LSDP Vilniaus miesto rinkimų programa

METAS PASIRŪPINTI VILNIUMI

Galvodami apie miesto ateitį ir kurdami ją nepamirškim, kad mūsų miestas yra VISŲ vilniečių namai ir kad mums turi RŪPĖTI visi miesto gyventojai. Mūsų tikslas – sukurti jaukų ir patogų Vilnių, kur kiekvienas jausis kaip savo namuose, kad mieste nebūtų skurdo.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, mūsų miestas išsivystė į stiprų politinį, ekonominį ir kultūrinį valstybės centrą. Pastarąjį dešimtmetį Vilnius išauga po bent kelis tūkstančių gyventojų kasmet. Apie du penktadalius šalies ekonomikos sukuriama būtent sostinės regione. Vilnius – svarbus Europos kultūros taškas. Čia aktyviai mezgami tarptautiniai ryšiai. Miestą gausiai lanko turistai.

Ir visgi, kaip ir bet kuris sudėtingas statinys, mūsų miestas susiduria šiuo metu su labai rimtais iššūkiais.

Vilniuje vis sunkiau išgyventi. Jaunos šeimos išleidžia daug lėšų už savo mažųjų priežiūrą ir mokslą. Daug žmonių nebeišgali padengti išaugusių šildymo sąskaitų. O tie, kas naujai atvyksta ir siekia čia pradėti savo gyvenimą, neranda būsto už prieinamą kainą.

Miestas dūsta – ir fiziškai, ir dvasiškai. Dirbantys žmonės daug laiko praleidžia kilometrinėse automobilių eilėse. Švarus oras – prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė – tampa retenybe. Daugiabučių renovacija įstrigusi. Miesto centras be atodairos tankinamas naujais pastatais. Naikinami parkai. Į aplinką leidžiamos sveikatai kenksmingos medžiagos. Prasidėjo paminklų naikinimo vajus. Menksta paprastų vilniečių ir jų vaikų galimybės sportuoti ir kitaip save lavinti.

Gyventojai nebėra savo miesto šeimininkais. Teritorijų planavimas tapo užkulisinių susitarimų raizgalyne. Miestiečiai neturi įtakos sprendžiant jiems rūpimus klausimus. Seniūnijos turi mažai teisių, o miesto valdžia yra nutolusi nuo žmonių.

Šios blogybės pirmiausia yra valdymo ydos. Jei rimtai nesiimsime jų spręsti, padėtis tik prastės. Dešimtmečiais miestą pakaitomis valdę dešinieji pernelyg tampriai susisaistė, kad būtų patikimi vaduotojai iš šios aklavietės.

Mes, socialdemokratai, esame didžiausia ir labai patyrusi šalies politinė partija. Mūsų pamatinė filosofija – statyti, o ne griauti. Sėkmingai valdome ne vieną Lietuvos savivaldybę. Esame subūrę plačią profesionalių ekonomistų, sveikatos, švietimo, kultūros, susisiekimo ir kitų miesto gyvenimui aktualių sričių ekspertų komandą.

Mes siūlome septynis pamatinius principus, kuriomis remiantis galėtume kurti naują Vilnių – gerovės miestą. Kviečiame visus geros valios miestiečius jungtis į šią talką.  Drauge sukurkime gražius ir tvirtus, akiai ir sielai malonius Vilniaus namus – ir mums, ir mūsų vaikams!

SEPTYNI PRINCIPAI

1. Valdžia arčiau žmonių – daugiau savivaldos ir demokratijos

Vilniuje gyvena daugiau kaip pusė milijono gyventojų, tačiau jie nėra tikrieji savo miesto šeimininkai. Todėl susidarė padėtis, kai įvairiais klausimais – nuo gatvių siaurinimo, vejų pjovimo, medžių kirtimo ar paminklų griovimo – sprendimai priimami nepasitarus su visuomene, be jokio pagrindimo. Pamatinė kiekvieno vilniečio teisė į savivaldą šiandien yra sumenkinta. Mums svarbus kiekvienas Vilniaus gyventojas nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, religinių įsitikinimų, tautybės.

Mes sugrąžinsime tikrą savivaldą į Vilnių. Užtikrinsime, kad aktualiausi miesto ir jo seniūnijų klausimai būtų sprendžiami kuo atviriau, kuo plačiau ir kuo skaidriau.

Pirma, suteiksime galimybę gyventojams aktyviau dalyvauti formuojant miesto biudžetą. Tam įtrauksime bendruomenes, seniūnaičius. Remiantis jų siūlymais daugiau miesto metinio biudžeto pajamų bus skiriama įvairiems infrastruktūros ir aplinkos gerinimo projektams. Svarbi sąlyga – lėšos bus skiriamos pirmiausia tiems miesto rajonams, kuriuose gyvenimo sąlygos yra santykinai prastesnės.

Antra, plėtosime miestiečių dalyvavimą tvarkant bendruosius (viešuosius) reikalus per tiesioginę, dalyvaujamąją ir svarstymo - sutarimo demokratiją. Sudarysime sąlygas miestiečiams dalyvauti inicijuojant, svarstant, priimant sprendimus jiems svarbiais klausimais bei kontroliuojant šių sprendimų vykdymą. Įvairiuose Europos miestuose jau ne vieneri metai sėkmingai taikoma ši praktika, kada į klausimų svarstymą kartu su miesto tarybos komitetų nariais ir administracijos tarnautojais įtraukiami motyvuoti gyventojai. Esminė šios svarstymo – sutarimo demokratijos priemonės prielaida – atsitiktinė tokių gyventojų atranka. Ji yra svarbi tam, kad jie kuo tiksliau atspindėtų realią miestiečių sudėtį – lyties, amžiaus, pajamų, profesijos ir kitų kriterijų atžvilgiu.

Trečia, stiprinsime seniūnijų vaidmenį. Nors seniūnijos yra arčiausiai gyventojų - jos turi mažai teisių ir gyventojai net ir dėl nedidelių aplinkos tvarkymo ir atnaujinimo problemų turi ieškoti pagalbos kituose savivaldybės padaliniuose. Pasirūpinsime, kad kiekvienos seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje darniai veiktų vietos gyventojų ir jų interesams atstovaujančių asmenų (seniūnaičių, bendruomeninių ir kitų nevyriausybinių organizacijų) informavimo, konsultavimosi su jais ir nevyriausybinių organizacijų įgalinimo sutartiniu pagrindu teikti dalį viešųjų paslaugų sistema. Stiprios seniūnijos turės daugiau galios priimant sprendimus įvairiais miesto tvarkymo klausimais. Seniūnija – turi tapti vietos bendruomenių centru, seniūnas – vienas svarbiausių organizatorių kartu su bendruomenės nariais  ir jų atstovais bei seniūnaičiais ieškant geriausių sprendimų vietos gyventojams

Ketvirta, griežtai laikydamiesi Orhuso, Florencijos ir kitų Lietuvos ratifikuotų tarptautinių konvencijų, užtikrinsime, kad visuomenė būtų deramai nuo pat pradžių įtraukta į miesto teritorinį planavimą ir būtų apginta jos teisė į gerai sutvarkytą aplinką ir kraštovaizdį. Miesto planavimas svarbus ne tik viso miesto, bet ir konkrečios vietos (kvartalo, mikrorajono) lygmeniu. Sieksime, kad bet kurios miesto gyventojai galėtų nesunkiai, per 15-30 min., pėsčiomis pasiekti šeimos gydytoją, polikliniką, lopšelį – darželį, mokyklą, parką ir kitas svarbias viešąsias erdves.

2. Išsilavinimas prieinamas kiekvienam – daugiau lopšelių ir darželių, vientisų mokyklų bei puikių mokytojų

Vien per pastaruosius keletą metų Vilniuje mokinių padaugėjo keturiais tūkstančiais. Ne visi vilniečių vaikai gali lankyti savivaldybės lopšelius - darželius. Ypač trūksta mokytojų. Stokojame mokymosi pagalbos specialistų. Veik trečdalyje mokyklų - nė vieno psichologo. Penktadalis ugdymo įstaigų neturi nuolatinio vadovo. Dalis mokyklų perpildytos - tokių per pusšimtį arba  apie trečdalį visų bendro ugdymo įstaigų. Tai – liberalaus ir chaotiško miesto mokyklų tinklo tvarkymo pasekmė. Dėl to skiriasi mokinių pasiekimai tarp skirtingų mokyklų. Viršijus šią ribą, tarptautiniai ekspertai sutaria: tokia švietimo sistema nesugeba užtikrinti lygių galimybių kiekvienam.

Tačiau dabartinė miesto valdžia į tai kreipia mažai dėmesio. Priešingai - 2021 m., lyginant su ankstesniaisiais metais, investicijos į švietimo infrastruktūrą buvo sumažintos net 40 proc. Pastaruoju metu susigriebta, tačiau savivaldybės darželių ir mokyklų plėtojimo tempas turėtų būti bent dvigubai spartesnis. Trūksta pastangų pritraukti naujus pedagogus. Nors pačiame Vilniuje mokytojus ruošia ne viena aukštojo mokslo institucija, vos 15 proc. šių studijų absolventų renkasi mokytojo darbą. Vietoje to, kad stiprintų savo ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą, savivaldybė švaisto lėšas privatiems darželiams. Nors ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas šiuo metu lanko apie 98% 3-5 m. Vilniaus vaikų, beveik ketvirtadalis vaikų priversti lankyti privačias ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kurių paslaugos yra brangios. Skirdama po 100 eurų už kiekvieną tokį lopšelį - darželį lankantį vaiką, savivaldybė iš tiesų skatina ne jaunas šeimas, o pelno siekiantį verslą. Esant netolygiai išvystytam  švietimo tinklui daug tėvų yra priversti siųsti savo vaikus į toli nuo jų gyvenamosios vietos esančias mokyklas. Tai didina automobilių spūstis, mokinių ir jų tėvų stresą.

Spręsdami susikaupusias problemas, mes veiksime šiomis kryptimis:

Pirma, ženkliai didinsime investicijas į švietimo infrastruktūrą ir per kadenciją likviduosim vietų trūkumą savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei pradinėse mokyklose. Kursime vientisą, visus gyvenamuosius rajonus apimantį švietimo įstaigų tinklą, apjungiantį ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pradines mokyklas, progimnazijas ir gimnazijas. Orientuodamiesi į tuos rajonus, kurie stokoja tokių įstaigų statysime naujas mokyklas ir lopšelius - darželius. Palaipsniui peržiūrėsime švietimo įstaigų tinklą taip, kad būtų sumažinti jų tarpusavio netolygumai, vaikai būtų skatinami lankyti mokyklas, esančias šalia namų. Ne konkurencija dėl „krepšelių“, o bendradarbiavimas ir savivaldybės pagalba sustiprins mokyklas.

Antra, įgyvendinsime mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų pritraukimo programą per skatinamąsias stipendijas, pradedančiųjų mokytojų mentorystę, sistemą palikusių pedagogų sugrąžinimą.

Trečia, išplėsime neformalųjį ugdymą sudarydami sąlygas kiekvienam moksleiviui galimybę lankyti bent vieną užklasinį užsiėmimą. Taip pat gerinsime suaugusiųjų švietimo aprėptį ir kokybę. Remsime ir skatinsime švietimo procese aktyviai dalyvauti ir vietos bendruomenes, kaip geriausiai žinančias savo narių poreikius bei vietos socialinius ypatumus.

3. Lengviau išgyvensime šildymo sezoną – sumažės vilniečių išlaidos už šildymą

Miesto šilumos ūkiui seniai trūksta tvirtos šeimininkiškos rankos. Akis badantis skirtumas – už šildymą vilniečiai praėjusią žiemą mokėjo perpus daugiau nei kauniečiai. Aukštos šilumos kainos Vilniuje išliks ir šią žiemą. Vėluodami pastatyti biokuru kūrenamą jėgainę, esame priversti kūrenti taršiu mazutu.

Akivaizdu, kad dėl miesto vadovų neūkiškumo ir neturint tinkamos strategijos už šilumą vilniečiai moka nepateisinamai daug. Jeigu Kaunas nuo 2015 m. nuolatos investavo į biokuro katilines ir sudarė geras sąlygas kurtis nepriklausomiems šilumos gamintojams, Vilniaus valdžia trypčiojo vietoje. Dar labiau pablogino padėtį Rusijos sukeltas karas Ukrainoje. Šildomės per brangiai ir neekologiškai.

Pagrindinės mūsų miesto energetikos politikos kryptys:

Pirma, valstybės lėšomis apšiltinsime visų nepasiturinčių vilniečių, pradedant pensininkais ir darbo netekusiais žmonėmis, butus.

Antra, užtikrinsime, kad būtų kuo greičiau užbaigtas Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro blokas. Taip pat sieksime, kad AB „Vilniaus šilumos tinklai“ plėtotų nuosavus šilumos gamybos iš biokuro pajėgumus. Remsime individualių namų malkomis kūrenamų krosnių pakeitimą į modernius biokuro katilus arba šilumos siurblius.

Trečia, investuosime į visuomeninės paskirties ir daugiabučių pastatų geoterminių šilumos siurblių plėtrą. Kaip parodė Alytaus pavyzdys, taip šildomo daugiabučio gyventojai moka daug mažiau, o pati investicija palyginti greitai atsiperka. Dar didesnį ekonominį efektą duotų, jei tokiame name įrengiamas saulės kolektorius ar nuotolinė saulės elektrinė. Kaip alternatyvą taip pat skatinsime šilumos siurblių įrengimą.

Ketvirta, spartinsime daugiabučių namų renovacijos programą užtikrindami, kad ji būtų kvartalinė, remianti mažiau pasiturinčias šeimas. Taip pat skatinsime ir remsime mažąją renovaciją greičiau ir už mažesnius kaštus atliekant tik būtiniausius energijos taupymo darbus. Plėtojant renovaciją, inicijuosime ESCO modelio įdiegimą, kuris pasiteisino Lenkijoje ir leido stipriai paspartinti daugiabučių namų renovaciją.  Skatinsime gaminančius elektros vartotojus ir jų steigimąsi daugiabučiuose, įgalinant namą ar bendriją apsirūpinti didele dalimi elektros (ir šilumos iš elektros) energija savo reikmėms.

Penkta, sukursime atliekinės šilumos panaudojimo sistemą, jau taikomą Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje. Ją įdiegus, šilumą daugiabučiams tiektų ligoninės, biurai, duomenų ir prekybos centrai. Šių įstaigų veiklai būtina šalčio gamyba, kurios pagrindu išskiriama atliekine šiluma. Šią šilumą, taip pat šilumą iš šilto vandens, atitinkamų įrenginių pagalba šilumos tinklai surinktų ir perskirstytų, o patys gamintų mažiau.

4. Nuomos fondas vilniečiams – keli tūkstančiai municipalinių butų per kadenciją

Dėl nekilnojamo turto ir nuomos kainų šuolių daug vilniečių, ypač jaunos šeimos ir studentai, nebesugeba sudurti galo su galu. Dar iki pastarojo meto krizės apie 80 proc. gyventojų, pradedančių savo darbo kelią, dėl itin mažų pajamų tiesiog negalėjo sau leisti turėti nuosavą būstą. Tai žmonės, turintys ateities planus ir svajones, tarp kurių nemažai ir vidutinio amžiaus vilniečių. Energijos ir maisto kainoms šovus į viršų, iššūkis pasirūpinti savo pastoge tapo daug kam tiesiog neįveikiamas.

Sekdami pažangiais Berlyno, Kopenhagos, Vienos ir kitų Europos miestų pavyzdžiais, esame įsitikinę, kad Vilniaus valdžia privalo dėti visas pastangas, kad teisė į būstą už prieinamą kainą būtų užtikrinta visiems miesto gyventojams.

Todėl gerokai išplėsime municipalinio būsto statybas. Per ketverius metus įsipareigojame pastatyti kelis tūkstančius 1-2 kambarių butų, kuriuos nuomosime ilgalaikiam terminui nesivaikydami pelno. Be to, asmenims, kuriems labiausiai to reikia, suteiksime kokybišką socialinį būstą. Siekdami išlaikyti ir nuolat plėsti savivaldybės butų fondą, panaikinsime galimybę šiuos butus išsipirkti.

Taip pat sieksime įtikinti centrinę valdžią, kad imtųsi tvarkyti būsto nuomos rinką. Privalome įstatymiškai derinti nuomininkų ir savininkų interesus, kad savininkai nesibaimintų priimti gyventi šeimas su vaikais, vienišas mamas, o pastarosios ir kitos nuomininkų grupės nebūtų diskriminuojamos. Sieksime, kad plėstųsi legali, rašytinėmis sutartimis grindžiama nuomos rinka. Raginsime vyriausybę suteikti teisę savivaldybei nustatyti maksimalią gyvenamojo būsto nuomos kainą.

Taip pat raginsime švietimo institucijas nustoti optimizuoti išteklius bendrabučių sąskaita. Drauge su jomis svarstysime būdus, kaip ne sumažinti, o išplėsti savo siūlomą būsto fondą studentams taip mažinant spaudimą būsto rinkai.

Galiausiai būtina atsižvelgti, kad gyvename neramiais laikais. Į šalį atvyksta vis daugiau pabėgėlių, pasitraukusių dėl karo savo šalyje ar kitų negandų. Vien iš Ukrainos, ją užpuolus Rusijai, į Lietuvą atvyko apie 60 tūkstančių žmonių. Ypač didelis spaudimas tenka sostinei. Dažnas pabėgėlio statusą įgijęs asmuo yra darbingo amžiaus ir galėtų svariai prisidėti prie vietos ekonomikos skatinimo. Tačiau prieinamo būsto stoka – vienas didžiausių jų integracijos iššūkių. Jam spręsti skatinsime visuomenę parodyti gerą valią ir bent kuriam laikui, jei yra tik tokios galimybės, atverti savo namų duris. Imsimės priemonių, kad šeimos nebūtų iškeldinamos ir neturėtų kitų galimybių pasilikti.

5. Išmanus susisiekimas – užtikrinsime, kad viešasis transportas vilniečiams būtų nemokamas, o miesto gatvės plačios, be duobių ir kamščių

Vilnius kenčia nuo transporto kamščių, teršiamas oras, bloga vilniečių emocinė nuotaika. Kamščių problemą sprendžia ne vien gatvių platinimas ar aplinkkelių plėtra, bet ir išmanus miesto transporto srauto reguliavimas bei viešojo transporto plėtra. Transporto kamščius mažinsime ir įgyvendindami mokyklų tinklo reformą, skatinant vaikus kokytis kuo arčiau namų.

Nemokamo viešojo transporto idėją Vilniuje iškėlėme pirmieji – dar prieš dešimtmetį. Deja, dešiniosios ir populistinės jėgos tuomet pasižiūrėjo į tai skeptiškai. Daugelyje Europos miestų, pirmiausia Lenkijoje ir Prancūzijoje, tai seniai taikoma ir pasiteisinusi praktika. Lietuvoje nemokamas viešasis transportas taip pat plinta.

Iš Vilniaus miestui dydžiu ir geografine padėtimi panašių miestų ši politika nuo 2013 m. vykdoma Taline. Ji visokeriopai pasiteisino. Viešasis transportas didina miesto gyventojų mobilumą, skatina vietos prekių ir paslaugų vartojimą, mažina automobilių skaičių mieste ir jų spūstis, gerina oro kokybę ir mažina eismo sukeliamą triukšmą. Todėl ieškosime finansiškai tvarių sprendimų, kurie leistų siekti nemokamo viešojo transporto kuo platesniems gyventojų sluoksniams.

Siekdami didinti viešojo transporto populiarumą tarp miestiečių, esame pasiryžę investuoti į jo kokybę ir aprėptį, daryti jį kuo ekologiškesnį. Miesto eismą planuosime teikdami prioritetą viešajam transportui – reguliuodami šviesoforus, paskirdami eismo juostas ir taikydami kitas priemones, užtikrinančias, kad viešasis transportas būtų greičiausias būdas judėti mieste piko laikotarpiu.

Taip pat užtikrinsime orias darbo sąlygas ir deramą atlygį viešojo transporto darbuotojams. Gėdinga, kad dabartinio mero proteguojama Vilniaus miesto viešojo transporto administracija vis plečia savo etatus, didinasi atlyginimus. Tuo tarpu tik streiko akivaizdoje  buvo pakelti atlyginimai vairuotojams. Neatsižvelgiama į jų ir kitų darbuotojų teisėtus reikalavimus, dėl ko darbuotojai buvo priversti protestuoti.

Pasitelkę ES struktūrinę paramą, taip pat bendradarbiaudami su privačiu sektoriumi ir atsakingomis valstybės institucijomis, mes vykdysime seniai reikalingus sprendimus dėl greitojo viešojo transporto plėtros, Kauno-Vilniaus, Vilniaus - Trakų greitojo geležinkelio tiesimo. Kartu su Vilniaus apskrities rajonų savivaldybėmis, Lietuvos geležinkeliais parengsime bendrą regioninę viešojo transporto sistemą.

Sustabdysime miesto gatvių siaurinimą, o pinigus, švaistomus asfalto dangos ardymui, nukreipsim tam, kad tiek gatvėse, tiek vilniečių kiemuose neliktų gėdą sostinei darančių duobių. Sutvarkytos gatvės - tai spartesnis ir saugesnis susisiekimas, mažesnė miesto tarša.

Dešimtys tūkstančių priemiesčiuose ir kolektyvinių sodų bendrijose gyvenančių vilniečių nusipelno pagarbos bei to, kad jų bendrijose gatvės būtų išasfaltuotos, apšviestos, su šaligatviais. Šie miesto gyventojai moka mokesčius, bet vietoje reikiamos pagalbos susilaukia vien priekaištų, kad yra ne kitokie nei juos norėtų matyti valdantieji. Vilnių iki šiol valdžiusieji dešinieji niekad nepastebėdavo miesto priemesčių, o mes socialdemokratai juos matom ir pasižadam atitaisyti daugelį metų egzistavusias neteisybes.

Siūlysime priemones sprendžiant automobilių parkavimo problemą. Skatinsime protingu atstumu nuo gyventojų gyvenamosios vietos statyti daugiaaukštes parkavimo aikšteles, kurias administruotų savivaldybės įmonė. Gyventojai galėtų nebrangiai įsigyti teisę parkuoti savo automobilius, tai  smarkiai sumažintų miegamųjų rajonų gyventojų rūpesčius.

6. Užuovėja nuo skurdo ir galimų rizikų – vilniečiai turi būti solidarūs nežabotos infliacijos ir artėjančio ekonomikos nuosmukio akivaizdoje

Lietuva ir Vilnius, dar pilnai neatsistoję ant kojų po COVID-19 pandemijos, dabar susiduria su beveik 25 procentus siekiančia metine infliacija, įmonių bankrotais, nedarbo augimu. Vilniečių darbo užmokesčiui, pensijoms, kitoms pajamoms augant lėčiau nei auga kainos, daugumai mūsų gyvenimo lygis smunka. Dar visai neseniai bankininkų reklamuotos investicijos į kaupiamuosius pensijų fondus nepasiteisina, žmonės praranda sukauptas lėšas. Infliacija jau suvalgė ketvirtadalį kaupiamųjų fondų bei gyventojų santaupų bankuose.

Dabartinė Vilniaus valdžia nieko nedaro tam, kad padėti nuo infliacijos kenčiantiems vilniečiams, bet, priešingai, kainų augimą kursto. Pinigų švaistymas gatvių ardymui, paminklų griovimui, šimtatūkstantinės išlaidos dirbtinėms eglėms bei kitiems beprasmiams, vien valdančiųjų tuštybę  tenkinantiems projektams rodo, kad valdžiai nerūpi miestiečių interesai.

Yra manančių, jog infliacija, bankrotai, nedarbas yra centrinės valdžios, o ne miesto rūpestis ir Vilnius negali ir neturi dalyvauti sprendžiant šiuos klausimus. Esame įsitikinę, kad toks nusišalinimas yra viena iš didžiausių Vilnių valdančių liberalų klaidų. Vilnius yra ekonomiškai stiprus miestas, todėl gali užtikrinti kokybišką išsilavinimą visiems vaikams, įskaitant ir neformalų ugdymą, remdamas nepasiturinčius. Tam, kad mieste nebūtų skurstančiųjų - valstybės remiamos pajamos Vilniuje turi sudaryti ne mažiau kaip 300 Є/mėn. šeimos nariui ir 450 Є/mėn. vienišam asmeniui: šalia valstybės biudžeto lėšų, papildomai skirsime tam ir savivaldybės biudžeto lėšų.

Vilniečiai turi turėti tinkamą gyvenimui apšildomą būstą ir nemokamą viešąjį transportą (trečioji, ketvirtoji ir penktoji plytos).

Suprasdami, kad ne visi vilniečiai nuo skurdo bus apsaugoti bendromis, visus liečiančiomis priemonėmis, mes numatom tikslines, į labiausiai vargstačias socialines grupes orientuotas iniciatyvas:

• Municipaliniai nakvynės namai, vargšams ir benamiams
• Nemokamas bent kartą per dieną maitinimas vargšams
• Socialinių paslaugų, teikiamų vienišiems, neįgaliems, nepasiturintiems plėtra
• Nemokamas pradinių klasių mokinių maitinimas

Šias iniciatyvas įgyvendinsime, bendradarbiaudami su nevyriausybinėmis organizacijomis,  bažnyčia, kviesdami į talką savanorius.  Turime visur skatinti solidarumo principą.

Piktavaliai gali paklausti o kur yra pinigų, reikalingų labiausiai skurstančių pagalbai, šaltinis. Paprasta suskaičiuoti, kad 100 dienų teikiama nemokama sriuba 2500 neturtingiausių vilniečių kainuos tiek, kiek Vilnius numatė išleisti Kalėdinei eglei.

Esame įsitikinę, kad solidarumas kovoje su skurdu yra vienas iš esminių atsakų į dėl karo Ukrainoje kilančius iššūkius. Lietuvos himnas sako, kad solidarumas ir vienybė reikalingi „vardan tos Lietuvos“. Kita vertus, mes suprantame ir darbų, aktualių galimos agresijos prieš Lietuvą, reikšmę:

Mums būtina ir tikra užuovėja nuo galimo karo. Vilnius privalo pagaliau ne tik žodžiais pradėti rūpintis civiline sauga. Turime iš esmės keisti savo požiūrį į civilinę saugą. Tam dalį privatizuotų ir dar galimų atkurti slėptuvių įstatymo nustatyta tvarka paimsime visuomenės poreikiams. Investuosime į jų atnaujinimą. Užtikrinsime, kad kiti viešosios paskirties pastatai, tokie kaip mokyklos ar prekybos centrai, galėtų būti operatyviai pritaikomi sužeistųjų ir ligonių priežiūrai. Investuosime į kritinės miesto infrastruktūros fizinės apsaugos sustiprinimą. Organizuosime visuomenės mokymus civilinės saugos klausimais.

7. Sveikame kūne – sveika siela: daugiau lėšų kultūrai, sportui ir sveikatai

Skirsime daugiau lėšų miesto kultūros, sporto ir sveikatos programoms. Kviesime mecenatus prisidėti prie Vilniaus miesto kultūros rėmimo fondo. Dvasinės ir fizinės kultūros skatinimas didina tarpusavio pasitikėjimą ir vienas kito palaikymą, mažina nusikalstamumą, stiprina pilietinį tapatumą, individualiu lygiu gerina žmonių psichinę sveikatą, kūrybiškumą, laimės jausmą, suteikia galimybę saviraiškai, turiningam laisvalaikiui. Ekonominė viešosios kultūros plėtros ir prieinamumo nauda taip pat yra apčiuopiama. Didindami finansavimą, prioritetą skirsime šioms sritims:

Pirma, užtikrinsime, kad miesto kultūros ir sporto įstaigų darbuotojų atlyginimai atitiktų šalies vidutinį darbo užmokestį.

Antra, suteiksime galimybę teatrams ir muziejams bent kartą per ketvirtį nemokamai pakviesti moksleivius ir senjorus į spektaklius, edukacinius renginius ir kitas kultūrines veiklas.

Trečia, užbaigsime Nacionalinio stadiono ant Šeškinės kalno projekto įgyvendinimą. Toliau atkursime ir plėtosime sporto infrastruktūrą mieste, ypatingą dėmesį skirdami mokyklų stadionų bei aikštynų atnaujinimui.

Ketvirta, remsime miesto bendruomenių, tautinių bendrijų kultūrines programas, daugiakultūriškumo iniciatyvas ir jų sklaidą.

Penkta, aprūpinsime bibliotekų fondus naujausia literatūra, gerinsime bibliotekų ir kultūros centrų infrastruktūrą.

Šešta, stiprinsime vietos bendruomenes ir gražinsime „miegamuosius rajonus“, kaip tai daroma Gdansko Zaspos rajone, Tiranoje ir kituose Vidurio Rytų Europos miestuose, kur sovietinio laikotarpio daugiabučiai, įtraukiant vietos menininkus ir pilietines draugijas, yra išmarginti freskomis ar nuspalvinami. Tai smarkiai pagyvina šių vietų veidą, atnaujina juos ir skatina jų gyventojus kurti tarpusavio saitus. Taip pat remsime kultūros įstaigų, kolektyvų bei kultūrinių iniciatyvų steigimąsi šiuose rajonuose ir nutolusiuose nuo centro miesto pakraščiuose.

Septinta, užtikrinsime, kad sporto mokyklos taps prieinamos visiems jas lankyti norintiems vaikams, nepriklausomai nuo jų tėvų pajamų. Mokyklų sporto sales bei aikštynus atversime ir miesto bendruomenės poreikiams. Sudarysime galimybes senjorams užsiimti kūno kultūra nemokamai bent pora kartų per savaitę. Tęsime treniruoklių įrengimą viešosiose erdvėse ir namų kiemuose. Gerinsime sąlygas negalią turintiems žmonėms dalyvauti kultūros ir sporto renginiuose.

Aštunta, miestui reikia daugiau ir arčiau gyventojų esančių poliklinikų, prie kurių yra geras privažiavimas visuomeniniu transportu. Prie kiekvienos poliklinikos įrengsime daugiaaukštę arba požeminę  nemokamą automobilių stovėjimo aikštelę.

SEPTYNI GEDIMINO LAIŠKAI

Lygiai prieš septynis šimtų metų Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas išsiuntė septynis laiškus lotynų kalba į Europą, kuriuose kvietė pirklius, karius, amatininkus, žemdirbius ir dvasininkus atvykti į Lietuvą ir jos sostinę Vilnių ir čia įsikurti.

Tai laikoma oficialia Vilniaus įkūrimo data. Nuo tada garsas apie šį seną ir garbingą miestą sklinda po visą pasaulį.

Sekdami Gedimino nutiestais keliais, įmūrykime šias septynias pamatines plytas, idant mūsų miestas gyvuotų ir klestėtų dar mažų mažiausiai septynis būsimus amžius!

Valdžia arčiau žmonių – daugiau savivaldos ir demokratijos

Išsilavinimas prieinamas kiekvienam – daugiau lopšelių ir darželių, vientisų mokyklų bei puikių mokytojų

Lengviau išgyvensime šildymo sezoną – sumažės vilniečių išlaidos už šildymą

Nuomos fondas vilniečiams – keli tūkstančiai municipalinių butų per kadenciją

Išmanus susisiekimas – užtikrinsime, kad viešasis transportas vilniečiams būtų nemokamas, o miesto gatvės plačios, be duobių ir kamščių

Užuovėja nuo skurdo ir galimų rizikų – vilniečiai turi būti solidarūs nežabotos infliacijos ir artėjančio ekonomikos nuosmukio akivaizdoje

Sveikame kūne sveika siela – daugiau lėšų kultūrai, sportui ir sveikatai