Modesta Petrauskaitė. Bedarbių armija

Modesta Petrauskaitė. Bedarbių armija

Nedarbo lygis šalyje kyla į jau seniai nematytas aukštumas: birželio pabaigoje šalyje buvo net 209 418 bedarbių, o nedarbo lygis siekė 12,1 %. Nuo koronaviruso pandemijos pradžios bedarbių skaičius išaugo beveik 50 000 ir, panašu, kad artimiausiu metu tik didės.

Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra beveik 3 000 laisvų darbo vietų, tačiau žmonės neskuba darbintis. Šiuo metu vidutinė nedarbo išmoka siekia apie 350 eurų. Siūlomas darbas yra menkai apmokamas ir uždarbis mažai skiriasi nuo nedarbo išmokos, todėl dėl kelių šimtų eurų skirtumo žmonės dirbti nenori ir renkasi išmokas.

Atlyginimas už darbą turi būti ne tik adekvatus atliktiems darbams, bet ir užtikrinti, kad dirbančiam žmogui nereikėtų skursti ar nuolatos galvoti apie galimybę užsidirbti papildomų pajamų.

Visi galintys ir norintys dirbti turi turėti galimybę tai daryti, todėl reikia dar kartą atkreipti dėmesį į didelį darbo jėgos apmokestinimą ir jį mažinti, ypač pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Atlyginimas už darbą turi būti ne tik adekvatus atliktiems darbams, bet ir užtikrinti, kad dirbančiam žmogui nereikėtų skursti ar nuolatos galvoti apie galimybę užsidirbti papildomų pajamų, kurios apsaugotų nuo skurdo. Galiausiai, atlyginimas turi skatinti dirbti.

Maži atlyginimai yra pagrindinė priežastis, kodėl iš Lietuvos emigruoja darbingo amžiaus žmonės. Taip, tai yra ir priežastis, dėl kurios žmonės nenori dirbti, o mieliau renkasi nedarbo išmokas.

Prieš keturis metus, Valstiečių ir žaliųjų partijai laimėjus rinkimus, žmonės nuogąstavo, kad tapsime policine valstybe, tačiau realybė kitokia: Lietuva pamažu tampa pašalpinių valstybe.

Šalies valdantiesiems, paskendusiems asfaltuojamų keliukų ir „atkatų“, medžioklės su lankais, mokytojų,  lipančių pro langus į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, medikų streikų ir kituose skandaluose, šiandieninė situacija – tarsi gelbėjimosi ratas.

Skolintų pinigų dalybos itin sunkioje situacijoje atidūrusiems žmonėms tampa rinkiminiu įrankiu. Žmonės nėra kvaili ir supranta, kad praskolintus pinigus jie patys ir turės grąžinti, todėl šiandieninė Vyriausybės užduotis yra galvoti, kaip mažinti nedarbą, o ne plėsti pašalpas ir išmokas gaunančių žmonių ratą.

Akivaizdu, kad įvairios persikvalifikavimo, kompiuterinio raštingumo, kvalifikacijos kėlimo ir kitos programos, kuriomis šalies institucijos mažina nedarbo lygį, neturės greito poveikio šalies darbo rinkai, todėl valstybė jau dabar turi inicijuoti didžiuosius projektus, tokius kaip giliavandenio jūrų uosto Būtingėje statyba.

ES paramos programų lėšos turi būti naudojamos didiesiems projektams, kurių statybos sukurtų ne vieną tūkstantį naujų darbo vietų. Apie tai jau pasisakė Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas, atkreipęs dėmesį į tai, kad itin svarbu, jog tokie projektai, kaip kelio Vilnius – Utena rekonstrukcija ar giliavandenio uosto statyba, turėtų vykti maksimalia sparta ir ypač dabar, kada šalies ekonomikai reikalingas postūmis.

Būtent tokių projektų savalaikis inicijavimas galėjo paskatinti Lietuvoje pasilikti per COVID-19 pandemiją iš emigracijos sugrįžusius tautiečius. Lietuvoje pasiūlytos darbo vietos be jokių specialių programų būtų paskatinusios čia pasilikti priverstinai sugrįžusius. Vietoj dėmesio emigrantai iš aukščiausių šalies vadovų sulaukė tik įvairiausių epitetų, po kurių, pirmai progai pasitaikius, išvyko. Valdžiai jų nereikia. Skurdo iš Lietuvos išvyti žmonės vis tiek už juos nebalsuoja...

Kad nedarbo lygis šalyje tik kils, supranta visi, todėl labai svarbu, kad vasarą Vyriausybė, užuot įjungusi atostogų rėžimą, nedelsiant imtųsi spręsti problemas, kurios gali paskatinti dar vieną emigracijos bangą.

Prieš dvylika metų Lietuvą supurčiusi finansinė krizė iš šalies išvarė kone 300 000 žmonių, todėl, bijau, kad dar vienos bangos Lietuva tiesiog neatlaikytų ir paskutinis, palikęs oro uostą, tikrai turėtų nepamiršti jame užgesinti šviesos...

Susiję straipsniai

Close