Lukas Tamulynas. Lukoil, Ivanas ir kiti – kaip Lietuvoje remiamas Putino režimas

Lukas Tamulynas. Lukoil, Ivanas ir kiti – kaip Lietuvoje remiamas Putino režimas

Prieš pradedant reikia pasakyti vieną dalyką. Kažkodėl, kai imama kalbėti apie verslą, kai kurie žmonės priima tai kaip asmeninį puolimą. Jie mano, kad kažkas nori atimti jų darbo vietas, turi asmeninių tikslų ar panašiai. Tad, manau, turėčiau deklaruoti savo asmeninius tikslus jau komentaro pradžioje – valstybinė higiena. Apsivalyti nuo tvaiko, kuris anksčiau ar vėliau gali pradėti mus smaugti ir dusinti, kaip ilgus metus tai vyko Ukrainoje, Sakartvele ir kitose valstybėse.

Taip pat, kalbėjimas apie verslą nėra ataka prieš jį apskritai. Kadangi konkrečiai kalbėsiu apie degalines, turiu pasakyti, kad jei dabar degalinė veikia pelningai, tai greičiausiai ir kito tinklo degalinė toje pačioje vietoje sugebėtų veikti pelningai, išsaugodama darbo vietas ir panašiai. Be to, paprasti darbuotojai nėra kalti dėl to, ką daro vadovai, akcininkai. Jie sunkiai dirba, stengiasi išlaikyti savo šeimas.

Dabar galima keliauti toliau.

„Lukoil Baltija“ anksčiau arba „Viada“ dabar, „Baltic Petroleum“, „Kvistija“, „Milda“ ar dar 240 degalinių visoje Lietuvoje. Galima pridėti dar 6, kurias nuo vasaros pabaigos išsinuomavo iš UAB „Naftos dujos“ bei dar vieną, kurią nusipirko Krekenavoje. Štai tokią didžiausią mažmeninės degalų prekybos imperiją tiesiogiai ar per susijusius asmenis valdo Ivanas Paleičikas. Kas jis toks, paklausite? Atsakau – baltarusis, dar 1974 metais atvykęs į Lietuva iš gimtosios Lydos. Būdamas apsukrus, protingas ir veiklus 27-erių metų jau vadovavo 800 žmonių. Tačiau greituoju būdu nukeliaukime į 1993 metus, kuomet prasideda didysis I. Paleičiko iškilimas ir jis tampa „Lukoil“ generalinio direktoriaus pavaduotoju.

Toliau būtų galima pasakoti apie konsoliduojamas pozicijas ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, apie augančia politinę įtaką. I. Paleičikas figūruoja ne vienoje politinėje istorijoje (kelionės su premjerais į Rusiją, advokatavimas dėl naftos gręžinio, lobistinė veikla per Biodegalų asociaciją), jo pavardę rasime įvairių partijų ir asmenų rinkimų sąskaitų rėmėjų sąrašuose. Turiu pripažinti, jog dar ne taip seniai I. Paleičiko pavardę buvo galima rasti ir prie partijos, kuriai pats priklausau, kandidatų. Tai dažna praktika ir leidžiama. Bet jei tai iki šiol atrodė apsukru, sukurto protingo verslininko įvaizdį dabar gadina vienas „bet“. Tas „bet“ yra „Lukoil“.

I. Paleičikas figūruoja ne vienoje politinėje istorijoje, jo pavardę rasime įvairių partijų ir asmenų rinkimų sąskaitų rėmėjų sąrašuose.

2015 m. pabaiga, 2016 m. pradžia. Praėjo tik kiek daugiau nei metai nuo Rusijos pirmosios agresijos prieš Ukrainą. Pastaroji atvirai kaltina „Lukoil“ naudojantis tarpininkais, neskaidriomis schemomis ir degalų gabenimu į separatistinius regionus šalies rytuose. Pati įmonė figūruoja Valstybės saugumo departamento pažymose, o tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė apkaltina „Lukoil“ tiesiogiai finansuojant karą Ukrainoje. Tuo metu paspartinami procesai, kurie prasidėjo anksčiau – „Lukoil“ keičia pavadinimą, degalinės perduodamos „Baltic Petroleum“ arba „Luktarna“ (abi įmonės jau tada valdomos I. Paleičiko šeimos per įmonę „Vizgirda“). Suprasdami, kad vien pavadinimo keitimo neužteks, „Lukoil“ pradeda savo verslo – viso „Lukoil Baltija“ – pardavimą. Iš karto prasidėjus procesui, pasigirsta daug kalbų apie tai, kad „Lukoil Baltiją“ ir toliau valdys I. Paleičikas, o per jį ir tikrieji „Lukoil“ vadovai.

Tačiau, šiek kiek netikėtai, „Lukoil Baltiją“ nusiperka „Amic International“ fondas, registruotas Austrijoje, Europos Sąjungos šalyje. Šis fondas perka ne tik lietuvišką „Lukoil“, tačiau ir Ukrainos, Lenkijos, Latvijos padalinius. Šių verslų supirkimą fondas pradėjo 2014 metais, iškart po Rusijos agresijos Ukrainoje. Pats fondas įsikūrė 2013 metais ir jau kitąmet pradeda išpirkinėti tinklą, kurio vertė yra šimtai milijonų eurų (vien Lietuvoje dviejų I. Paleičiko įmonių – „Viados“ ir „Baltic Petroleum“ – apyvarta siekia beveik 1 milijardą eurų).  Patys į klausimą, kaip jiems tai pavyko, atsako paprastai – labai pasisekė.

Tai kas slepiasi už tokio sėkmingo fondo? Lengva atsakyti. Ilgą laiką šio fondo įsteigtos „Amic Energy“ valdyboje buvo ne kas kitas, o I. Paleičikas. Vadovaujančias pozicijas „Amic“ įmonių grupėje ilgai ėjo ir kitas I. Paleičikui artimas žmogus - Audrius Stropus, 15 metų dirbęs „Lukoil“ ir turintis I. Paleičiko šeimos įmonės akcijų.

O gal austrai tiesiog pasamdė labai patyrusius valdytojus tam, kad šie su savimi atsineštų žinias bei gebėjimus?  Deja. Peržiūrėjus akcininkų sąrašą, rasime dar daugiau įdomybių. Visi akcininkai turi vienokių ar kitokių ryšių su Rusija: Volfgangas Rhutenstorferis, buves aukšto rango Austrijos politikas, vienos iš Austrijos energetikos milžinų ex-vadovas ir pagrindinis derybininkas su Rusijos „Gazprom“ dėl „South Stream“ dujotiekio. Toks puikus derybininkas, kad sutartį su „Gazprom“ pasirašė dalyvaujant Rusijos diktatoriui V. Putinui.

Remdami „Lukoil“ (o tai, turbūt, ir darote pirkdami iš „Viados“ ir co), remiate Rusiją ir jos karą.

Tad kur problema, paklausite Jūs? Manau, kad problemos yra dvi.

Pirmoji, kad remdami „Lukoil“ (o tai, turbūt, ir darote pirkdami iš „Viados“ ir co), remiate Rusiją ir jos karą. Be kita ko, tokiu rėmimu užsiima nemaža dalis Lietuvos valstybės įmonių. Dar neseniai tai darė ir kariuomenė. Taip nutinka dėl labai paprastos priežasties – „Viada“ ir kompanija laimi viešuosius konkursus, pasiūlydama mažesnę kainą ir perkančioji įstaiga yra priversta pripažinti „Viadą“ konkurso laimėtoja. Taip galimai su agresoriumi susijęs verslas, kuriam dėl savo dominuojančios padėties rinkoje jau neleidžiama didinti koncentracijos ir pirkti naujų degalinių, yra įstatęs koją į svarbias Lietuvos valstybines įmones. Dėl šios problemos jau kreipiausi į Vyriausybę ir kovo 2 d. Vyriausybės pasitarime nuspręsta, kad pirkimų vykdytojai galės atmesti tiekėjų pasiūlymus, jei tiekėjas ar jo siūlomų prekių kilmė yra iš valstybių ar teritorijų, kurių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Čia, žinoma, reikėtų pridėti, kad I. Paleičiko šeimai priklauso ir 48% kuro didmenininkės „Oksetos“ akcijų,  bei 100% biodegalų gamintojos „Rapsoila“ akcijų.  Tai yra dar viena vieta, kuri reikalauja atsakymų, todėl kreipiausi į VSD, kad jau prasidėjus netiesioginiam konfliktui su Rusija, būtų paviešinta kuo galima daugiau informacijos apie tuos asmenis ir įmones, kurie galimai dirba agresoriaus labui.

Lukas Tamulynas yra LSDP Vilniaus m. skyriaus „Momentum“ grupės pirmininkas

Susiję straipsniai

Close