Lietuva yra kontrastų šalis. Mes skundžiamės karšta vasara, o prapliupus lietui skubame aiškinti, kad niekada neturime „normalios“ vasaros. Mes mėgstame rinkti „gelbėtojus“ ar nebalsuoti apskritai, tačiau po rinkimų šaukiame, kad vėl išrinko ne tuos.

Panašiai yra ir su jaunimu. Kaip priklausantis senstančiam jaunimui (Lietuvoje įstatymiškai jaunimu laikomas asmuo iki 29 metų) kiekvienais metais girdžiu tą patį – jaunimas yra ateitis, jūs mums svarbūs. Tačiau netrukus tie patys žmonės apmėto jaunus žmones akmenimis, vadina kvailiausia, nemokšiškiausia, tingiausia karta.

Tad ar tikrai auga karta, kuri nenori dirbti, yra neatsakinga ir kodėl šie mitai yra pavojingi?

Suvokti, kokiu greičiu keičiasi pasaulis, yra labai svarbu – tuomet galima suprasti, kokius pokyčius išgyvena šiuolaikinis žmogus. Lietuvos interneto gimtadieniu galima laikyti 1991 metų spalio 10 dieną. Tą dieną ant Seimo rūmų buvo iškelta Norvegijos dovanota antena. Šiandien vargiai kas savo gyvenimą isivaizduoja be mobilaus interneto, išmaniojo telefono. Milžiniški informacijos kiekiai tapo ne tik prieinami – jie užplūdo mūsų kasdienį gyvenimą.

Gyvenimas įgavo eksponentiškai augantį pagreitį, kuriame atsilikimas reiškia pralaimėjimą. Dar neišmokę skaityti, jau žinome, kas yra „Google“ ir „Facebook“.

Turime neatsilikti – ir tuo pat metu milžiniškame informacijos sraute gebėti žaibiškai „nuskenuoti“ kas yra tikra, tikslu, objektyvu, o kas – melas, „fake“, sąmokslo teorijos. Gyvenimas įgavo eksponentiškai augantį pagreitį, kuriame atsilikimas reiškia pralaimėjimą. Dar neišmokę skaityti, jau žinome, kas yra „Google“ ir „Facebook“.

Šiandien tėvai verčiasi per galvas darbuose, kad turėtume geresnes starto sąlygas ir būtų už ką pasamdyti korepetitorius, sumokėti už universitetą ar, elementariai, nupirkti duonos. Šiluma ir meilė tapo laiko įkaitėmis. Todėl nenuostabu, kad pasaulyje savižudybės yra dažniausia jaunų 10 –24 metų žmonių mirties priezastis ir viena iš trijų dažniausių 15–35 metų amžiaus žmonių mirties priežasčių.

Mes esame tarnai to, kas turėjo tarnauti mums. Tokioje aplinkoje bręsta karta, kaltinama tingumu, negebėjimu sukaupti dėmesio, perdėtu jautrumu ar net „ištižimu“. Juk ir po šiuo straipsniu atsiras krūva žmonių, sakančių, kad esame verktinių karta. Tad ką daryti?

Aristotelis yra sakęs: „Jaunus žmones lengva apgauti, nes jie greiti svajoti.“ Mes ir svajojome. Svajojome apie tėvų iškovotą pasaulį, kuris liks mums tarsi milžinams, svajojome apie laisvą gyvenimą, apie gyvenimą, kuris bus geresnis nei mūsų tėvų. Tačiau pažvelkime į statistiką.

Šiluma ir meilė tapo laiko įkaitėmis.

Eurostato duomenimis, didelį materialinį nepriteklių patiria net 13,2 proc. 15–24 m. lietuvių. Mes turime visą kartą, kurioje nuo vaikystės užprogramuota nelygybė ir nepriteklius. Dar daugiau, mes turime visą kartą, kuri galimai dėl finansinių priežasčių pasirinks neturėti savo vaikų. Valstybė, kurioje dėl neužtikrintumo, baimės ir nepritekliaus bijoma turėti vaikų, yra valstybė, kuri laužo pažadą savo piliečiams.

Kaip yra teigęs ekonomistas Vaidas Navickas, asmenys, „įeinantys“ į darbo rinką krizės metu, niekada neuždirbs tiek daug, kiek žmonės, kurie įsiliejo į darbo rinką prieš ar po jos. 2008 metais mes turėjome vieną didžiausių krizių per visą modernios ekonomikos epochą. Po jos pradėjome atsigauti tik po 2012 metų. Tad žmonės, kurie pradėjo dirbti 2008 – 2012 metais yra pasmerkti uždirbti mažiau negu vyresni kolegos.

2020 metais, praėjus vos 8 metams nuo paskutinės krizės, vėl turime beprecedentį įvykį – COVID–19 pasaulinę pandemiją ir totalų ekonomikos uždarymą. Krizę, po kurios pasaulis niekados nebus toks pat. Dar neaišku, kiek kamuosimės daliniuose ekonomikos stabdymuose, kiek pinigų pasiskolinsime ir ištaškysime, kad valdantieji laimėtų rinkimus.

Tačiau viena yra aišku – šios dienos jaunimas bus tas, kuris atiduos skolą, o pats jau neuždirbs tiek, kiek tie, kurie į ekonomiką įsijungė per 8 metus augimo. Prie šios augančios skolos, neužtikrintumo ir bedarbystės kokteilio pridėkime, kad Lietuva yra viena sparčiausiai senstančių visuomenių Europoje. Skolos padengimas, vis augančios išlaidos socialinei sferai (kad ir įmokos į Sodrą pensijoms), išlaidos kovai su klimato kaita – visa tai nusės ant jau minėto ir dažnai nesuprasto jaunimo pečių.

Dar neaišku, kiek kamuosimės daliniuose ekonomikos stabdymuose, kiek pinigų pasiskolinsime ir ištaškysime, kad valdantieji laimėtų rinkimus.

Metas sulaužyti ratą. Mes esame milžinai, kurie kaip ir mūsų tėvai, paveldės žemę. Tačiau, kaip ir mūsų tėvai, paveldėsime ją su trūkumais. Esame jiems pasiruošę. Pasiruošę naujam socialiniam kontraktui, kuris yra būtinas. Pasiruošę užtikrinti orias pensijas savo tėvams, pasiruošę dorotis su klimato kaitos iššūkiais, su robotizacijos pokyčiais. Tačiau tam turime savo reikalavimų. Ir tai yra natūralu.

1. Švietimo sistema turi būti pritaikyta nūdienos realijoms ir adekvačiai finansuojama. Norime ne gėdytis, o didžiuotis, kad baigėme lietuviškas mokyklas ir universitetus.
2. Klimato kaita nėra problema, kurios sprendimą galima atidėlioti. Tai yra problema, kurią turime visi spręsti kartu. Dabar.
3. Visos reikalingos paslaugos šeimai turi būti garantuojamos. Negalime leisti, kad bent vienai šeimai dėl neužtikrintumo, baimės, nepasitikėjimo savo ir valstybės ateitimi kiltų mintis neturėti vaikų. Tokios programos kaip municipalinis būstas, ugdymo, sveikatos, socialinių paslaugų prieinamumas yra būtinybė.
4. Lygybė ir ypatingai lygios starto sąlygos turi tapti nekvestionuojama norma. Nobelio premijos laureatai įrodė, kad nelygybė prasideda pačioje švietimo sistemos pradžioje, o vėliau praraja tik gilėja. Tad būtinas nelygybės švietime mažinimas sujungiant nacionalinės valdžios ir savivaldos pajėgas.
5. Metas įtraukti jaunimą į sprendimų priėmimą, metas suprasti, kad ateitis yra šiandien.

Tad šiandien, Tarptautinę jaunimo dieną, išgirdę gražius linkėjimus ar, atvirkščiai, pamokslavimus jaunam žmogui, pasakykite, kad vietoje to norite objektyvaus situacijos vertinimo ir atsakomybės pasidalijimo, norite realių veiksmų sprendžiant problemas, nuo kurių priklauso kokią ateitį gaus jauni žmonės, norite realaus dialogo, nuo kurio priklauso sprendimų dėl mūsų, jaunimo, ateities kokybė.