Gerbiamieji,
partijos pirmininko rinkimų kampanija artėja į pabaigą. Trumpai aptarsiu esamą padėtį, savo motyvus dalyvauti šiuose rinkimuose ir tolesnius veiksmus.
Nusprendžiau kandidatuoti, nes jaučiau pareigą tai padaryti. Pirmąją kovo dieną, kada tai padariau, buvo aiškus tik vienas kandidatas – Juozas Olekas. Buvo visai reali galimybė, kad būtume rinkęsi tik iš vieno žmogaus. Tokia karūnavimo procedūra būtų užkirtusi kelią esminėms diskusijoms, kas yra ne taip mūsų partijoje, ir ką reikia keisti.
Jaučiau pareigą dalyvauti pirmiausia dėl ligšiolinės mano, kaip partijos eilinio, trejų metų patirties. Tuo skiriuosi nuo visų savo varžovų, kurie užima aukštas pareigas, ir galbūt ne visada turi galimybę įvertinti, kaip jaučiasi ir ką galvoja paprasti partijos bičiuliai.
Kiekvieno iš mūsų istorija unikali. Papasakosiu savąją.
Į partiją įstojau siekdamas savo jėgomis ir žiniomis prisidėti prie partijos idėjinio atsinaujinimo. Nieko už tai neprašiau, jokių privilegijų nesitikėjau. Kuriam laikui praėjus, naujasis partijos pirmininkas Gintautas Paluckas pakvietė koordinuoti pagrindinių partijos programinių dokumentų rengimą.
Bendromis jėgomis su daugeliu bičiulių, visuomenininkų ir išorės ekspertų paruošėme Viziją 2024 m., Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimų programas. Darbo buvo daug. Asmeniškai, vien Seimo rinkimų programos rengimas pareikalavo pusės metų. Žinoma, viskas laisvo laiko sąskaita, bet laikau šią savo auką ir duoklę prasmingą.
Tačiau turiu būti atviras. Nuvylė paskirtoji vieta rinkimų į Seimą sąraše. Nors kitos partijos savo programų koordinatoriams paprastai skyrė vietą pirmajame dešimtuke, pats gavau 55 numerį.
Visgi labiausiai papiktino tai, kad gerokai aukštesnes vietas gavo taip vadinami „legionieriai“ – žmonės, pakviesti į sąrašą dėl savo tariamo žinomumo, tačiau šiaip jau menkai ar visiškai neprisidėję prie ligšiolinių partijos veiklų.
Taip netikėtai išmokau vieną Lietuvos partinės politikos pamoką.
Pagal esamą tvarką, jei esi bent kažkiek visuomenėje žinomas žmogus ir tikrai nori siekti politinės karjeros, jokiu būdu nestok į partiją! Vietoje to geriau reikškis viešojoje erdvėje kaip nešališkas ekspertas. O kai ateis laikas, prieš pat Seimo rinkimus, įšok į nuvažiuojantį traukinį.
Partijos, mėgindamos pritraukti naujų veidų, mielai priims į sąrašą, ir dar suteiks aukštą vietą. Ir tik tada, kai jau būsi išrinktas Seimo nariu, gali pradėti svarstyti – stoti į tą partiją, kuri tave iškėlė, ar pereiti į kokią nors kitą frakciją.
Tokia „legionierių privilegijavimo“ tradicija būdinga ne tik socialdemokratams, tačiau mūsų partijoje galiojančios tvarkos absurdiškumą sustiprina dar tai, kad įstojęs į partiją net tik sutinki su tave diskriminuojančiomis žaidimo taisyklėmis, bet dar ir gauni už tai susimokėti nemenką sumą – kasmet po vieną procentą nuo savo pajamų. Žinoma, jei esi iki galo sąžiningas.
Šių kritinių pastabų netaikau kuriam nors asmeniui.
Kaltinu pačias taisykles (pirmiausia – Statutą) ir mūsų visų nerangumą ir neryžtingumą jas keisti.
Būtent todėl ir apsisprendžiau kandidatuoti. Tam, kad galų gale pradėtume rimtas diskusijas ir apsispręstume: ar atversime partiją visuomenei, padarysime ją tikrai demokratinę ir visiems lygiai teisingą, įtrauksime į politinius svarstymus kuo daugiau partijos narių ir rėmėjų iš visų Lietuvos kampelių, ir investuosime į partijos analitinius pajėgumus ir šviečiamąją veiklą, ar gyvensime po senovei?
Mano lūkesčiai dėl diskusijų atsipirko. Netrukus po to, kai paskelbiau savo kandidatūrą, rinkimuose dalyvauti apsisprendė ir Vilija Blinkevičiūtė, o dar vėliau – Vitalijus Mitrofanovas. Per šiuos nepilnus porą mėnesių mes turėjome keliasdešimt įvairių debatų ir diskusijų tiek vietos, tiek nacionaliniu lygmeniu. Iš jų išsinešiau labai daug. Džiaugiuosi turėjęs galimybę bendrauti su daugybe bičiulių iš visos Lietuvos ir pristatyti savo pagrindines idėjas.
Šią savo misiją paskatinti diskusijas laikau įgyvendintą ir iš tolesnės kovos pasitraukiu. Partijos pirmininko rinkimuose balsuosiu už Viliją.
Pirma, Vilija yra vienareikšmiškai labiausiai atpažįstamas partijos veidas. Šiuolaikinėje politikoje vizualumas yra labai svarbus. Partijos sąrašo lyderio asmenybė yra vienas pagrindinių kriterijų, pagal kuriuos Lietuvos rinkėjas apsisprendžia už kurią partiją balsuos. Kai žymėsite savo biuletenį šiuose pirmininko rinkimuose, paklauskite savęs, su kuriuo iš kandidatų norėtumėte labiausiai nusipaveiksluoti rinkimų plakate? Man dėl to abejonių nekyla. Fotografuočiausi su Vilija.
Antra, per daugybę įvykusių debatų ir prisistatymų turėjau progą sekti visų kandidatų pasisakymus ir palyginti juos su savo idėjomis. Patys paskutiniai, praėjusį pirmadienį suorganizuoti ir beveik tris valandas trukę „Momentum“ grupės debatai (https://fb.watch/567Ejf9N2R/) sudėjo visus taškus ant „i“. Iš visų varžovų man labiausiai imponavo Vilijos pasisakymai – pradedant socialiai jautriomis nuostatomis dėl žmogaus teisių ir baigiant blaiviu požiūriu į partijos vidaus klausimus, įskaitant būtinybę keisti Statutą. Tai buvo lemiantis veiksnys, po kurio apsisprendžiau trauktis iš kovos ir paremti Vilijos kandidatūrą.
Ir, trečia, nuo pat rinkimų kampanijos pradžios Vilija aktyviai ir nuoširdžiai kvietė prisijungti prie jos komandos. Pats dalyvavau ne vienas. Man talkino sėkmingai šiuose Seimo rinkimuose pasirodę ir drąsiai atsinaujinusios socialdemokratijos vėliavą nešę Vaida Baranovė, Robert Duchnevič ir Laurynas Šedvydis, o taip pat Fausta Roznytė ir nuolat auganti energingoji „Momentum“ grupė. Apsvarstėme ir nusprendėme: įsiliesime į Vilijos komandą ir drauge sieksime partijai būtinų pokyčių.
Kviečiu būti neabejingiems. Dalyvaukite gegužės 3-9 d. vyksiančiuose visuotiniuose partijos pirmininko rinkimuose ir pareikškite savo valią. Tik Jūs nuspręsite, kas vadovaus partijai ir kokia kryptimi judėsime!
Solidariai –
Liutauras Gudžinskas
Kandidatas į LSDP pirmininkus
