Pažangi visuomenė

Kokybiškas švietimas kiekvienam, mokslo pasiekimai, įtraukianti kultūros politika

  • Valstybinė universali nemokama švietimo sistema
  • Ugdymo programų atnaujinimas
  • Į kultūros įstaigų valdymą įtraukta visuomenė
  • Studijų finansavimo sistemos pertvarka
  • Konkurencingi dėstytojų, mokslininkų atlyginimai

Švietimo, mokslo ir kultūros politikai būdingos kelios tos pačios bėdos. Finansavimas nėra pakankamas. Lėšos panaudojamos ne visai veiksmingai ir skaidriai. Valdymo struktūros yra atitolusios nuo profesinių bendruomenių ir visuomenės.

Teikdami prioritetą švietimui ir kultūrai, mes kuriame lygių galimybių Lietuvą. Siekiame išsilavinusios ir kūrybiškos visuomenės, kurioje kiekvienas yra įgalintas kurti savo paties ateitį.

Dėsime visas pastangas, kad nė vienas Lietuvos vaikas nepatirtų jokio skurdo. Kad visiems būtų prieinamas nemokamas kokybiškas ikimokyklinis ugdymas ir vidurinis išsilavinimas.

Keldami aukštojo mokslo kokybę, sudarysime palankias sąlygas Lietuvoje stiprinti akademinę bendruomenę, plėsti kvalifikuotą darbo jėgą ir vystyti inovacijas.

Skirdami deramą dėmesį kultūrai ir menui, sudarysime sąlygas augti pilietinei visuomenei. Tankūs ir atviri žmonių bendradarbiavimo tinklai apsaugo nuo valdžios savivalės, neapykantos kurstymo ar bandymų sėti nepasitikėjimą.

Į visuomenę orientuota kultūros politika

Siekiame, kad kultūros vaisiai būtų pasiekiami kiekvienam šalies gyventojui, o pati kultūros politika būtų formuojama įtraukiant visuomenę ir atsižvelgiant į visų kultūros sričių poreikius.

Tik aukštu kultūros lygiu pasižyminti visuomenė yra tvari ir pajėgianti spręsti kylančias problemas. Deja, per Nepriklausomybės metus kultūros politika taip ir neįgavo krypties ir tebelieka stichiška.
Iki šiol neatsakyti du esminiai kultūros politikos klausimai: pirma, koks turėtų būti kultūros vaidmuo valstybėje ir, antra, koks turėtų būti valstybės vaidmuo kultūroje?

Per Nepriklausomybės laikotarpį buvo žengti keli svarbūs žingsniai, tačiau to toli gražu nepakanka, kad kultūros politika būtų iš tikrųjų atvira ir orientuota į visus šalies gyventojus.

Siekdami kryptingos kultūros politikos, vadovausimės trimis pagrindiniais principais. Tai:

Visuomenės įtraukimas

  • Užtikrinsime, kad į kultūros įstaigų valdymą būtų kur kas labiau įtraukta visuomenė
  • Valstybinių kultūros įstaigų meno tarybose privalės atsirasti visuomenės atstovai
  • Įtvirtinsime reikalavimą įtraukti juos į regioninių kultūros tarybų sudėtį
  • Inicijuosime Lietuvos kultūros forumą, kuriame reguliariai bus išklausomi kultūros lauko pasiūlymai, rengiamos diskusijos svarbiausiais kultūros vystymo klausimais
  • Kartu su savivaldybėmis parengsime nacionalinę įsitraukimo į kultūrinę veiklą skatinimo programą, kurioje numatysime priemones kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimui, orų atlygį už darbą, bendruomenių stiprinimo veiklas
  • Reformuosime žiniasklaidos rėmimo sistemą, padarydami ją nepriklausomą ir skaidrią
  • Įtvirtinsime tvarius žiniasklaidos finansinio nepriklausomumo nuo politikų, verslo ir užsienio įtakos mechanizmus
  • Sieksime, kad kultūros žiniasklaida gautų deramo lygio ir ilgalaikę paramą iš valstybės
  • Stiprinsime Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) nepriklausomumą ir sieksime, kad jis dar labiau atitiktų visuomeninio transliuotojo statusą

Kultūros prieinamumas

Lietuvoje susiformavęs valstybinių kultūros įstaigų tinklas koncentruojasi sostinėje, nors joje gyvena tik šeštadalis Lietuvos gyventojų. Disproporcija matyti ir valstybės skiriamame finansavime – apie 60% valstybinio kultūros biudžeto lieka sostinėje.

Regioniniams centrams ir savivaldybėms valstybės dėmesio stoką šioje srityje tenka kompensuoti savo lėšomis, o tai pažeidžia lygiateisiškumo ir subsidiarumo principus.

  • Siekdami visuotinai prieinamos kultūros politikos, parengsime Lietuvos kultūros žemėlapį, kuris leis įvertinti jau plėtojamą kultūrą Lietuvoje ir pamatyti „baltąsias dėmes“
  • Dėsime visas pastangas, kad nebūtų tokių vietų, kur gyventojai iš esmės nedalyvauja jokiose kokybiškose kultūros veiklose
  • Paveldo srityje privalome pagaliau suregistruoti turimas kultūros vertybes ir sutvarkyti Kultūros vertybių registrą – be šio darbo negalima tikėtis jokios kryptingos ir rezultatyvios kultūros paveldo apsaugos
  • Taip pat būtina paveldo priežiūros reforma, siekiant išvengti nesusikalbėjimo ir funkcijų dubliavimo tarp savivaldybių ir valstybės

Kultūros sričių lygiateisiškumas

Lietuva iki šiol neturi kultūros sričių plėtojimo koncepcijos. Vadovaujamasi „duodu garsiausiai reikalaujančiam“ principu.

  • Būtina atlikti kultūros veiklų poreikio analizę, kuria remiantis būtų nustatyti kultūros sričių plėtojimo prioritetai
  • Privalu išgryninti nacionalinių kultūros įstaigų statusą – atliksime nacionalinių kultūros įstaigų funkcijų analizę ir parengsime jų tinklo plėtros koncepciją
  • Remiantis kultūros sričių tolygumo principu, greta jau esamų nacionalinių kultūros įstaigų teatro, dailės, operos ir kitose srityse, būtina užtikrinti, kad ir kitos meno ir kultūros sritys (pavyzdžiui, fotografija, architektūra, šokis) turėtų nacionalinę įstaigą, kuri užtikrintų tos kultūros srities gyvybingumą, tęstinumą, atliktų tos srities tyrimus, konsultuotų politikos formuotojus

Socialiai teisingas švietimas

Kokybiškas ikimokyklinis ir mokyklinis ugdymas – kiekvieno Lietuvos vaiko teisė. Užtikrinsime, kad jiems būtų suteikiamos žinios ir įgūdžiai, reikalingi visapusiškai sėkmingam profesiniam gyvenimui.

Nepaisant ligšiolinių vyriausybių deklaracijų apie mokyklos svarbą ir mokytojo profesijos prestižiškumą, ši sritis išlieka apleista ir prastai valdoma. Egzistuoja dideli skirtumai tarp šalies mokyklų ir jų auklėtinių pasiekimų.

Valdžia daug metų skyrė didžiausią dėmesį mokyklų tinklo optimizavimui, tačiau ignoravo kitas esmines problemas.

Švietimas iki šiol nėra tinkamai finansuojamas, kad būtų pasiektas tarptautinių organizacijų rekomenduojamas 6% nuo BVP lygis. Didėja regioniniai ugdymo kokybės ir pasiekimų netolygumai, o chaotiškai įgyvendinta etatinio apmokėjimo reforma sukėlė dar didesnį mokytojų ir visuomenės nepasitikėjimą švietimo politikos skaidrumu ir teisingumu.

Ikimokyklinis lavinimas, kuris ypač svarbus žmogaus vystymuisi, dar prastesnėje būklėje. Dėl nepakankamo finansavimo didžiuosiuose miestuose paplito privatūs darželiai. Tai lemia vaikų raidos priklausomybę nuo jų tėvų finansinės padėties, o ilguoju laikotarpiu – dar didesnę socialinę ir ekonominę atskirtį.

Į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstoja vos ketvirtadalis moksleivių, kilusių iš nepasiturinčių šeimų. Aukštesnio socioekonominio statuso šeimų vaikų, siekiančių aukštojo mokslo, yra dvigubai daugiau.

Visuotinis ikimokyklinis ugdymas

Švietimo sistemos privatizavimas yra viena iš didžiausių kliūčių darniai visuomenei vystytis. Juo sudaroma milžiniška vaikų galimybių nelygybė.

Nuo pat mažens (darželių) vaikai yra suskirstomi į tuos, kurie gaus geriausią išsilavinimą, nes jų tėvai turtingi, ir tuos, kurie tam neturės jokių galimybių dėl savo tėvų neturto.

Tas suskirstymas tęsiasi ir mokykloje, ir universitete ar kolegijoje. Daugelis neturtingų tėvų vaikų neturi galimybių išvystyti savo gabumų ir turi tenkintis žemesnio lygio išsilavinimu.

  • Vienintelis kelias suteikti vaikams vienodas galimybes – valstybinė universali (vienoda visiems) nemokama švietimo sistema. Taigi, būtina panaikinti privačių ugdymo įstaigų privilegijas
  • Tą galima padaryti dviem būdais: arba visiškai panaikinti jų valstybinį finansavimą, arba finansuoti jas vienodai su valstybinėmis (savivaldybių) ugdymo įstaigomis, tačiau uždrausti mokestį už mokslą ir taikyti tokius pačius kokybės reikalavimus, kaip ir valstybinėms

Socialinis teisingumas mokyklose

  • Turi būti reformuota mokytojų parengimo sistema ir užtikrintas ryškus mokytojų atlyginimų didinimas – tam reikia skirti ne mažiau lėšų nuo BVP nei vidutiniškai skiria kitos ES valstybės. Tik taip iš tikrųjų gali būti pasiektas mokytojo profesijos prestižas
  • Reorganizuodami mokyklų tinklą, turime užtikrinti paslaugų visuotinį prieinamumą, nepriklausomai nuo geografinės vietovės
  • Siekdami socialiai teisingos švietimo politikos, skatinsime ir remsime socialiai nuskriaustus vaikus, kad nei vienas nepatirtų skurdo
  • Vengsime mokinių ankstyvos atrankos ir orientuosimės į nepalankias sąlygas turinčių arba kitokioje kalbinėje aplinkoje augančių moksleivių rezultatų gerinimą

Ugdymo programų atnaujinimas

Visuomenės skaitmeniniai įgūdžiai nėra geri: kiek daugiau nei pusė 16-74 m. Lietuvos gyventojų turi bazinius arba geresnius nei baziniai skaitmeninius įgūdžius, maždaug penktadalis gyventojų niekada nesinaudojo internetu.

Mokymo programos taip pat nepakankamai orientuotos į socialinių įgūdžių vystymą. Turime omenyje ne tik opią patyčių mokyklose problemą, bet ir prastą svarbiausių socialinių mokslų žinių perteikimą.

  • Remdamiesi Šiaurės šalių patirtimi atnaujinsime ugdymo programas – taip bus sustiprintos moksleivių socialinės kompetencijos ir skaitmeniniai įgūdžiai, kurie atliepia šiuolaikinius globalios ekonomikos ir rizikos visuomenės iššūkius

Kokybiškas ir pažangus aukštasis mokslas

Tarptautinius standartus atitinkantys moksliniai tyrimai ir kokybiškos studijos yra būtina sąlyga bendrai visuomenės ir ekonomikos sėkmei. Iki šiol aukštajam mokslui buvo teikiama nepakankamai dėmesio. Stipriai atsiliekame nuo kitų ES valstybių narių pagal šiai sričiai skiriamas lėšas.

Valstybės išlaidos, paskaičiavus vienam gyventojui, aukštajam mokslui yra 44%, o mokslinių tyrimų ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) 81% mažesnės nei ES vidurkis. Keletą metų taip pat nebuvo indeksuoti studijų krepšeliai, nuo kurių priklauso dėstytojų atlyginimai. Studijų krepšelio dydžio nustatymo sistema stokoja skaidrumo. Dėl neaiškių kriterijų panašių studijų krypčių krepšelio dydis gali skirtis pusantro karto.

Nepakankamas finansavimas lemia menkus dėstytojų ir tyrėjų atlyginimus. Lietuvoje jie yra 3-4 kartus mažesni nei ES vidurkis. Akademinio personalo atlyginimai nėra konkurencingi nei tarptautiniu, nei nacionaliniu lygmeniu. Dėl mažo finansavimo jau ne vienerius metus Lietuvoje mažėja tyrėjų ir doktorantų skaičius.

Investicijos į žmogų ir jo gebėjimus yra būtinos, norint padidinti produktyvumą ir ekonomikos augimą. Tačiau dėl per mažo finansavimo (ypač atlyginimų) ir dėl neefektyvaus lėšų panaudojimo situacija yra kritiška. Lietuvos aukštosios mokyklos vos patenka į 500 geriausių pasaulio universitetų gretas. Pagal Lietuvos mokslininkų straipsnių publikavimą dažnai cituojamuose moksliniuose žurnaluose esame priešpaskutiniai ES.

Pagal tarptautinių ko-publikacijų skaičių esame treti nuo galo ES.

Konkurencingi atlyginimas

  • Finansavimo sistema neturėtų naikinti mokslo krypčių įvairovės
  • Pagal aukštojo mokslo studijų programas ruošiami ne tik aukštos kvalifikacijos specialistai darbo rinkai, bet ir užtikrinamas mokslo krypčių atsinaujinimas
  • Tikėtis pažangos bet kurioje mokslo kryptyje galima tik turint visų trijų studijų pakopų, t. y. bakalauro, magistro ir doktorantūros, studentus
  • Santykis tarp mokslo sričių ir krypčių turi būti pirmiausia grįstas ne konkurencija, o bendradarbiavimu, siekiant vystyti inovatyvius, tarpdisciplininius tyrimus, užtikrinančius mokslo pažangą ir atliepiančius visuomenės ir ūkio poreikius

Studijų finansavimo sistemos reforma

2009 m. įgyvendinta mokslo ir studijų finansavimo reforma, įvedusi studijų „krepšelius“, nepasiteisino. Atsakingų institucijų skelbiami duomenys atskleidžia studentų, priimamų tiek į valstybės finansuojamas vietas, tiek besirenkančių studijuoti už savo pinigus, skaičių disproporcijas tarp įvairių studijų krypčių.

Šios atsiradusios „žirklės“ nėra pagrįstos studijų kokybe, visuomenės raidos ar darbo rinkos poreikiais. Nekontroliuojama vienų studijų programų plėtra kitų programų sąskaita neprisidėjo prie aukštojo mokslo kokybės gerinimo, bet atvirkščiai – jai pakenkė

  • Kurdami palankią aplinką mokslinei ir eksperimentinei plėtrai sieksime, kad aukštojo mokslo finansavimas siektų bent ES vidurkį. Tai padės įveikti protų nutekėjimo problemą, užtikrins kokybišką jaunų mokslininkų rengimą ir leis pritraukti kvalifikuotus mokslininkus iš užsienio
  • Mokslininkų ir dėstytojų atlyginimai turi būti konkurencingi šalies darbo rinkoje
  • Skirstant finansavimą MTEP svarbu vadovautis principu, kad kuriant visuomenės gerovę visos mokslo sritys yra savaip vertingos
  • Todėl svarbu įdiegti mechanizmus, kurie skatintų stojančiuosius rinktis ne tik madingas, bet ir visuomenės ir ekonomikos poreikius atitinkančias studijų programas

Akademinės savivaldos stiprinimas

Šiuo metu mokslo ir studijų institucijos pirmiausia vertinamos pagal jų ekonominius rodiklius; pagal tai, kaip atliepia verslo ir darbo rinkos poreikius. Taip neturėtų būti.

Aukštasis mokslas nėra tik ekonomikos priedėlis, vertingas ir reikalaujantis investicijų tiek, kiek sukuria pridėtinės vertės verslui. Universitetai, mokslo institutai yra socialiniai ir kultūriniai dariniai, kurių misija yra mokslo pažanga, piliečių ugdymas, kūrybingos ir išsimokslinusios visuomenės formavimas.

  • Todėl skatinsime, o ne ribosime mokslininkų bendruomenės savivaldą
  • Pasisakome už tai, kad mokslo ir studijų institucijų vadovai būtų renkami pačių mokslininkų bendruomenių, o ne skiriami išorės ir verslo atstovų
  • Sieksime, kad aukštąjį mokslą administruojančios įstaigos ne baustų ir skirtų sankcijas, o prisidėtų prie mokslinių tyrimų ir studijų kokybės gerinimo

Close