Lukas Tamulynas. Dvi Vyriausybės, nė vienos vizijos

Lukas Tamulynas. Dvi Vyriausybės, nė vienos vizijos

Lukas Tamulynas. Dvi Vyriausybės, nė vienos vizijos

Šių eilučių rašymo metu suėjo lygiai 5 mėnesiai nuo tos dienos, kai „valstiečiai“ pristatė savo šešėlinę Vyriausybę. Dvi Vyriausybės – viena Ramūno Karbauskio, turbūt per stipriai pasitraukusi į šešėlį, nes per 5 mėnesius taip ir nesugebėjo realiai nė karto iš jo išlįsti, antra – Ingridos Šimonytės – reakcinga, mažiau nei tikėtasi planuojanti ir kol kas nusivilti verčianti net ištikimus konservatorių simpatikus.

Dvi visiškai skirtingos situacijos, tačiau tie patys dariniai, kurie turėtų planuoti, brėžti aiškias strategines linijas ir kurti savo viziją Lietuvai. Tad pasižiūrėkime, kaip joms sekėsi per šiuos 5 mėnesius.

Realioji Vyriausybė per tą laiką susidūrė su ne vienu iššūkiu ir tvarkosi, geriausiu atveju, vidutiniškai. Trūksta ir idėjų, ir įgyvendinimo. Nebeužtenka teisintis koronavirusu ir karantinu.

Dabar daug kalbama apie pabėgėlius, sakoma, kad tai yra netikėta ar nauja hibridinio karo taktika ir to nebuvo galima numatyti. Tačiau turėtų būti gėda taip kalbėti vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei ar Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkui Laurynui Kasčiūnui. Šie asmenys arba yra nekompetentingi, arba tiesiog mėgsta mus kvailinti. Užtenka atsiversti grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą ir tokią grėsmę ten randame.

Dar daugiau, šie politikai prieš 2016 m. Seimo rinkimus apie tai nevengė pasisakyti ir rasistiniais, stereotipiškais, populistiniais terminais tik tam, kad gautų politinių dividendų. Keista būtų manyti, kad L. Kasčiūnas, nuolat priklausantis jau minėtam NSGK komitetui, nežinojo apie tai, jog Rusija 2015 m. duodavo net dviračius pabėgėliams, kad jie galėtų pasiekti Norvegiją ir Suomiją. Tad 5 metai pasiruošti ir turėti planą baigėsi pakrikimu ir D. Trumpo lygio nuotraukomis prie sienos.

Kad galės atsidaryti kirpėjai ir kiti, skelbta bent tris kartus, tačiau jau atėjus taip lauktai dienai sprendimai buvo radikaliai keičiami kelių valandų laikotarpyje.

Atrodo, kad ši Vyriausybė iš praeitos perėmė pomėgį daužytis į kiekvieną pasitaikantį akmenį – ko verta situacija su palaipsniu ribojimų verslui mažinimu ir išėjimu iš karantino. Kol „Senukuose“ galėjai nusipirkti visko nuo maisto iki glaisto (taip skelbė jų reklama) ir didieji prekybos tinklai pelnėsi, mažieji prekybininkai turėjo likti užsidarę.

Tačiau tragedija greičiausiai net ne čia. Tai vėlgi visiškas plano neturėjimas. Kad galės atsidaryti kirpėjai ir kiti, skelbta bent tris kartus, tačiau jau atėjus taip lauktai dienai sprendimai buvo radikaliai keičiami kelių valandų laikotarpyje, jau nekalbant apie vėluojančias ir neveikiančias paramos verslui schemas.

Nors gal ir nereikėtų stebėtis, kai ministrė, kuri buvo tiesiogiai atsakinga už tai, yra Laisvės partijos deleguota Aušrinė Armonaitė. Laisvė tiems, kas turi pinigų, o kitiems, deja, teks pasispausti.

Nepaneigsi, jog ši Vyriausybė gavo sunkią užduotį ir šimtmečio darbą – išvesti Lietuvą iš karantino, pasitelkiant vakcinas. Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys dar prieš pradėdamas kadenciją mojavo mistiniu 130 punktų COVID–19 pandemijos suvaldymo planu, kurio, kaip ir šešėlinės Vyriausybės, niekas nematė. Atrodė, kad turime kompetentingus asmenis, kurie turi viziją. Deja, bet klydome.

Atrodė, kad turime kompetentingus asmenis, kurie turi viziją. Deja, bet klydome.

Skiepijimas tapo pačių savivaldybių reikalu. Ne kartą ir ne du buvo nepaklūsta sveikatos ministerijos gairėms, savivaldybės ėmėsi pačios pirkti registracijos sistemas, judėti per skiepijimo grupes ar tam tikromis dienomis skiepyti visus norinčius, ir ačiū Dievui.

Kol ministerija vėlavo, klaidžiojo biurokratijoje, nerodė lankstumo, o ministras pradžioje netgi grūmojo kumščiu (visoms savivaldybėms, išskyrus Vilniaus, kurią patogiai valdė koalicijos partneriai ir kuri daugiausiai bei pirmoji nukrypdavo nuo SAM gairių), savivaldybės darė tai, ką galėjo.

Galbūt todėl su savo 41 proc. pilnai vakcinuotų žmonių gerokai lenkiame ir Latviją, ir Estiją. Centrinės valdžios įtakos ir nuopelnų čia gerokai mažiau nei ji bandys prisiimti. Nemanau, kad ką nors įtikino „Petys už laisvę“, o kitokios komunikacijos Sveikatos apsaugos ministerija dar ir šiandien neturi.

Vizija, strategija, planavimas ir įgyvendinimas. Lietuva jau ilgą laiką stringa pirmajame punkte. Be vizijos, automatu, „važiuoja“ jau kelios Vyriausybės. O planą Lietuvai ir daugiau jėgos žadėjusi Vyriausybė neatnešė daug pokyčių. Politinės kultūros gal kiek ir daugiau, bet tikrai ne tiek, kiek buvo tikėtasi.

Tad jei taip sunkiai sekasi rampų šviesoje esančiai Ingridos Šimonytės Vyriausybei, gal porą pasiūlymų iš gilaus pogrindžio jai gali paserviruoti Ramūno Karbauskio šešėlis?

Be vizijos, automatu, „važiuoja“ jau kelios Vyriausybės. O planą Lietuvai ir daugiau jėgos žadėjusi Vyriausybė neatnešė daug pokyčių.

Apie pastarąją, deja, bet nėra ką pasakyti. Šešėlinis ministrų kabinetas susiduria su dar fundamentalesne ir didesne problema, kuri yra gerokai didesnė nei visi koronavirusai, karantinai ir pabėgėliai su hibridiniais karais. Tam, kad kažką nudirbtų, reikia dirbti. Tokia elementari ir žmogiška tiesa. Apsiskelbus šešėline ši Vyriausybė nenuveikė visiškai nieko reikšmingo. Jokių didžių darbų „vardan tos Lietuvos“. Tai tik dar labiau stiprina įspūdį apie potencialo trūkumą.

32 Seimo nariai, kurie galėtų teikti šešėlinės Vyriausybės sukurptus teisės aktus, kurti strategijas ar taisyti Vyriausybės klaidas. Tačiau nei teisės aktų, nei strategijų, nei vizijų ar pasiūlymų nėra.

Galbūt nėra ko ir labai stebėtis, kai šio šešėlinio kabineto žvaigždė yra sąmokslo teorijomis kartais net Dainių Kepenį lenkiantis Valius Ąžuolas, šešėlinio finansų ministro vaidmenyje. Antro žmogaus Vyriausybėje amplua atiduoti iš Egipto posėdžiuose dalyvavusiam V. Ąžuolui jau yra stipru.

Tačiau dar stipriau yra tai, kad kairiąja save laikanti partija jau mėnesį neturi Socialinės apsaugos ir darbo ministro po to, kai diktatoriškai už žmogaus teisių gynimą iš šio posto pašalintas kairiausias žmogus visoje partijoje – Tomas Tomilinas. Neturėjimas šešėlinio ministro srityje, kuri yra svarbiausia bet kuriai kairiajai partijai parodo, kad tai tikrai nėra kairės partija ir kad jai rūpi Jūsų balsas, bet ne Jūsų gyvenimo kokybė.

Dvi institucijos su skirtingomis problemomis, bet vienoda problemine išvada – nėra strategijos, nėra vizijos, nėra intelektualinės potencijos. Lietuvos politiką jau seniai kamuoja ši liga. Mes vis dar važiuojame ant to, ką iškovojome prieš 15 – 20 metų. Tačiau neturime jokios vizijos, kur norime nukeliauti ir tik laiko klausimas, kada baigsis senieji degalai.

Lukas Tamulynas, LSDP Vilniaus miesto skyriaus „Momentum“ grupės pirmininkas.

Susiję straipsniai

Close