Pasitikėjimo tiltai
Demokratijos inovacijos ir žmogaus teisių garantijos
- Visiems vienodos galimybes naudotis savo teisėmis ir įsitraukti į šalies valdymą
- Imantis struktūrinių reformų – išsami ir kvalifikuota kaštų ir naudos analizė
- Partnerystės įstatymas, leidžiantis vienalytėms poroms įteisinti savo šeimyninius santykius
- Įsipareigojame išlaikyti, o esant poreikiui ir plėsti tautinių mažumų mokyklų tinklą
- Įteisinsime neperleidžiamas dalį vaiko priežiūros atostogų abiem tėvams
Gyventojų pasitikėjimas vienas kitu – būtina sąlyga mūsų šaliai žengti į priekį. Tik tada jie bus linkę bendradarbiauti vardan savo pačių ir Lietuvos gerovės.
Mes siekiame sukurti tokią valstybę, kuri tiestų pasitikėjimo tiltus tarp įvairių jos teritorijoje gyvenančių socialinių ir kultūrinių grupių ir būtų teisinga visiems savo piliečiams.
Tik tokiu atveju mes galime tikėtis stiprios šalies ekonomikos, socialinės santarvės ir valstybės, pajėgios atlaikyti bet kokius išorės iššūkius.
Pagal 2017 m. atlikto Europos socialinio tyrimo (EST) duomenis, Lietuvoje tik apie trečdalis piliečių laikėsi nuomonės, kad dauguma žmonių galima pasitikėti. Vertinant visos Europos mastu, tai vidutiniškas rezultatas.
Tokia situacija nėra patenkinama, jei siekiame eiti Skandinavijos valstybių keliu. Pastarosiose, to paties tyrimo duomenimis, žmonių, pasitikinčių vienas kitu, yra tarp 54,5% (Švedijoje) iki 67,4% (Suomijoje). Tai geriausi rodikliai visoje Europoje. Tokias visuomenes galime laikyti turinčiomis aukštą socialinio kapitalo lygį arba tiesiog – pasitikėjimo visuomenėmis.
Kaip tik tokia linkme vystosi Estija. Jos rezultatas – vienas geresnių visoje Europoje. Tai taip pat paaiškina, kodėl estams geriau sekasi surinkti mokesčius, išlaikyti politinį stabilumą ir sudaryti palankesnes sąlygas ekonominėms inovacijoms.
Kaip siekti tokios visuomenės, kurios nariai būtų solidarūs vienas kitam ir bendromis jėgomis veikdami sukurtų sąlygas savo ir kitų gerovei? Tam reikia dviejų dalykų.
Pirma, užtikrinti, kad valstybės institucijos veiktų nešališkai kiekvieno šalies piliečio atžvilgiu. Ypač svarbu, kad nepriekaištingai veiktų nepolitinės valdymo institucijos – teismai, policija, savivaldybių administracijos, kitos viešojo sektoriaus įstaigos.
Šios tvarką valstybėje įtvirtinančios organizacijos yra ypatingai svarbios, kad kiekvienas žmogus galėtų pasikliauti, jog tarpasmeninių susitarimų bus laikomasi, o juos pažeidęs asmuo – tinkamai atsakytų.
Lygiai taip pat svarbu, kad pačios institucijos gerbtų kiekvieno žmogaus orumą bei pamatines pilietines ir politines laisves. Esame įsitikinę, kad būtina ieškoti kelių, kurie atvertų žmonėms dar daugiau galimybių patiems įsitraukti į vietos lygmens ir visos šalies viešąjį gyvenimą ir dalyvauti priimant esminius jo ateitį liečiančius sprendimus.
Antra, būtina įveikti pagrindines šalyje vyraujančias socialines skirtis, dalinančias visuomenę į tam tikras grupes. Šios skirtys, jei tinkamai jomis nesirūpinama, turi potencialo skaldyti šalį ir kelti įvairias įtampas. Viena esminių tokių skirčių – pajamų ir turto nelygybė. Šiai perskyrai švelninti ankstesnėse vizijos dalyse pristatėme atitinkamas ekonominės demokratijosir gerovės valstybėspriemones. Šalia šios skirties turime atsižvelgti į dar dvi šiuolaikinėje visuomenėje svarbias takoskyras.
Viena jų nurodo į skirtingą lytiškumą. Pirmiausia čia turimas atotrūkis tarp skirtingo vyrų ir moterų socialinio statuso – tenkančių visuomeninių pareigų, politinės galios, karjeros perspektyvų, ekonominės padėties ir sveikatos. Taip pat negalime pamiršti seksualinių mažumų, kurių atstovai, įvairiais skaičiavimais, sudaro nuo 5 iki 10 procentų visuomenės.
Kita esminė takoskyra paremta istoriškai susiklosčiusiu šalies daugiatautiškumu. Apie 16%šalies gyventojų priklauso įvairioms tautinėms mažumoms, tarp kurių skaitlingiausi yra Lietuvos lenkai. Po jų eina rusai, baltarusiai, taip pat žydai, ukrainiečiai ir daugybė kitų tautybių. Jų indėlis į Lietuvos valstybę ir jos kultūrą yra neįkainojamas, todėl esame pasiryžę dėti visas pastangas, kad jie jaustųsi ne atstumtais ir svetimais, o priešingai – visateisiais viešojo gyvenimo dalyviais ir valstybės kūrėjais.
Kairioji socialdemokratinė mažumų politika aiškiai skiriasi nuo kitų partijų pozicijos. Liberalai gina mažumų teises, kadangi jos suvokiamos kaip žmogaus teisių plėtinys. Jie vadovaujasi principu, kad žmogaus teisių turėtojas yra autonomiškas individas. Niekas neturi teisės pažeisti šios autonomijos ir riboti individo teisių. Liberalai dažnai pasisako „už tai, kad žmonės galėtų būti kuo nori“. Tačiau toks jų rūpestis dažnai tiesiog maskuoja indiferentišką „mums vis vien“ pobūdžio laikyseną pačių mažumoms priklausančių žmonių atžvilgiu.
Kitaip nei liberaliajai, konservatyviajai mažumų politikai rūpi ne tiek teisės, kiek konkrečios jų problemos, tačiau ne tos, kurias kelia pačios mažumos, o tos, kurias kelia patys konservatoriai. Toks rūpestis primena paternalistinę „geriau žinančiojo“ poziciją, veikiausiai kylančią iš nepakankamo noro klausytis ir šnekėtis su šiomis bendruomenėmis.
Tiek liberalai, tiek konservatoriai mano, kad mažumų problemas geriausiai gali išspręsti rinka. Kalbama apie ekonomiką ir manoma, kad, išsprendus su ja susijusias problemas, kažkaip savaime išsispręs ir tapatybės ar kultūrinio pobūdžio problemos. Tokios politikos šalininkų teigimu, geresnė socio-ekonominė mažumoms priklausančių asmenų padėtis paskatintų jų integraciją. Tačiau integracija čia reiškia ne integraciją į pilietinę šalies visuomenę ir jos viešąjį gyvenimą, o tik į rinkos visuomenę.
Mūsų skirčių įveikimo ir mažumų integravimo politika nebus nei abejinga, nei globėjiška, nei persigandusi, nei problemų sprendimą patikinti rinkos jėgoms. Norime spręsti ne politikų susigalvotas, o aktualias, socialiai pažeidžiamiems ir diskriminuojamiems šalies gyventojams rūpimas problemas. Jų sprendimo būdai turėtų būti ne ekonominiai, o politiniai. Socialdemokratija yra neatsiejama nuo laisvės idėjos. Tačiau tai nėra liberalų mėgstama „laisvės nuo“ idėja. Socialdemokratija yra apie „laisvę kam“, kurioje individai savanoriškai įsipareigoja tam, kad drauge siektų geresnio gyvenimo sau ir kitiems.
Valstybė yra stipri tol, kol ji yra teisinga. Jeigu ji yra teisinga tik daliai savo piliečių, tai ji nėra nei stipri, nei, tikrąja to žodžio prasme, valstybė. Todėl mūsų principinis tikslas – užtikrinti visiems piliečiams vienodas galimybes naudotis savo teisėmis ir įsitraukti į šalies valdymą.
Atsižvelgiant į viso pasaulio tendencijas, Lietuvos, kaip sąlyginai jaunos demokratijos, pasiekimai yra gana žymūs ir teikiantys vilties. Įvairių tarptautinių agentūrų vertinimais, Lietuva patenka tarp tų trečiosios demokratizacijos bangos (prasidėjusios nuo 1980-ųjų) šalių, kurių demokratijos ir valdymo kokybės rodikliai yra vieni aukščiausių.
Tačiau nusiraminti nederėtų. Įvykiai kai kuriose kitose Vidurio Rytų Europos šalyse, taip pat procesai Vakaruose, Lotynų Amerikoje ir kitur liudija, kad demokratija yra trapi politinė tvarka. Be to, net ir pasiekus tam tikrą demokratijos lygį, toli gražu dar nereiškia, kad visi piliečiai iš tikrųjų turi vienodas teises ir galimybes dalyvauti viešajame gyvenime bei aktyviai naudojasi šiais svertais.
Turime konstatuoti, kad valdymas Lietuvoje dar nėra pakankamai skaidrus. Pagal įvairius valdymo kokybės rodiklius, nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, šiek tiek pasiyrėme į priekį, tačiau esminio proveržio nebuvo. Pavyzdžiui, pagal 2017 m. korupcijos suvokimo indeksą, Lietuva užima 38-tą vietą iš 180, kai tuo tarpu Estijai skirta gerokai aukštesnė – 21-ma vieta.
Panašiai galime vertinti esamą padėtį pagal tai, kiek žmonės pasikliauja teisinės sistemos sąžiningumu ir tai užtikrinti privalančiomis institucijomis. Pavyzdžiui, nors šalies gyventojų pasitikėjimas teismais pastaruoju metu pakilo į rekordines aukštumas ir pagaliau jais pasitikima labiau nei nepasitikima, teismų apsauga nuo politikų ir verslo struktūrų spaudimo dar turi būti stiprinama. Tik apie pusė gyventojų ir verslo atstovų apklausų dalyvių yra įsitikinę, kad teismai Lietuvoje – nepriklausomi.
Lietuva taip pat pasižymi didžiausiu santykiniu kalinių skaičiumi, maždaug dukart viršijančiu Europos vidurkį. Kalėjimų sąlygos taip pat daugeliu atvejų nėra patenkinamos – ypač ten, kur šalyje galiojančią teisę keičia kalėjimų subkultūros ir kastų sistemų „normos“. Lygiai taip pat ne visada gerbiamos sulaikytųjų teisės. Neigiamai vertintini atvejai, kai prokurorai, grasindami areštu, mėgina išgauti jiems reikalingus parodymus.
Lietuvoje taip pat turėtų būti gerokai daugiau dėmesio skiriama strateginiam šalies valdymui ir jo tradicijoms puoselėti. Dėl nuolatinės vyriausybių kaitos ir nepriežiūros, Lietuvoje visiškai neišvystyta tarpinstitucinio koordinavimo kultūra. Nesant aiškaus Vyriausybės plano ir bendro veikimo, didelė dalis reformų įgyvendinama be aiškaus ir metodiškai nuoseklaus poveikio įvertinimo.
Tokios analizės ir jų pagrindu priimami sprendimai taip pat retai išsamiai pristatomi visuomenei, nekalbant jau apie plačių konsultacijų su jos atstovais organizavimą. Lietuvoje apskritai deramai neišnaudojamos nei elektroninio valdymo priemonės, kurios leistų šalies gyventojams tiesiogiai įsitraukti ir stebėti jiems aktualių klausimų sprendimą, nei demokratijos gilinimo galimybės.
Atsižvelgiant į tai, kad tik trečdalis šalies piliečių jaučia, kad jų balsas ką nors reiškia, o dalyvavimas rinkimuose vienas žemiausių tarp visų ES valstybių narių, mes turime ieškoti veiksmingų ir pažangių būdų, kaip centriniu ir vietos savivaldos lygmeniu įtraukti šalies gyventojus, išgirsti jų lūkesčius ir pageidavimus ir tuo remiantis priimti reikiamus sprendimus.
Taigi, siekdami aiškaus, skaidraus ir įtraukiančio valdymo, socialdemokratai veiks trimis pagrindinėmis kryptimis.
Piliečių pasitikėjimas tvarkos institucijomis
Šiuo metu atliekami tik bendri visos šalies lygmeniu sociologiniai tyrimai apie pasitikėjimą teismais, policija ir kitomis svarbiomis tvarką palaikančiomis ir paslaugas teikiančiomis institucijomis. Tuo tarpu tyrimai rodo, kad piliečių pasitikėjimas tokiomis įstaigomis nemaža dalimi priklauso nuo to, kaip jos funkcionuoja, ar sąžiningai traktuoja visus gyventojus vienodai. Todėl visai tikėtina, kad tokio institucinio pasitikėjimo lygis gali reikšmingai svyruoti tarp skirtingų šalies savivaldybių ir seniūnijų.
- Kad galėtume operatyviau reaguoti į valdymo kokybės spragas tam tikrose šalies vietovėse, skirsime reikiamus išteklius sukurti kur kas labiau išplėtotų sociologinių tyrimų infrastruktūrai.
- Šias socialinės kartografijos priemones derinsime kartu su kitais instrumentais, būtinais užtikrinti teismų ir kitų nepolitinių tvarkos institucijų sąžiningumą ir profesionalumą.
- Turime rūpintis ir institucijų, palaikančių tvarką ir teisingumą šalyje, deramu finansavimu. Policininkai, ugniagesiai ir visi kiti pareigūnai, nuo kurių priklauso mūsų visų vidaus saugumas ir tvarka, privalo gauti deramą atlygį už savo darbą – tiek, kiek mokama vidutiniškai kitose panašaus ekonominio išsivystymo ES valstybėse narėse.
Strateginio valdymo pajėgumai
- Remdamiesi EBPO ir kitų tarptautinių organizacijų gerojo valdymo praktikomis, įtvirtinsime, kad bet kokiai struktūrinei reformai įgyvendinti būtina atlikti išsamią ir kvalifikuotą kaštų ir naudos analizę.
- Tokių poveikio tyrimų pagrindu skirti ypatingą dėmesį visuomenės informavimui ir konsultavimuisi dėl svarstomų priimti sprendimų.
- Stiprinant tarpinstitucinį koordinavimą, paversti Vyriausybės kanceliariją realia, strateginius sprendimus įvertinančia ir paruošiančia institucija.
- Taip pat gerokai labiau išplėtosime e-valdymo dimensiją siekiant didesnio valdymo skaidrumo ir platesnio šalies gyventojų įtraukimo.
Demokratijos gilinimo inovacijos
- Plėsime demokratijos pritaikymo galimybes vietos savivaldos lygmeniu. Lietuvos savivaldybės yra vienos didžiausių ES. Kita vertus, stokojama finansinio savarankiškumo. Tai padeda efektyviau administruoti, tačiau nevisiškai atitinka šiuolaikinių gyvenimo bendruomenėje sąlygų ir dalyvaujamosios demokratijos principų.
- Todėl atidžiai įvertinsime tiesioginių seniūnų ir seniūnijų tarybų rinkimų galimybes bei stiprinsime seniūnijų finansinį savarankiškumą.
- Plačiau taikysime vietos referendumų, gyventojų susirinkimų ir dalyvaujamojo biudžeto praktikas.
- Apsvarstysime kitas vietos savivaldos savarankiškumo didinimo priemones, pavyzdžiui, disponavimą žeme, municipalinių tikslinių mokesčių rūšių išplėtimą.
- Stiprinsime ir regioninį bendradarbiavimą tarp savivaldybių, ypač sprendžiant viešosios infrastruktūros vystymo klausimus.
- Šalies centriniu lygmeniu išbandysime tam tikras svarstomosios ir dalyvaujamosios demokratijos priemones organizuodami strateginius pasitarimus su piliečiais, atrinktais taip, kad reprezentuotų visą šalies populiaciją ar tam tikrą jos dalį. Išnaudosime elektroninio valdymo teikiamas galimybes.
- Inicijuosime partijų finansavimo pertvarką siekdami sustiprinti jų paskatas stiprinti savo analitinius pajėgumus ir aktyvią narystę.
Siekiame reikšmingai sumažinti lyčių atotrūkį – vieną iš esminių socialinės skirties formų. Kuo mažesnis yra atotrūkis tarp lyčių visose gyvenimo sferose, tuo labiau teisingos, novatoriškos, saugios, atviros, laimingos ir klestinčios yra visuomenės. Jose gimsta daugiau vaikų, lengviau įveikiamos ekonominės krizės ir pastebimasstiprus teigiamas poveikis BVP vienam gyventojui augimas.
Pagal visuminį lyčių lygybės indeksą, šiuo metu Lietuva yra tik 19 vietoje iš 28 ES valstybių narių (56.8 %). Ekonominis moterų ir vyrų aktyvumas Lietuvoje skiriasi nedaug, tačiau darbo rinkai būdinga stipri segregacija lyčių požiūriu. Ji trukdo pasitelkti talentus bei brangiai kainuoja moterims ir vyrams, darbdaviams ir visuomenei. Lyčių pusiausvyra egzistuoja tik tarp nekvalifikuotų darbininkų. Visose kitose kategorijose šios pusiausvyros trūksta: pvz., moterys sudaro 69% visų specialistų, bet tik 38% užimančių vadovaujančias pareigas.
Moterys Lietuvoje sudaro 61,1 % visų bakalauro, 65,9 % magistro ir 57,3 % daktaro mokslo ar meno licenciato laipsnį turinčių asmenų. Tačiau šios išsilavinimo tendencijos nekoreliuoja su profesinio augimo galimybėmis ir finansine grąža.
Moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis Lietuvoje auga ir 2016 m. sudarė per 13% (arba 131 eurą vidutinio mėnesinio bruttodarbo užmokesčio). Moterys dažniau patiria skurdą dėl lyčių nelygybės darbo rinkoje, mažesnio ekonominio aktyvumo ar darbo nepilną darbo dieną dėl vaikų ar kitų globos reikalaujančių asmenų priežiūros, kitų buitinių pareigų.
Moterys Lietuvoje beveik dvigubai dažniau nei vyrai nurodo šeimines aplinkybes kaip pagrindinę darbo ne visą darbo dieną priežastį, o vyrai – mokslą ir kvalifikacijos kėlimą.
Perteklinis vyrų atstovavimas sprendimų priėmimo pozicijose politikos, ekonomikos ir socialinėje srityse taip pat pažeidžia lygių galimybių ir nešališko valdymo principus.
Vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra 10,5 metų mažesnė nei moterų (atitinkamai 69,5 ir 80 metų), ir tai vienas didžiausių atotrūkių visoje ES (vidurkis – 5,4 metų). Tikėtino sveiko gyvenimo atotrūkis sudaro 4,7 metų (ES vidurkis – vos 0,7 metų).
Lyčių stereotipais grįsta socializacija turi ilgalaikes neigiamas sveikatos pasekmes. Vienais atvejais jos labiau paliečia moteris, kitais – vyrus. Nuo išorinių mirties priežasčių miršta tris kartus daugiau vyrų nei moterų ir beveik tris kartus daugiau jų suserga aktyviąja tuberkuliozės forma. „Vyriškomis“ mirties priežastimis, kurias sukelia žmogus, tampa tabako ir alkoholio vartojimas, transporto įvykiai, smurtas.
Moterys sudaro aštuonis iš dešimties asmenų, patiriančių smurtą artimoje aplinkoje. Jos dvylika kartų dažniau nei vyrai nukenčia nuo seksualinės prievartos ir susiduria su didele rizika patirti seksualinį priekabiavimą, ypač jaunesniame amžiuje. Apskaičiuota, kad smurto prieš moteris nuostoliai Lietuvoje gali sudaryti mažiausiai 600 mln. eurų per metus.
Iniciatyvos dėl moterų reprodukcinių teisių, t. y. apsisprendimo nutraukti nepageidaujamą nėštumą ribojimai, sietinos su siekiu įteisinti institucinį smurtą. Abortus siekiama uždrausti nepaisant fakto, kad Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį jų skaičius sumažėjo daugiau nei du kartus (nuo 9972 iki 4502 atvejų), o draudimai paskatintų taip vadinamą abortų turizmą ir sukeltų nelegalių, moterų sveikatai ir gyvybei pavojų keliančių abortų pavojų.
Atskira, su visuomenėje gajais lytiškumo stereotipais susijusi problema – homoseksualių, biseksualių ir transeksualių (LGBT) asmenų (sudarančių 5-10% šalies gyventojų) sociokultūrinė ir institucinė diskriminacija. Lietuva yra viena iš šešių ES valstybių narių, iki šiol nepripažįstanti homoseksualių porų teisės į partnerystę.
Tyrimų duomenimis, daugiau nei pusė LGBT asmenų kasmet susiduria su neapykantos nusikaltimais. Nepalankią atmosferą LGBT asmenų atžvilgiu ypač kaitina kraštutinei dešinei ir populistinėms jėgoms atstovaujantys politikai. Taip pat, prisidengiant nepilnamečių vaikų apsauga, įstatymiškai ribojama informacija apie LGBT asmenis. Be to, nors Civiliniame kodekse yra įteisinta galimybė keisti lytį, Lietuva iki šiol nepriėmusi reikalingų poįstatyminių teisės aktų, įgalinančių teisinį lyties pripažinimą ir lyties keitimo operacijas.
Lietuvos socialdemokratai pasisako už vienodą išteklių, teisių ir atsakomybių paskirstymą tarp lyčių bei LGBT asmenų įtraukimą į šalies viešąjį gyvenimą ir diskriminacijos panaikinimą. Mes suvokiame, kad iki šiol Lietuvoje vykdyta tariamai neutrali, o iš tiesų, lyčių požiūriu, akla politika, trukdo faktiškai užtikrinti lygias galimybes visiems, nešališką valdymą, silpnina socialinius ryšius ir atsakingą vystymąsi.
Todėl siekiame kurti visuomenę, kurioje lyčių skirtumai pripažįstami, tačiau netampa asmens ekonominių, socialinių ir kultūrinių galimybių ribojimo ar menkinimo priežastimi.
Įgyvendinsime priemones, kurios :
Lyčių atotrūkio sumažinimas
- Stiprinsime lyčių lygybę skatinančią įstatymų bazę
- Kursime lyčių stereotipų neatgaminančią švietimo ir mokslo sistemą.
- Įtvirtinsime lyčių lygybės požiūriu draugišką valstybės biudžeto formavimą: skatinsime lygiavertį finansavimą meno, mokslo, sporto ir kitose viešojo gyvenimo srityse.
- Įtvirtinsime įstatymais moterų reprodukcines teises.
- Įteisinsime neperleidžiamas dalį vaiko priežiūros atostogų abiem tėvams ir taikysime aktyvias, darbo rinkos poreikiais, o ne lyčių stereotipais grįstas, grąžinimo į darbo rinką priemones.
Prievartos lyties pagrindu užkardymas
- Stiprinsime teisinius mechanizmus sprendžiant smurto artimoje aplinkoje ir smurto lyties pagrindu problemas, taip pat sieksime ratifikuoti Stambulo konvenciją.
- Vykdysime visų smurto lyties pagrindu formų, įskaitant kibernetines jos apraiškas, prevenciją.
- Plėtosime infrastruktūrą, skirtą padėti prievartą patyrusiems asmenims.
- Taip pat koreguosime Baudžiamajame kodekse iki šiol vartojamą išžaginimo apibrėžtį, kad neliktų neišaiškintų lytinės prievartos nusikaltimų.
LGBT asmenų diskriminacijos stabdymas
- Priimsime partnerystės įstatymą, leidžiantį vienalytėms poroms įteisinti savo šeimyninius santykius.
- Skirsime deramą dėmesį kovai su neapykantos nusikaltimais, nukreiptais prieš LGBT asmenis, taip pat kitomis socialinės ir institucinės diskriminacijos šių asmenų atžvilgiu formomis.
- Vykdysime šalies europinius įsipareigojimus ir teisiškai reglamentuosime dar 2001 m. Civiliniame kodekse numatytą galimybę transseksualiems asmenims pakeisti savo lytį ir teisinį lyties pripažinimą.
Siekiame kurti Lietuvos valstybę, kuri apimtų ir reprezentuotų ne tik tautinę daugumą, bet ir šiandien nepakankamai į valstybės gyvenimą įtraukiamas tautines mažumas. Joms bus sudarytos sąlygos būti matomoms ir girdimoms, joms aktuali politika bus formuojama glaudžiai bendraujant su jų bendruomenėmis.
Dar 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ LR Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad „Lietuvių pilietinei tautai priklauso visi jos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms“; jog „visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs“; kad „pilietinė tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę.“ Deja, šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas sunkiai virsta realybe. Tad išsikeldami tikslą kurti visus šalies gyventojus įtraukiančią Lietuvos valstybę, siekiame įgyvendinti tai, ką yra jau įtvirtinusi aukščiausioji šalies teisminė valdžia.
2011 m. įvykusio visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių žmonės. Lietuviai sudarė 84% šalies gyventojų. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. mūsų šalyje gyveno daugiau nei 200 tūkst. lenkų. Tai – gausiausia Lietuvoje gyvenanti tautinė mažuma. Taip pat Lietuvoje gyvena veik 177 tūkst. rusų, per 36 tūkst. baltarusių, žydų, ukrainiečių ir daugybė kitų tautybių žmonių.
Deja, Lietuvoje per visą Nepriklausomybės laikotarpį nebuvo sukurtas nei tautinių mažumų tapatybės išsaugojimo, kalbų ir kultūros plėtros modelis, nei valstybinės tautybių politikos, apimančios tautinių mažumų integraciją bei tarpkultūrinį dialogą, strategija. Valstybės sprendimai tautinių mažumų srityje priimami neatlikus išsamios analizės ir nesikonsultuojant su tautinių mažumų atstovais. Pagrindinė Lietuvos problema – ne tautinių mažumų diskriminacija, o integracinės politikos nebuvimas ir institucijų veiksmų koordinacijos stoka.
Labiau tautines mažumas įtraukianti valstybė padėtų susiaurinti erdvę, kurioje tarpsta nacionalistiškai ir populistiškai nusiteikę politikai, išnaudojantys skirtumus tarp nevienodą statusą turinčių titulinės tautos ir tautinių mažumų savo siauriems politiniams tikslams pasiekti.
Lietuvos tautinių mažumų integracijos modelio sukūrimas leis drąsiau priimti ir ateities iššūkius, susijusius su imigrantų, pabėgėlių, naujų tautinių, rasinių ar religinių mažumų integracija į Lietuvos visuomenę.
Tautinių mažumų tema šalies viešajame gyvenime – ypač dešiniųjų jėgų – siejama su nacionalinio saugumo problematika. Manoma, kad jeigu tautinės mažumos kažkuo skundžiasi, tai jie tai daro tik dėl to, jog jais manipuliuoja Rusija, o ne dėl nepasitenkinimo esama tautinių mažumų situacija šalyje, prie kurios juos atvedė iki šio Lietuvos politikų (ne)vykdyta tautinių mažumų politika.
Mažumų siejimas su nacionaliniu saugumu sufleruoja, kad jos matomos ne kaip valstybės dalis, o kaip grėsmė valstybei. Mes, socialdemokratai, manome, kad tautinių mažumų problemų sprendimas – priešingai – padidintų Lietuvos saugumą, leistų geriau integruoti tautines mažumas, padarytų jas atsparesnėmis trečiųjų šalių propagandai, tautinės neapykantos kurstymui.
Siekdami deramos Lietuvos tautinių mažumų integracijos, veiksime šiomis trimis kryptimis:
Palankios sąlygos viešai vartoti savo kalbą
- Savivaldybėse, kuriose gausiai gyvena tautinių mažumų atstovai, viešojo administravimo įstaigose asmuo turės teisę kreiptis ir gauti atsakymą tos tautinės mažumos kalba.
- Seniūnijose, kuriose gausiai gyvena tautinė mažuma, gyvenamosios vietovės pavadinimas, joje esančių gatvių, viešojo administravimo subjektų pavadinimai, topografiniai ženklai bus rašomi valstybine ir tos tautinės mažumos kalba. Įsipareigojame priimti Tautinių mažumų įstatymą ir ratifikuoti Europos regioninių arba mažumų kalbų chartiją.
- Taip pat įsipareigojame priimti Vardų ir pavardžių įstatymą, kuris, esant pagrįstam poreikiui, leistų vardą ar pavardę įrašyti bet kokiais kitais lotyniško pagrindo rašmenimis pagal atitinkamos kalbos taisykles.
Dėmesys tautinių mažumų mokykloms
- Įsipareigojame išlaikyti, o esant poreikiui ir plėsti tautinių mažumų mokyklų tinklą.
- Šių mokyklų tinklas bus keičiamas tik atsižvelgiant į šių mokyklų bendruomenių nuomonę bei užtikrinant mokinių interesus.
- Užtikrinsime šiose mokyklose aukščiausią mokymo kokybę, ypatingą dėmesį skirdami ir lietuvių kalbos, ir gimtosios kalbos mokymui aukščiausiu lygiu.
- Už gimtosios (ne lietuvių) kalbos brandos egzamino labai gerus rezultatus abiturientai gaus papildomus balus stojant į Lietuvos aukščiausias mokyklas.
- Prireikus leisime tautinių mažumų mokyklose naudoti ES valstybėse narėse išleistus vadovėlius ir mokymo priemones, jeigu jų turinys neprieštarauja Lietuvos interesams bei atitinka Lietuvos mokymo programas.
Tarpkultūrinio dialogo skatinimas
- Remsime žiniasklaidos tautinių mažumų kalbomis iniciatyvas skirdami pakankamas lėšas, kad galėtume veiksmingai konkuruoti su užsienio valstybių skiriama parama šiai sričiai.
- Remsime tautinių mažumų kultūros projektus, kultūros paveldo išsaugojimą, Lietuvai nusipelniusių tautinių mažumų veikėjų atminimo įamžinimą bei informacijos apie tautinių mažumų kultūrą, papročius ir tradicijas sklaidą.
- Ypatingą dėmesį skirsime bendriems lietuvių ir tautinių mažumų kultūros, tarpusavio susipažinimo, vidaus turizmo ir jaunimo mainų projektams.
- Sukursime galimybes mokiniams iš lietuviakalbių mokyklų mokytis tautinių mažumų kalbų, kuriomis kalbama jų gyvenamame regione (ne tik rusų, bet ir lenkų bei baltarusių).
Close