Praėjusią savaitę fiksuoti karščio rekordai – termometras už lango rodė 35 laipsnius, nuo asfalto dangos kylantis karštis, į veidą bloškiamas švelnaus vėjelio, sukuria sunkiai suvokiamą 43-45 laipsnių jutiminę oro temperatūrą. Vienintelė mintis ir noras tokiomis sąlygomis yra ieškoti bent kokio šešėlio, užuovėjos ar ežero. Deja, šešėlį surasti darosi vis sunkiau, o tikėtis, kad tokia savaitė buvo vienintelė ir daugiau karščio bangų mes nesulauksime yra labai naivu. Sveiki atvykę į mini pragarą, į miestus keptuves!

Kalbėkime paprastai – klimatas šyla. Ne, ne oras, o klimatas. Tai nereiškia, kad neturėsime šaltų žiemų ar vėsių vasarų, kaip tik priešingai – temperatūros bus tokios ekstremalios, kad skirtumai tarp jų gali būti tiesiog neįsivaizduojami, panašūs į Lietuvos krepšinio ir futbolo rinktinių pasiekimus (dėl futbolo visada liūdna).

Karščio bangos taps kasdienybe, o mūsų gyvenimai vis labiau suksis aplink gamtos sukuriamas sąlygas. Jei nenorime vieną netolimos ateities dieną savo mieste atsibusti kaip saunoje, turime kažko imtis. Tačiau gal neturėtume jaudintis? Atrodo, kad Vilniaus miestas turi strategiją! Ši strategija yra suspėti miestą paversti konvekcine krosnele iki mero kadencijos pabaigos. Vietoje proaktyvių veiksmų, gerosios praktikos pavyzdžių mes turime seną gerą Vilniaus planą – čia nupjausime medžius, čia pridėsime daugiau betono dangos, dar porą stiklinių namelių su juodais stogais ir voilà – miestas, pjūklų gamintojų išrinktas žaliausiu, dabar vėdinimo įrangos gamintojų galės būti išrinktas vėsiausiu. Tad pakalbėkime apie tai, kodėl Vilnius virs karščiausia vieta Lietuvoje ir ką galime padaryti, kad taip nenutiktų?

Jei nenorime vieną netolimos ateities dieną savo mieste atsibusti kaip saunoje, turime kažko imtis.

Temperatūros didėjimas miestuose yra pasaulinis reiškinys. Tai vadinamos urbanistinės karščio salos. Tokios vietovės lemia net tai, kad didieji pasaulio miestai atskirai nurodo temperatūrą miesto centre ir priemiesčiuose. Tokie temperatūrų skirtumai pagal pasaulinius tyrimus gali siekti 5-7 laipsnius dienos metus ir net 12-14 laipsnių naktį. Ką gali reikšti toks skirtumas? Pagal JAV atliktus tyrimus, ypatingai nakties metu, toks skirtumas gali lemti 30-40% didesnę riziką patirti širdies smūgį, gretutinių ligų suaktyvėjimą, agresijos protrūkius, dehidrataciją ir panašiai, jau nekalbant apie tai, kad taip pradedamas užburtas ratas – daugiau karščio, daugiau kondicionierių patalpų vėdinimui, daugiau šilumos, kaip šalutinio gamybos elemento išmetimo, į aplinką.

Atskiro paminėjimo verta ir žala tam, kuo kiekvienas miestietis bando atsigaivinti – natūraliems vandens telkiniams. Nesvarbu, ar temperatūrai pakilus važiuojam prie Balžio, Žaliųjų ežerų ar į Pilaitę – visi bandome atsigaivinti vėsiame vandenyje, tačiau dėl miesto formuojamų karščio salų tokių vandens telkinių temperatūra taip pat kyla. Taip ne tik keičiasi ten esanti flora bei fauna, tačiau ir skatinamas pelkėjimas, invazinių rūšių veisimasis ir kt. Tad net ir vandens telkiniai, prie kurių ieškote paparčio žiedo, kepate mėsą ar į kuriuos karštą dieną pūkštelėjate, greitai gali tapti tiesiog visokių žolyčių sriubyte.

Temperatūros didėjimas miestuose yra pasaulinis reiškinys. Tai vadinamos urbanistinės karščio salos.

Bet jei net didžiausi pasaulio miestai kenčia nuo panašių problemų ar Vilniaus valdžia gali ką nors padaryti? Taip, gali. Visų pirma, miestas dar yra gana žalias, nors tai visomis išgalėmis bandoma pakeisti. Tad, pirmiausia, reiktų bent jau sustoti miestą versti didele keptuve ir pasikliauti gerosiomis praktikomis iš kitų šalių. Keletas pasiūlymų, ko gali imtis miesto valdžia:

1. Nustoti naikinti žaliuosius plotus, vietoje jų viską paverčiant trinkelėmis ir asfaltu, taip keliant miestų temperatūrą. Geras pavyzdys yra Giedraičių gatvė. Tvarkant gatvę iškirsti visi seni ir dideli medžiai, kurie teikė puikią užuovėją, sugėrė dalį taršos ir mažino temperatūrą. Dabar einant per tą stiklainių ir asfalto gatvę nuo karščio atima žadą. Tai tik vienas iš pavyzdžių. Medžiai iškertami ir prie dviračių, pėsčiųjų takų, taip juos paliekant pačius dorotis su karščiu, tačiau ir nesaugant jų nuo oro užterštumo, triukšmo.
2. Ieškoti būdų, kad nauji, Vilniuje statomi pastatai, turėtų vadinamuosius žaliuosius stogus, ant kurių įrengiami, galima sakyti, dangaus sodai. Ant tokių stogų yra augalų, medžių ir jie suteikia puikią užuovėją, nesugeria daug karščio, kurį vėliau išspinduliuotų naktį, taip pat valo orą.
3. Viešųjų įstaigų, tokių kaip mokyklos, ligoninės, stogus padengti atspindinčia, šviesia danga. Tokią programą sėkmingai vykdo Niujorkas. Šio miesto pavyzdys rodo, kad tokiu būdu padengti stogai yra apie 26 laipsniais vėsesni negu tradiciniai. Galima pradėti diskusiją ir apie kelių dangos keitimą, bent jau tose miesto vietose, kur ji yra plati ir stipriai įkaistanti. Tokia programa vykdoma Los Andžele ir sėkmingai mažina kelio temperatūrą 10 laipsnių.
4. Tiesiog pradėti planuoti miestą miestiečiams, o ne biurų, prekybcentrių ir dėžučių statytojams.

Toliau kylant temperatūrai miestai tampa karščio spąstais, o strategijos ir proaktyvumo nebuvimas yra ilgalaikis nusikaltimas gamtai ir žmonėms. Vilniaus miestas, su vyriausiuoju architektu ir meru (kuriam ši vieta jau nelabai ir rūpi), turi strategijų, tik jos dažniausiai yra trumparegiškos ir palankios stambiam verslui, o ne žmonėms, kurie čia gyvena, augina vaikus ir ketina pasenti.