Atsisveikindamas su Vilniaus mero postu, Remigijus Šimašius su savo komanda mėgina atlikti paskutinį reveransą nekilnojamojo turto verslo vystytojams ir įteikti jiems dovaną – iš esmės pakeistą Šiaurinės gatvės projektą. Anksčiau planuota kaip tranzitinė, turėjusi padėti sumažinti automobilių srautus mikrorajonuose, naujajame projekte Šiaurinė gatvė pavirto į verslo projektą, kuriuo siūloma už vilniečių pinigus sukurti tolimesniam nekilnojamojo turto vystytojų verslui reikalingą infrastruktūrą.
Anksčiau planuota kaip kelių lygių tranzitinė gatvė, kurios dalis turėjo eiti žemiau gyvenamųjų mikrorajonų, o sankryžos būti apvažiuojamos estakadomis, Šiaurinė gatvė turėjo reikšmingai sumažinti automobilių srautą mikrorajonuose ir mažinti transporto spūstis. Deja, likus vos keliems mėnesiams iki šios Vilniaus valdžios kadencijos pabaigos paaiškėjo, kad projektas buvo pakeistas iš esmės, o Šiaurinė gatvė dabar jau planuojama kaip įprasta didelė gatvė su aplink ja numatytomis vietomis daugiabučiams ir verslo centrams, jų statyboms reikalinga infrastruktūra (pavyzdžiui, automobilių parkavimo vietomis) ir vieno lygio sankryžomis su Ukmergės, Justiniškių ir kitomis gatvėmis bei Laisvės prospektu.
Nesunku suprasti, dėl kokių priežasčių projektas buvo esmingai pakeistas. Viskas paprasta – ankstesniame projekte numatyti sprendiniai buvo orientuoti į transporto srautų reguliavimą, o tai reiškė, kad aplink gatvę esantys sklypai statytojams būtų nepatrauklūs.
Šalia judrios gatvės, kurioje nuolat dideliu greičiu judėtų automobiliai, niekas nenorėtų nei gyventi, nei kurti verslo. O tai reikštų, kad nei pirkti tos žemės, nei ten ką nors statyti daug norinčių neatsirastų. Net jei ir rastųsi verslininkų, kurie aplink tranzitinę gatvę pasiryžtų ką nors statyti, ten esančių objektų jie negalėtų pardavinėti už kainą, kuri užtikrintų didelę grąžą.
Anksčiau planuota kaip tranzitinė, turėjusi padėti sumažinti automobilių srautus mikrorajonuose, naujajame projekte Šiaurinė gatvė pavirto į verslo projektą.
Visai kita situacija, kai turi sklypą prie įprastos gatvės, šalia kurios už vilniečių pinigus dar ir sukurta visa naujoms statyboms reikalinga infrastruktūra: privažiavimai, parkavimo vietos ir kt., kurie yra būtini naujoms statyboms. Dar daugiau, šalia sklypų bus sukurta ir papildoma gerovė: už miesto pinigus įrenginėjami dviračių takai, sodinami medžiai ir t. t. Tokioje vietoje parduoti butus ar išnuomoti komercines patalpas būtų ne tik gerokai lengviau, bet ir pelningiau. Tad akivaizdu, kad sklypų vertės tokioje vietoje būtų didesnės net ne procentais, o kartais.
Nieko nenustebins faktas, kad aplink projektuojamą gatvę sklypai jau turi savininkus, ir visiškai nėra netikėta, kad tarp jų dominuoja nekilnojamojo turto vystytojai. Įdomiau atrodo situacija, kai patvirtinus naująjį Vilniaus miesto bendrąjį planą anksčiau probleminiais dėl planuotos infrastruktūros laikytus sklypus tiesiog urmu įsigijo vos vieną darbuotoją turinti įmonė. Šis darbuotojas tuo pat metu yra ir vieno stambaus nekilnojamojo turto vystytojo savininkas. Tokius pirkimus galima paaiškinti tik tuo, kad suinteresuoti asmenys jau 2021 metais žinojo, kad Šiaurinės gatvės projektas bus keičiamas iš esmės, o sklypų vertė žymiai augs. Vien dabar pristatomo projekto patvirtinimas reikštų tai, kad šie savininkai, net ir nieko nestatydami, tiesiog parduodami plynus sklypus, uždirbtų pasakiškus pinigus. Vakarų valstybėse už neviešinamos informacijos atskleidimą ir (ar) panaudojimą, susitarimus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, bet pas mus... Pas mus – kaip visada.
Pats Vilniaus meras bando racionalizuoti tokius keitimus ir pateikti juos kaip naudingus miestui ir jo gyventojams. Vilniečiams jis bando „parduoti“ mintį, kad šiuo metu mikrorajonai merdi, o naujos gatvės atsiradimas čia perkels miesto centrą ir įneš mero supratimu taip trūkstamos gyvybės – čia nuolat vyks veiksmas ir vietos gyventojai pagaliau galės pasijausti gyvenantys tikrąjį miestiečių gyvenimą.
Nieko nenustebins faktas, kad aplink projektuojamą gatvę sklypai jau turi savininkus, ir visiškai nėra netikėta, kad tarp jų dominuoja nekilnojamojo turto vystytojai.
Jeigu nuolatinis triukšmas, tarša, transporto spūstys, milžiniškais tempais auganti automobilių statymo vietų trūkumo problema, nykstančios viešosios ir žaliosios erdvės reiškia „gyvybę“, tada išties, tokios gyvybės, pritarus Šiaurine gatve pavadintam Šimašiaus verslo planui, tikrai padaugės. O kalbant rimtai – tokio projekto įgyvendinimas dabartiniams mikrorajonų, per kuriuos drieksis ši gatvė, gyventojams, reikštų ne ką kitą, o košmarą.
Pradėkime nuo eismo. Jeigu anksčiau buvo planuojamos kelių lygių sankryžos, tai naujajame projekte to neliko. Didžiulė gatvė turės vieno lygio sankryžą su Ukmergės, Pašilaičių, Justiniškių gatvėmis ir Laisvės prospektu. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad jau dabar šiose gatvėse ir sankryžose, kuriose formuojasi didžiulės spūstys, jos tik didės. Taigi, gyventojams judėti šiomis gatvėmis vykstant į darbą ar grįžtant iš jo, keliaujant kitais reikalais, ypač piko valandomis, bus nepalyginamai sunkiau. Akivaizdu, kad naujasis projektas toli gražu nesusijęs su eismo optimizavimu, priešingai, tokie sprendimai, kokie siūlomi dabar, eismą tik dar labiau apsunkins.
Šimašiaus retorikoje naudojamą „gyvybę“ neva apmirusiems Fabijoniškių, Šeškinės, Justiniškių, Pašilaičių ir kitų mikrorajonų gyventojams turėtų atnešti daugybė aplink naująją gatvę jau suplanuotų daugiabučių ir verslo centrų. Žinoma, veiksmo bus daugiau, bet šis veiksmas dabartiniams gyventojams reikš nuolatines spūstis ir kitokias problemas siaurose šių mikrorajonų gatvėse – juk čia įsikurs tūkstančiai naujakurių, o į čia numatomus verslo centrus rytais, o iš jų vakarais plūs tūkstančiai juose veiksiančių biurų darbuotojų. Visi šie srautai ne tik užkimš pačią Šiaurinę gatvę, bet ir plėsis į aplinkinius mikrorajonus.
Ką jau kalbėti apie automobilių statymą – jau dabar šių mikrorajonų gyventojai susiduria su milžiniškomis problemomis, bandydami rasti vietų savo automobiliams. Kai čia bus pastatyti nauji daugiabučiai bei verslo centrai, kuriems parkavimo vietų įrengimo reikalavimas keliamas tik formaliai ir įgyvendinamas minimaliai, tiek šių naujų namų gyventojai, tiek ir verslo centrų darbuotojai paprasčiausiai okupuos gatves ir senųjų namų kiemus.
Jeigu anksčiau buvo planuojamos kelių lygių sankryžos, tai naujajame projekte to neliko.
Net neverta kalbėti apie tai, kad įgyvendinant tolimesnius projekto etapus kils rimta grėsmė unikaliems Ozo geomorfologiniam ir Cedrono aukštupio draustiniams. Urbanizuojant dabar žalią saugomą teritoriją, mažės žaliųjų ir viešųjų erdvių. Ir jokie vangiai prigyjantys medžiai ar krūmokšniai pačioje Šiaurinėje gatvėje ar šalia jos situacijos nespręs. Tad gyventojams teks ne tik taikytis prie pablogėjusios infrastruktūros, bet ir gyventi visomis prasmėmis gerokai taršesnėje aplinkoje.
Iš projekto, turėjusio optimizuoti eismą mieste, Šiaurinės gatvės projektas tapo paprasčiausiu verslo planu, naudingu ne miestui ir miestiečiams, o tik nekilnojamojo turto vystytojams ir vėliau beviltiškus sumanymus, tokius kaip medžių sodinimas viduryje gatvės, įgyvendinsiantiems subjektams. Miestui jokios naudos iš tokio projekto nebus, priešingai – miestas ir toliau bus be proto tankinamas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Neabejotina, kad sostinė, joje gyvenantys žmonės neturėtų nusilenkti nekilnojamojo turto vystytojams drauge su nueinančiu meru ir jo komanda ir daug negalvodami pritarti naujiesiems siūlymams, nes šie ne tik neneša jokios pridėtinės vertės miestui, o jį darko ir žaloja. Šiuo metu pateiktas projektas turėtų būti atmestas, nes jo daroma žala ne tik blogins dabartinių miestiečių gyvenimo kokybę, bet ir taps labai blogu palikimu ir galvos skausmu ateinančioms kartoms.
