Lukas Tamulynas. Koloradinė Vilniaus koalicija

Lukas Tamulynas. Koloradinė Vilniaus koalicija

2014-ieji, po metų į Vilniaus miesto mero kėdę sės Remigijus Šimašius. Tuo tarpu tuometinis Seimo narys Zbignev Jedinskij ištaria frazę: „NATO turėtų bombarduoti Kijevą“. R. Šimašiui laimėjus mero rinkimus sudaroma plati 5 partijų koalicija, jungianti 35 tarybos narius. Šioje daugumoje dar nėra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), ji prisijungs po dviejų metų, kai koalicija jau bus patyrusi įvairių perturbacijų ir turbulencijų – Liberalų sąjūdžio korupcijos skandalas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pasitraukimas iš valdančiosios daugumos ir pastarosios griūtis.

LLRA tąkart gelbėjo R. Šimašiaus koaliciją suteikdama jai balsus, kurių Vilniaus valdantiesiems labai trūko, o 2017 metais įvykęs LLRA įtraukimas į daugumą turėjo aiškų pragmatinį tikslą – išlaikyti koaliciją po konservatorių pasitraukimo ir į politinį miesto gyvenimą įnešti stabilumo. Jei vertybine prasme tai jau tuomet buvo kvestionuotinas sprendimas, bent pragmatiškai jį buvo galima kažkiek pateisinti. Tačiau daug keisčiau atrodo koalicijos formavimas 2019 metais, kuomet nukraujavusi LLRA į valdančiąją koaliciją įtraukiama nuo pat kadencijos pradžios. Galios žaidimai dažnai būna nešvarūs, o Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos įtraukimas į koaliciją yra kolorado juostelės spalvų dėmė ant gražių R. Šimašiaus „laisviečių“ ir Valdo Benkunsko konservatorių kostiumų.

Prieš pradedant kalbėti apie tai, jog Valdemaro Tomaševskio valdoma (ne vadovaujama, bet valdoma) partija yra arčiausiai to, ką galėtume vadinti rinkimus varžančia struktūra Lietuvoje, kurią įgalina Vilniaus savivaldybės tarybos koalicija, reikia priminti kelis „performansus“ kuriuose dalyvavo šios partijos nariai.

V. Tomaševskis nuolat palaikė vadinamųjų Georgijaus juostelių naudojimą, tai jis darė ir po Krymo aneksijos 2014 m., tai jis daro ir dabar, po Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą, kartodamas Kremliaus žodžius, jog tai yra šventojo simbolis. Tik priminsiu, kad svastika, iki kol ją pasisavino Hitleris, simbolizavo derlingumą. Ženklai savyje talpina didelę galią ir, kaip ir svastika, Georgijaus juostelės seniai tapo agresijos bei žudymo simboliu.

Galios žaidimai dažnai būna nešvarūs, o Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos įtraukimas į koaliciją yra kolorado juostelės spalvų dėmė ant gražių R. Šimašiaus „laisviečių“ ir Valdo Benkunsko konservatorių kostiumų.

Galima kalbėti ir apie Krymo aneksijos neigimą, ar kiek vėliau pateiktą V. Tomaševskio atsisakymą bendradarbiauti su Valstybės saugumo departamentu – šiam žmogui Rytuose esančių valstybių interesų gynimas toli gražu nėra svetimas.

Tačiau, nors V. Tomaševskis ir yra vienvaldis valdovas, jo bendrapartiečių veikla yra ne mažiau įdomi.

Irina Rozova buvo V. Tomaševskio rinkiminės koalicijos su Rusų aljansu dalimi, 2016-2020 m. kadencijos Seimo nare, ir jai nesuteiktas leidimas dirbti su slapta informacija, net rengtas apkaltos tekstas dėl to, kad su Rusijos diplomatais derino galimą finansinę paramą ir užsakomuosius straipsnius.

Renata Cytacka, laiške Lenkijos prezidentui ir parlamento atstovams, atvirai melavo apie uždarytą lenkišką mokyklą Vilniuje, iškoneveikė lenkišką radiją „Znad Willi“ ir naujienų portalą zw.lt. Po tokių išstojimų Lenkijos prezidentas ir minėti parlamentarai sulaukė Vilniaus Joachimo Lelevelio gimnazijos kreipimosi, kuriame aiškiai išdėstoma, kad R. Cytacka meluoja, o LLRA kenkia lenkų tautinei mažumai Lietuvoje.

Apie Jaroslavo Narkevičiaus kotletus ir kitus nuotykius priminti, turbūt, nereikia.

Vertas paminėjimo ir buvęs parlamentaras Michalas Mackevičius, kurį dėl pinigų švaistymo ir galimo dokumentų klastojimo norėjo apklausti, tiesa, nesėkmingai, lenkų prokurorai. Tuo metu M. Mackevičius juos kaltino politikavimu. Įdomu, kokią intenciją politikuoti turėjo Lenkijos prokurorai, kaltindami asmenį, kuris turėtų atstovauti lenkų tautinę mažumą Lietuvos parlamente.

V. Tomaševskio partija yra arčiausiai to, ką galima būtų, mano nuomone, pavadinti asocijuota struktūra, skirta kuo labiau suvaržyti laisvus rinkimus tose vietovėse, kuriose savo rankose ši politinė jėga laiko vietos valdžios institucijas.

Ir tai yra tik maža dalis atvejų, kuomet LLRA gynė ne Lietuvos lenkų interesus, o mėgino „prastumti“ prorusiškus siekius. Verta paminėti, jog antrąja LLRA būstine ilgą laiką buvo galima vadinti – dabar jau uždaromą – Rusijos konsulatą Klaipėdoje, iš kurio yra skriejusios peticijos prijungti Klaipėdos kraštą prie Rusijos.

Aptarus LLRA ryšius, atskiro paminėjimo verti ir šios organizacijos veikimo būdai. Kaip jau minėjau, V. Tomaševskio partija yra arčiausiai to, ką galima būtų, mano nuomone, pavadinti asocijuota struktūra, skirta kuo labiau suvaržyti laisvus rinkimus tose vietovėse, kuriose savo rankose ši politinė jėga laiko vietos valdžios institucijas. Žinomiausias to pavyzdys – Vilniaus rajonas, kuriame savivaldybė yra vienas didesnių darbdavių.

Naudodamasi turima duomenų baze, administracinių resursų suteikiamomis galimybėmis skirti arba neskirti socialinę paramą, įdarbinti arba atleisti ši partija daro milžinišką įtaką vietos gyventojams. Tai daroma ir gerokai iki rinkimų, per lojalių žmonių ar giminių įdarbinimą (merės sūnaus įdarbinimas komunalinėje savivaldybės įmonėje, pozicijoje su 2000 eurų alga yra puikus to pavyzdys), ir rinkimų metu. Turint balsavusiųjų sąrašus yra skambinama balso teise nepasinaudojusiems asmenims, kartais net grasinimais reikalaujant ateiti ir balsuoti. Spaudimas daromas ir, pavyzdžiui, į namus pristatant malkas vyresnio amžiaus žmonėms, kuomet iki balsavimo namuose lieka kelios valandos.

Vilniaus rajono užvaldymas šiai partijai leidžia įdarbinti lojalius žmones, o per juos kontroliuoti visą rajono gyvenimą teigiant, kad partija žinos, jeigu balsuosi ne už juos ir už tai tu ar tavo artimieji sulauks pasekmių. Taip pat verslų, susijusių su partija, protegavimas užtikrina kontrolę ir privačiame sektoriuje, nors jos mastas ir yra mažesnis. Kalbant apie šios partijos svarbą, negalima nuvertinti Vilniaus miesto, kuris labai svarbus įtvirtinant įtaką ir užtikrinant asocijuotos struktūros finansavimą bei žmonių įdarbinimą.

Vilniuje LLRA tenka elgtis rafinuočiau, turbūt tai iš dalies lemia ir prastėjančius rezultatus Vilniaus mieste – 2015 m. turėta 10 mandatų, o 2019 m. – vos 6. Įsimintinai skamba ir 2017 metais pasakyta pono Benkunsko citata:„ <...> jei švietimas naujojoje koalicijoje atitektų LLRA atstovams, vėl bus grįžtama į tą pelkę, kurioje savivaldybė buvo aštuonerius metus”. Tačiau laikas eina ir, panašu, nei konservatoriams, kurie 2017 m. iš koalicijos pasitraukė po Liberalų sąjūdžio skandalo, susijusio su „Cambridge Analytica“ įmone, nei, tuo labiau, Laisvės partijai 2019 m. nekilo problemų ne tik sudaryti nebūtiną koaliciją su LLRA, bet ir skirti šios partijos atstovę kuruoti darželių bei gydymo įstaigų klausimus – sričių, kuriose korupcijos rizika yra ypatingai didelė.

Negana to, kalbant apie švietimą, vieša paslaptis, kad nemaža dalis miesto savivaldybės švietimo skyriaus yra tie patys LLRA klerkai. Dar daugiau, antroji šios partijos atstovė, Danuta Narbut, kuruoja statybos, teritorijų planavimo ir žemėtvarkos sritis. Sritis, kurioms pastabų turi ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, o pinigai „vaikšto“ itin dideli. D. Narbut taip pat atsakinga ir už viešąjį transportą, o apie ten kylančias įtampas ir skandalus turbūt žino kiekvienas vilnietis.

2019 m. Laisvės partija, kartu su konservatoriais, į savo koaliciją pakvietė LLRA. Šios politinės jėgos atsinešti mandatai buvo pertekliniai, leido jai lengvai ir ramiai gyventi, bet tai kartu buvo sprendimas, įgalinantis asocijuotą struktūrą, kuri, deja, neatstovauja Lietuvos lenkų, juos niekina, atitolina svarbių sprendimų priėmimą, užsiima nepotizmu ir apriboja laisvą pasirinkimą.

Taip gimė Vilniaus koloradinė koalicija, kurios jokie skandalai, panašu, nesuardys.

Lukas Tamulynas yra LSDP Vilniaus m. skyriaus „Momentum“ grupės pirmininkas

Susiję straipsniai

Close