Mantas Martišius. Septynios Kazachstano pamokos Lietuvai ir pasauliui

Mantas Martišius. Septynios Kazachstano pamokos Lietuvai ir pasauliui

Demokratinėse šalyse maksimalių išbandymų metas valdžiai ateina reguliariai. Kas ketverius, penkerius metus rinkimų į parlamentą pavidalu. Politinė sistema prisitaiko ir žino, kada laukti politinės turbulencijos.

Autoritariniuose režimuose – sudėtingiau. Kol vienvaldis diktatorius yra sveikas ir gyvas, tol sistema santykinai stabili. Problemos prasideda diktatoriui pasenus arba netikėtai mirus. Panašu, jog tai, kas praėjusią savaitę įvyko Kazachstane, gali būti įvardyta, kaip ilgamečio lyderio Nursultano Nazarbajevo politinė mirtis.

81 metų amžiaus N. Nazarbajevas vis dar gyvas. Jis Kazachstaną valdė nuo 1984 metų. 1990 m. Kazachstanui tapus nepriklausoma valstybe, N. Nazarbajevas tapo nepakeičiamu prezidentu. Tik 2019 metų kovo 20 dieną, jis galiausiai pasitraukė iš prezidento posto, bet iš karto oficialiai pradėjo eiti Kazachstano Saugumo tarybos pirmininko pareigas. Pastarosios paskirtos N. Nazarbajevui iki gyvos galvos. Be to, N. Nazarbajevo garbei pervadintos gatvės ir miestai. Jam įsteigtas ir specialus Tautos tėvo – Jelbasy – titulas.

Prasidėjus masiniams protestams, iš N. Nazarbajevo nebuvo girdėti nė žodžio. Jei iš pradžių protestuotojai reikalavo mažesnių dujų kainų, tai greitai viskas peraugo į reikalavimus trauktis N. Nazarbajevui ir jo klanui. Simboliška, kad būtent paminklas N. Nazarbajevui tapo protestuotojų atakų objektu. Su šūkiais „Seni, lauk“, paminklas nugriautas.

Tad pirma pamoka Lietuvai, pasauliui ir autokratams – pasižiūrėti į diktatorių gimimo liudijimus. Kuo diktatorių amžius solidesnis, tuo didesnė neramumų tikimybė. 2019 metais miręs ilgametis Zimbabvės diktatorius Robertas Mugabe tai galėtų patvirtinti. Šaliai jis vadovavo nuo 1980 iki 2017 metų, kai sulaukęs 93 metų ir Zimbabvei įklimpus į ekonomikos krizę buvo nušalintas nuo valdžios.

Kuo diktatorių amžius solidesnis, tuo didesnė neramumų tikimybė.

Vladimirui Putinui – 69 metai, Xi Jinpingui – 68, o Aliaksandrui Lukašenkai – 67. Jie jau seniai nebe jaunuoliai. Politinė sistema jų šalyse pastatyta aplink jų asmenį. Mirus jiems, tikėtina, kad grius ir politinė sistema.

Sovietų Sąjungos vienvaldis tironas Stalinas mirė 74 metų amžiaus. Ilgametis Sovietų Sąjungos pirmasis sekretorius Leonidas Brežnevas mirė 75 metų. Kinijos vienvaldis lyderis Mao Dzedungas – 82. Žinoma, gali pasisekti, kaip Kubos autoritariniam lyderiui Fideliui Castro, sulaukti ir 90 metų amžiaus. Kita vertus, niekas nežino, kiek kam lemta gyventi. Venesuelos diktatorius Hugo Chavezas mirė 58 metų.

Senkantis laikas sukuria papildomas problemas. Kuo diktatorius senesnis, tuo mažiau linkęs imtis valstybei būtinų reformų. Viskas sustoja ir ima stagnuoti. Problemos tarsi užveriamos dangčiu. Valstybės viduje viskas verda, o diktatoriui pakračius kojas neretai įvyksta sprogimas.

Autoritarai tai gerai supranta. Gyvenimui einant į antrą pusę, jie imasi žingsnių sukurti politinio pereinamumo sistemą. Vieniems pavyksta. Kitiems – ne. Žvelgiant į buvusias sovietines respublikas, kuriose įsigalėjo autoritarizmas, valdžios perdavimo rezultatas diktatorių neturėtų guosti.

Saparmuratas Nijazovas Turkmėnistanui vadovavo 21-erius metus nuo 1985 metų. Šaliai tapus nepriklausomai, jis turėjo prezidento iki gyvos galvos statusą, taip pat Turkmėnbašio, arba visų turkmėnų tėvo, titulą. Sulaukęs 66 metų mirė. Valdžios gijos iš S. Nijazovo artimiausios aplinkos perėjo į kito autoritaro – Gurbanguly Berdymuchamedovo rankas.

Valstybės viduje viskas verda, o diktatoriui pakračius kojas neretai įvyksta sprogimas.

Dar liūdnesnė padėtis susiklostė Uzbekistane. 2016 metais, eidamas 79-uosius, mirė Islamas Karimovas. Uzbekistaną jis valdė net 26 metus. Jis norėjo, kad po jo mirties valdžia šalyje pereitų į vyriausios jo dukters Gulnaros Karimovos rankas. Nors patikimų duomenų nėra, bet manoma, kad Gulnara Karimova 2016 metais nunuodyta. Valdžia Uzbekistane atiteko ilgamečiam šalies ministrui pirmininkui Šavkatui Mirzijajevui.

Antra pamoka – jokių garantijų nėra, jog valdžios perdavimas saviems asmenims bus sėkmingas. Trečia pamoka – autoritarizmas vadovaujasi nerašyta taisykle: lyderis nekliudomai valdo šalį, tačiau turi užtikrinti daugumos šalies gyventojų ekonominę gerovę. Tikėtina, kad šiais metais Xi Jinpingas sulaužys Kinijos komunistų partijos taisyklę, kad vadovauti šaliai galima tik dvi kadencijas iš eilės.

Kinijai pirmininkas Xi vadovauja nuo 2012 metų. Prognozuojama, kad šį rudenį jis savo įgaliojimus prasitęs. Prasitęsti lengva, nes dar 2011 metais Kinija tapo antra pagal dydį pasaulio ekonomika. Valdant pirmininkui, Xi šalis išlaiko augimo trajektoriją ir vis labiau pasauliui ima demonstruoti ne tik ekonominę, bet ir karinę galią.

Įvykiai Kazachstane parodė, kad sugriuvo šis nerašytas susitarimas tarp valdžios ir paprastų žmonių. Kazachstano valdžia negalėjo užtikrinti žmonių gerovės augimo. Priešingai, kainos augo, o atlyginimai buvo tarsi įkalti, ir tai buvo pirma neramumų įsižiebimo kibirkštis.

Netikėti neramumai Kazachstane likusiam pasauliui rodo, kad informacija iš autoritarinių režimų yra nepilna ir nepatikima. Politikai apskritai, o diktatoriai ypač, linkę savo žmonėms ir likusiam pasauliui situaciją šalyje parodyti gražesnę, nei ji yra iš tikrųjų. Noras išvirsta į nepatikimų duomenų pateikimą, kai net patys diktatoriai nesuvokia, kad ant jų stalo gulintys statistiniai duomenys yra stipriai prasilenkiantys su realybe.

Politikai apskritai, o diktatoriai ypač, linkę savo žmonėms ir likusiam pasauliui situaciją šalyje parodyti gražesnę, nei ji yra iš tikrųjų.

Pasaulio žiniasklaida, analitikai prognozavo, kad 2022 metų pradžioje įtampos turėtų kilti prie Ukrainos ir Rusijos sienos. Kilo Kazachstane, tad ketvirta pamoka – informaciją iš autoritarinių režimų reikia vertinti atsargiai ir kritiškai.

Masiniai neramumai Kazachstane likusio pasaulio diktatoriams signalizuoja ir dar vieną, penktą, pamoką. Tautos meilė laikina, tad geriau penėti ir remtis jėgos struktūromis. Tiesa, reikia nepamiršti, kad kritiniu metu pastarosios gali išduoti.

Stalinas ypač gerai tai suvokė. Neatsitiktinai jo valdymo metu slaptosios tarnybos NKVD vadovai postuose ilgai neužsibūdavo. Nemažai daliai jų karjera baigdavosi sušaudymu. A. Lukašenka taip pat linkęs kartas nuo karto į atsargą išsiųsti daugumą Baltarusijos jėgos struktūrų vadovų.

Kilus neramumas šalyje, generolai neretai linkę lūkuriuoti. Žiūrėti, į kurią pusę pakryps galios svarstyklės. Būtent taip atsitiko Kazachstane. Negalėdamas pasitikėti tik kazachų kariuomene, prezidentas Kassymas - Jomartas Tokayevas paprašė Maskvos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos karinės pagalbos.

Šešta pamoka – komunikacinė. Kilus neramumams, būtina šaliai ir pasauliui paaiškinti, kodėl neramumai kilo. Iš esmės yra dvi galimybės. Paaiškinti realias priežastis, bet tai taip pat reiškia ir pripažinti, kad valdžia ilgus metus vykdė neteisingą ir neefektyvią politiką. Kitas variantas, neramumai inspiruoti nedraugiškų jėgų iš šalies.

Masiniai neramumai Kazachstane likusio pasaulio diktatoriams signalizuoja ir dar vieną, penktą, pamoką – tautos meilė laikina, tad geriau penėti ir remtis jėgos struktūromis.

Šiuo atveju nereikia pripažinti savos politikos klaidų. Atsakomybė tenka šnipams, diversantams, užsienio agentams ir panašiai. Įdomu tai, kad Kazachstano atveju gali būti, kad tai bent dalinai gali būti tiesa.

Jei sergate paranoja ir jums atrodo, kad jus seka, dar nereiškia, jog tai netiesa. Įvykiai Kazachstane kelia nuostabą tuo, kad ekonominis protestas labai greitai peraugo į visą šalį apėmusias audringas demonstracijas. Keliuose šalies miestuose protestuotojai nuginklavo policiją, kitur perėmė žvalgybos tarnybų ginklų sandėlius ir susigrūmė su vyriausybės pajėgomis. Gal tai tik sutapimas, bet pats faktas, kad dalis protestuotojų mokėjo naudotis ginklais ir galėjo organizuotai priešintis valdžios jėgos struktūroms, yra daugiau nei stebinantis.

Septinta pamoka – drakonas mirė, šlovė drakonui! Iki neramumų pradžios šalies prezidentas K. Tokayevas oficialiuose pasisakymuose nuolatos pabrėždavo N. Nazarbajavo vaidmenį. Dažnai oficialiai būdavo girdima, kaip prezidentas sakydavo, kad jis pasitarė su Jelbasy, kad atsižvelgdamas į N. Nazarbajavo nuomonę jis darys tą ar aną.

Prasidėjus neramumas, nuorodos į N. Nazarbajevą nebeliko. Panašu, kad po šių neramumų absoliučiu nugalėtoju taps K. Tokayevas. Tikėtina, kad bus sudaryta tyrimo komisija, kuri turės išsiaiškinti, kas kaltas ir kodėl kilo neramumai Kazachstane. Kaltas bus tas, kas politiškai tuo metu bus labiausiai pavojingas K. Tokayevui. Taip dabartinis prezidentas išsispręs savo politines problemas. Atsikratys N. Nazarbajevo aplinkos įtakos ir galės valdyti Kazachstaną vienašališkai.

Mantas Martišius yra Socialdemokratų partijos Vilniaus skyriaus narys.

Susiję straipsniai

Close