Margarita Jankauskaitė. Kur slypi lyčių stereotipai?

Margarita Jankauskaitė. Kur slypi lyčių stereotipai?

Susirinkome bičiulių rate ir svarstome, kur slepiasi lyčių stereotipai? Atsakymo nereikia ieškoti ilgai: jie – mūsų galvose. Bet klausimas, kaip juos iš ten iškrapštyti, yra gerokai sudėtingesnis.

Atrodytų, išdėlioji faktus, kurių gausiai prikaupta ES Lyčių lygybės institute, ir nuostatų sraigteliai turėtų pasisukti. Lyčių lygybė daro teigiamą poveikį visuomenės socialinei ir ekonominei raidai, gimstamumui, laimės pojūčiui, šeimų tvarumui. Ypač teigiamai ji veikia vyrų būties kokybę: mažesnis depresijos lygis, rizika būti nužudytam, didesnis pasitenkinimas gyvenimu, įskaitant seksualinį, ir ilgesnė tikėtina gyvenimo trukmė. Moterys tokiose visuomenėse turi geresnes sąlygas realizuoti savo potencialą, puoselėti drąsias svajones ir įgyvendinti sumanymus. Netgi vaikams rizika patirti fizinį tėvų smurtą yra mažesnė, kai šeimos santykiai grindžiami partnerystės ir lygybės, o ne dominavimo principais.

Laimi visi. Kodėl tuomet vis dar sunkiai skinasi kelią suvokimas, kad teisingumas lyčių atžvilgiu yra tokia pat pamatinė kairiosios politikos dalis, kaip ir kova su socialine atskirtimi, skurdu ir neteisybe? Kodėl vis dar tenka eikvoti laiką, įrodinėjant, kad tai svarbus klausimas, užuot sutelkus energiją į paieškas, kaip jį išspręsti?

Mąstyseną, vertybes ir nuostatas formuojančios ideologijos poveikį nėra taip paprasta įveikti: ji tarsi oras, kuriuo kvėpuojame negalvodami. O lyčių klausimų sampratą veikia net dvi: viena susijusi su kapitalizmo raida, kita atspindi patriarchalinį paveldą.

 

Lyčių lygybė daro teigiamą poveikį visuomenės socialinei ir ekonominei raidai, gimstamumui, laimės pojūčiui, šeimų tvarumui.

 

Kapitalistinei sistemai lyčių skirtis buvo ir vis dar yra paranki. Ji padėjo pateisinti darbo sampratos skirtumus: vienos, viešoje sferoje atliekamos, su gamyba siejamos ir apmokamos jo formos buvo priskirtos vyrams, o kitos, žmogiškųjų išteklių reprodukciją užtikrinančios, bet privačioje srityje vykdomos, neapmokamos ir net nelaikomos darbu, buvo deleguotos moterims. Kaupti kapitalą lengviau, kai atlyginimus gali taupyti sąskaita to, kad didelė dalis darbo jėgos reprodukavimo kaštų dengiami kažkieno (žinome, kas tie žmonės) nemokamu darbu.

Baisi socialinė neteisybė! Argi neatlygintino darbo idėja nekvepia feodalizmu ar net vergija? Tai kodėl nematome revoliucijos požymių savo namuose ir savo galvose? Kodėl Lietuvos moterims vis dar tenka 6,5 karto daugiau neapmokamo darbo naštos nei vyrams? O šito fakto paviešinimas neretai sukelia audringas nepasitenkinimo reakcijas ir norą žūtbūt atrasti pateisinimą.

Atsisakyti privilegijų, kurias suteikia patriarchalinė sistema, nėra taip paprasta. Prisipažinsiu, aš taip pat norėčiau turėti žmoną, kuri pasirūpina buitimi, užpildo šaldytuvą ir laukia su garuojančių barščių lėkšte po darbų, nereikalaudama atlygio. Tuomet kur kas lengviau būtų gilinti žinias, siekti savirealizacijos darbe ir aktyviau įsitraukti į visuomeninę, politinę veiklą, lygiomis konkuruojant su vyrais.

Bet realybė kitokia. Mes seniai nebegyvename visuomenėje, kur dirbančiųjų gerove rūpinasi namų šeimininkės, nesvarbu, kas esame – moterys ar vyrai. Moksliniai tyrimai, beje, nepatvirtina mito, kad buitinė rutina suteikia gyvenimo pilnatvės pojūtį (nemėginkime juo teisinti artimųjų išnaudojimo). Ne veltui praeityje šis darbas buvo deleguotas tarnams ir vergams, pakitus ekonominei sistemai – moterims. O kad neteisybė būtų mažiau pastebima, gudriai manipuliuojama žodynu: kai darbą vadini meilės išraiška, atlygio stygius nebetrikdo.

 

Argi neatlygintino darbo idėja nekvepia feodalizmu ar net vergija? Tai kodėl nematome revoliucijos požymių savo namuose ir savo galvose?

 

Ir problema čia ne tame, kad kažkas daroma neatlygintinai: puiku padėti šeimos nariams, draugams, kaimynams, bendruomenei. Būtent tai ir leidžia pajusti bendrystę. Tiesa ta, kad neatlygintina veikla, atliekama tik dėl to, kad patinka, nesitikint jokių išorinių naudų, sukuria didžiausią galimybę patirti gyvenimo tėkmės pilnatvę.

Susirūpinimą kelia, kad vartotojiškoje visuomenėje tai, kas neturi pakankamai didelės piniginės vertės, neturi ir statuso. Matome, kaip tai veikia švietimo, mokslo, medicinos sritis, solidarizuojamės su jas atstovaujančiais darbuotojais. Bet atkakliai nenorime matyti, kaip socialinės sferos nuvertinimas susijęs su lyčių nelygybe. Neskubame keisti patriarchalinių melodijų, besisukančių mūsų galvose. Vis dar svarstome, ar lyčių lygybės tikslai svarbūs kairiajai politikai, užuot ieškoję atsakymo, kaip juos įgyvendinti.

Kas padėtų plokštelę pakeisti? Yra teorijų, teigiančių, kad žmonių nuostatos ir veiksmai yra tiesiogiai susiję, tačiau praktikoje ši sąveika reiškiasi skirtingai. Vieni, pasitelkę žinias, keičia nuostatas, o šios transformuoja elgesį. Kitų nuostatos pakinta tik tuomet, kai pasikeičia elgesio įpročiai. Ką gi, teks veikti abiem kryptimis: kalbėti, diskutuoti, gilinti žinias ir nepamiršti formuoti kasdienes praktikas, pradedant lyčių požiūriu subalansuotu atstovavimu visuose sąrašuose ir struktūrose, baigiant asmeninio puodelio išplovimu, pasibaigus pasitarimui. Mes tikrai tai galime.

Susiję straipsniai

Close