Naujasis Aplinkos ministerijos automobilių mokestis yra labiau skirtas užlopyti biudžeto skylėms nei rimtai mažinti transporto taršą. Mokestis, kurį gyventojai mokėtų kasmet, niekaip neprisidės prie taršos mažinimo, jei nebus į šią problemą žvelgiama kompleksiškai, jei bausmės (mokesčių) nepakeis paskata (didesnės lengvatos ir netaršiam transportui pritaikyta infrastruktūra).

Aplinkos ministerija žmonių persėsti iš taršaus transporto į elektromobilius šiuo metu nesuvilioja net kompensacine sistema. Keli milijonai eurų vis dar laukia, kol bus išdalinti kompensacijoms, bet norinčių jas gauti – mažoka. Vietoje to, ieškoma greito sprendimo būdo – automobilių taršos mokesčio, kuris nepaskatins tų, kurie važinėja senu kledaru, persėsti į elektromobilį, o valstybė neprisidės prie jų įperkamumo didinimo. Nekalbu apie didesnes kompensacijas įsigyti naujam „Tesla“ automobiliui.

Dabar elektromobiliai yra įperkami tik didesnes pajamas gaunantiems pirkėjams. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad vidutines pajamas gaunantis asmuo lizingu šiais metais gali įpirkti automobilį, kurio vertė yra 14,5 tūkstančių eurų. Už šią sumą jau galima įsigyti naudotą elektromobilį. Bet ar tikrai toks bus perkančiojo pasirinkimas?

Keliuose taip pat turi nebelikti dyzelinu varomų autobusų, kurie yra Lietuvos gėda. Šiais laikais, kai Europos miestai atsisako ne tik dyzelinu varomo viešojo transporto, bet ir nebeįsileidžia į miestą dyzelinu varomų automobilių, kai kurios savivaldybės vis dar perka tokį transportą. Vaikai, kurie mokyklose mokomi rūšiuoti atliekas, nešiukšlinti, vis dar vežiojami dyzelinu varomais geltonais autobusiukais.

Pasigendu viešojo sektoriaus įstaigų įsipareigojimo nebepirkti ir nebenaudoti dyzelinu varomo transporto, pavyzdžiui, nuo 2025 metų. Tai būtų savalaikis žingsnis, kuris tikrai prisidėtų prie taršos mažinimo.

Asmeniui, kuris dabar gali sau leisti įsigyti naują automobilį, kompensacija vargu ar bus motyvacinis veiksnys rinktis brangiai kainuojantį elektromobilį. Pirmiausia – dėl nepakankamai išvystytos infrastruktūros.

Nors elektromobiliu mieste važinėti yra patogiau (galimybė važiuoti specialia juosta, nemokamos parkavimo vietos), tačiau jų įkrovimas vis dar yra didelė problema. Įkrovimo stotelių yra per mažai, o ir esamos ne visos veikia. Surizikavus elektromobiliu nuvykti didesnį atstumą ir neradus pakeliui veikiančios įkrovimo stotelės, automobilis gali iš pajūrio grįžti jau vienas – ant tralo. Tokių istorijų – ne viena.

Jei prie senos statybos daugiabučių namų neatsiras įkrovimo stotelių, visas automobilių taršos mažinimo iliuzijas galime pamiršti. Manau, pirmiausiai ir reikėtų pradėti būtent nuo jų. Taip pat turi atsirasti nuostatos, įpareigojančios nekilnojamojo turto vystytojus, statančius daugiabučius namus, įmones, atliekančias kvartalinę renovaciją, įrengti ir elektromobilių įkrovimo stoteles.

Sutvarkius elektromobiliams reikalingą infrastruktūrą galima bus kalbėti apie aktyvesnes priemones, skatinančias rinktis elektromobilį.

Mažinti oro taršą yra būtina. Ir tai reikia daryti ne tik dėl baudų, kurias turėsime Europos Sąjungai mokėti už neįvykdytus įsipareigojimus, bet ir dėl didėjančio žmonių mirtingumo.

Vien tik naujo mokesčio įvedimas taršos problemos nespręs ir bus skirtas tik biudžeto skylėms užkaišyti.