Vilniaus meras Remigijus Šimašius su savo bendražygiais pareiškė, kad jau artimiausiu metu Vilniaus miesto taryboje bus bandoma priimti projektą, kuriuo bus siekiama įteisinti automobilių parkavimo apmokestinimą daugiabučių kiemuose.

Mero aiškinimu, toks kiemų parkavimo vietų apmokestinimas turėtų ženkliai pagerinti automobilių statymą juose. Tačiau tiesa ta, kad šis projektas yra primityvus bandymas dar labiau komercializuoti miestą, pelnytis iš miestiečių ir sukurti papildomas naujas ir neribotas galimybes verslui, nesukuriančiam pridėtinės vertės, dar labiau uždirbti iš Vilniaus gyventojų.

Jeigu Vilniaus valdžia eis iki galo ir tokį sprendimą priims, tai reikš, kad kiekvienai šeimai, turinčiai automobilį, gyvenimas Vilniuje ženkliai pabrangs. Neradęs vietos automobiliui savo daugiabučio kieme ir statydamas automobilį kaimynystėje, miestietis iš karto taps apmokestinamu „svečiu“.

Juk net ir nevairuojančiam žmogui aišku, kad garantuotos vietos automobiliui nebuvo ir nebus, nes automobilių tiesiog yra per daug, kad jie visi tilptų į vadinamąsias „gyventojų automobilių stovėjimo zonas“, kurios veiks tik kaip kosmetinis pagerinimas, problemą sprendžiantis tik tariamai.

Šis projektas yra primityvus bandymas dar labiau komercializuoti miestą.

Tai reiškia, kad po darbo valandų namo grįžęs ir automobilio stovėjimo vietos nespėjęs užsiimti gyventojas vietos automobiliui turės ieškoti „svečiuose“, gretimuose kiemuose, kur automobilio statymas kainuos 0,30 euro už valandą arba apie 4 eurus nakčiai, jeigu grįš 18:00 val. ir išvyks 7:00 val.

Tačiau ir tai netruks amžinai, nes ir kaimynų kiemai nėra guminiai – kaimynai susiduria su tomis pačiomis automobilių statymo problemomis, tad stovėjimo vietų „loterijoje“ dažnai nepasiseks, o ir bendrai toks parkavimas yra nepatogus, užima daug laiko ir kainuos brangiai – penkias dienas neradę kur statyti automobilio, sumokėsite maždaug 20 eurų.

Tada tokio nelaimėlio išskėstomis rankomis lauks Vilniaus savivaldybės skatinamas privatus verslas, kuris jau ne vienerius metus vis godžiau ir plačiau tveria bet kuriuos laisvesnius plotus ir už vieno automobilio statymą prašo maždaug 40 eurų per mėnesį. Vien už tai, kad būtų galima palikti automobilį nesaugomoje aikštelėje po atviru dangumi.

Pats meras su savo komanda įtikinėja miestiečius, kad priėmus šį sprendimą bus atsikratyta nenaudojamų automobilių kiemuose, parkavimas bus tvarkingesnis, taigi miestiečiai turės ne teorines, o realias galimybės statyti automobilį savo kieme.

Tokia idėja iš mero lūpų skamba keistai. Jeigu jis tikrai tuo tiki – yra naivus, o jeigu mano, kad tokiomis pasakomis įtikins miestiečius, vadinasi, juos laiko lengvatikiais.

Tiesiog didelį gyventojų skaičių talpinančių namų kiemai nebuvo projektuoti tokiam dideliam automobilių skaičiui.

Neeksploatuojamų automobilių problema egzistuoja, tačiau daugiabučių kiemuose tokių automobilių dalis nesudaro nė penkių procentų arba, kitaip tariant, kieme yra iki vieno tokio automobilio. Tai nėra chaoso kiemuose priežastis. Net jeigu taip ir būtų, Vilniaus, o ir kitų miestų savivaldybės, turi visus instrumentus tuos automobilius pašalinti iš kiemų, kadangi Seimas atvėrė itin dideles veikimo galimybes prieš tokius pažeidimus darančius transporto priemonių valdytojus.

Taigi, jeigu problema – neeksploatuojami automobiliai, tai tam, kad ji būtų išspręsta, visiškai nereikia nei numatomų specialių zonų su tvoromis ir atitvarais, nei juo labiau nepagrįsto gyventojų apmokestinimo – tiesiog turėk noro ir naudokis teisės aktų tau suteiktomis galiomis.

Kokia yra tikroji chaoso kiemuose priežastis?

Tikroji chaoso kiemuose priežastis yra daugiau nei akivaizdi jau daugybę metų. Tiesiog didelį gyventojų skaičių talpinančių namų kiemai nebuvo projektuoti tokiam dideliam automobilių skaičiui. Taip pat nėra ir jokių pagrįstų prielaidų manyti, kad automobilių skaičius mažės, mat miestas toliau auga ir plečiasi, o žmonių gyvenimo tempas tik didėja.

Manytina, kad miestas taps žalesnis ar žalias tuomet, kai dyzelinius ir benzininius automobilius palaipsniui pakeis vis labiau prieinami hibridiniai automobiliai ir elektromobiliai. Tai nutiks visiškai natūraliai, be jokių papildomų mero pastangų ar jo dispozicijoje esančių politikos formavimo priemonių. Ir galiausiai tas aplinkai draugiškas, miestą tausojančias transporto priemones kažkur parkuoti tai reikės, ar ne?

Ką tokioms šeimoms siūlytų tokie teisuoliai, kurie aiškina, kad automobiliai nėra būtini, o teisingai dėliojantis gyvenimo prioritetus viską galima rasti „šalia namų“?

Mero šalininkai aiškina, kad transporto priemonių mieste turi mažėti, o šeimos turėtų išsiversti su vienu automobiliu arba visiškai be jo. Deja, tokie R. Šimašiaus šalininkų argumentai neatlaiko kritikos.

Pirmiausia, tokia idilė galima tuomet, jeigu gyveni miesto centre ar jo prieigose – tuomet tikrai nėra per sunku pasiekti daugelį taškų dviračiu ar paspirtuku, tačiau ir tokiu atveju ne visada, jau nekalbant apie išvykimą už miesto ribų. Vis dėlto, žmonių, kurie gali sau leisti gyventi pačiame Vilniaus miesto centre, nėra daug.

O juk problema susidaro ne centre, o nuo jo nutolusiuose mikrorajonuose. Kaip vykti į darbą žmogui, kuris gyvena Perkūnkiemyje, o dirba Užupyje? Paspirtuko baterijos gal ir pakaks, bet kaip atrodys dalykinė apranga, koks į darbo vietą atvyksi, kai dviračiu būsi numynęs apie 15 kilometrų?

Pagaliau kaip vykti tokiomis priemonėmis žiemą? Yra viešasis transportas, tačiau čia vėlgi – ne itin lankstūs grafikai, persėdimai, pagaliau šių laikų pavojai užsikrėsti COVID–19 ar kita liga… Galiausiai, žmogus turi teisę pats pasirinkti, kokia transporto priemone naudotis ir kaip keliauti, visiškai nepriklausomai nuo to, kiek jis uždirba ar kurioje miesto vietoje jis gyvena. Vilnius, o ir kiti miestai, turi būti vienodai draugiški visiems.

Antra, taip jau gamta surėdė, kad daugelis šeimų turi ar planuoja turėti vaikų. Tai kaipgi organizuoti tinkamą šeimos „logistiką“, kai abu tėvai dirba, kai nėra galimybių gauti vaikui vietos darželyje, mokykloje ar būrelyje visai šalia namų, o vaikas turi mokytis bei atranda, nori ugdyti kokį nors talentą? Ką tokioms šeimoms siūlytų tokie teisuoliai, kurie aiškina, kad automobiliai nėra būtini, o teisingai dėliojantis gyvenimo prioritetus viską galima rasti „šalia namų“?

Akivaizdu, kad gyvenamųjų zonų aptvėrimas ir apmokestinimas nėra į automobilių skaičiaus mažinimą ar parkavimo problemos sprendimą orientuotas projektas.

Ar tai reikštų, kad dėl „darnaus Vilniaus“ šeima, kuri gyvena Justiniškėse be automobilio savo gabaus sūnaus ar dukros neturėtų leisti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mat viešuoju transportu ten vykti yra sudėtinga, o vienam vaikui – galimai netgi pavojinga?

Grįžtant prie mero Šimašiaus siūlomo sprendimo chaosui kiemuose įveikti. Pats gyvenu idealioje kaimynijoje pagal mero piešiamą viziją. Mūsų name yra apie 100 butų, jame yra funkcionuojanti ir aktyvi bendrija, namo teritorija yra aptverta tvora, o į ją patekti galima tik turint vartų pultelį arba žinant vartelių kodą. Čia galioja susitarimas, kad vieno buto gyventojai kieme turėtų laikyti ne daugiau nei vieną automobilį.

Tačiau kieme niekuomet netilpdavo gyventojų automobiliai. Anksčiau gyventojai šią problemą spręsdavo automobilius palikdami gatvėje arba prekybos centro aikštelėje, tačiau vieną dieną, prisidengiant saugumu, atsirado automobilių statymą draudžiantys ženklai. Dalis gyventojų buvo staigiai apdalinti baudomis. Nepraėjus nė mėnesiui po ženklų pastatymo, šalia namo esanti prekybos centro aikštelė buvo atitverta ir apmokestinta. Bet tai nei parkavimo kieme, nei automobilių kiekio problemos nė kiek nesumažino.

Iš viso to laimėjo tik viena parkavimo paslaugas teikianti įmonė, kuri dėl aptvėrimų ir savivaldybės pastatytų ženklų gavo kelias dešimtis klientų, kurie kiekvieną mėnesį tai įmonei sumoka maždaug po 40 eurų.

Akivaizdu, kad gyvenamųjų zonų aptvėrimas ir apmokestinimas nėra į automobilių skaičiaus mažinimą ar parkavimo problemos sprendimą orientuotas projektas. Tai yra ganėtinai primityvus būdas priversti žmones papildomai mokėti ir/ar pastūmėti juos naudotis privataus ir jokios pridėtinės vertės žmonėms, visuomenei ir miestui nekuriančio verslo paslaugomis.

Tokio siūlymo akivaizdoje reikia konstatuoti tai, kad dabartinis „natūralus“ parkavimas būtų netgi geresnis sprendimas, nes bent jau už besitęsiantį chaosą nereikėtų mokėti nepagrįstų rinkliavų. O norint iš tiesų spręsti problemą, reikia ją spręsti iš esmės.

Vietoje investicijų į miestiečius – griovė ir privatizavo

Kai kas sako, kad investicijos į parkavimą tariamai būtų nepagrįstos ir neracionalios. Tačiau kyla klausimas, ar miestas visuomet naudoja savo biudžetą racionaliai? Ar miesto valdžia tikrąja to žodžio prasme, investuoja į miestą ir jo gyventojų gerovę?

Vargu, nes per maždaug šešerius metus, miestui vadovaujant R. Šimašiui ir liberaliai valdančiajai koalicijai, miestas nesukūrė nieko reikšmingesnio, tik griovė ir privatizavo. Tai apie kokias investicijas ir jų racionalumą apskritai galima kalbėti?

Miesto valdžia negali kurti nepagrįstų rinkliavų ir savo funkcijų (pavyzdžiui, tvarkyti, prižiūrėti kiemus) permesti gyventojams tai gražiai pavadindama „kaimynijomis“ ar „MIESTAS+“ programa. Vilniuje gyvenantys ir dirbantys žmonės savo darbu kuria pridėtinę vertę, moka mokesčius, todėl turi gauti kokybiškas viešąsias paslaugas.

Todėl miestas privalo investuoti ne tik į automobilių statymo vietų sutvarkymą, bet ir į naujų parkavimo vietų kūrimą. Viena iš tokių galimybių – vietoje įrenginėjamų „korių“ ir kitose laisvose vietose statyti daugiaaukštes parkavimo aikšteles. Atsižvelgiant į tai, kad verslas iš panašių projektų gauną neblogą naudą, galima tikėtis, kad į tokius projektus investavus miestui, šios investicijos ne tik sugrįš, bet ir ilgainiui pradės generuoti pelną ir papildys miesto biudžetą.

Galima numanyti, kad ir miestiečiai, kuriems būtų pasiūlyta patogi ir kokybiška paslauga, t.y. prieinama automobilio stovėjimo vieta ir stogas virš automobilio, dėl to ne tik kad labai neišgyvens, bet ir suvoks tai kaip realią miesto jiems kuriamą gerovę, ir netgi džiaugsis galėdami įsigyti paslaugą už racionalią kainą.

Todėl, mere, jeigu išties norite pažaboti parkavimo chaosą, o miestiečius padaryti laimingesnius, nebelaikykite jų naiviais, atsiimkite šį savo nieko nesprendžiantį, pasipinigavimui skirtą projektą ir pradėkite galvoti apie investicijas į parkavimo vietų kūrimą, esminį problemos sprendimą.

O apskritai, norėdamas tvarkingesnio miesto, gal pradėkite nuo to, kad leidimai naujoms daugiabučių statyboms būtų išduodami tik tiems statytojams, kurie savo projektuose numato pakankamą automobilių stovėjimo vietų skaičių.