Keturi didieji socialdemokratijos principai

Keturi didieji socialdemokratijos principai

2021 m. rugpjūčio 9 d. minint Vytenio Andriukaičio 70-metų jubiliejų, skelbiame 2019 m. su juo darytą interviu (kalbino Monika Čiuldytė-Kačerginskienė), publikuotą laikraštyje "Socialdemokratas".

Nepriklausomybės akto signataras, Europos Komisijos narys, LSDP garbės pirmininkas, gydytojas, istorikas ir visuomenininkas Vytenis Povilas Andriukaitis sako: „Jei tik lūpomis, o ne širdimi kartojate apie ištikimybę keturiems principams – laisvei, lygybei, brolybei ir teisingumui, nesivadinkite socialdemokratais“. Apie socialdemokratijos idėją ir jos didžiuosius principus, tikrųjų vertybių paieškas, šiandienos Lietuvos ir pasaulio politines aktualijas, istorines patirtis ir išgyvenimus interviu su eurokomisaru V. P. Andriukaičiu.

 Jūsų tėvai – 1941-ųjų tremtiniai, į Lietuvą sugrįžę 1958 m. Kokia Jūsų šeimos istorija? Ką Jums ir Jūsų šeimai reiškė grįžimas į Lietuvą ir galimybė gyventi, nors ir okupuotoje, bet visgi savoje žemėje, tėvynėje?

Nelabai aš mėgstu tą žodį „tremtiniai“. Tas aukos, tremties sindromas – jo tiek daug dabar visur, ir jis yra taip primityviai sureikšminamas. Atrodytų, kad mūsų tauta yra vienintelė, kuri patyrė tokius dalykus, kad ta tremtis išskirtinumo ženklas.

Mano tėveliai yra iš Kauno: mama gimusi Kaune, o tėtis – prie Kauno, Amaliuose. Tėtis iš ūkininkų šeimos, mama – iš šlėktų. Tėtis baigė VDU maisto chemiją, o mama – pašto tarnautojų kursus. Tėčiui, gavus pasiūlymą dirbti Klaipėdos muitinės maisto chemijos laboratorijos viršininku, tėveliai ėmė kurtis Klaipėdoje. Tai buvo 1927-1928 metai. Kodėl aš tai pasakoju? Todėl, kad po to Klaipėda buvo atplėšta nuo Lietuvos ir Hitleris ją aneksavo. Mano tėvai pirmą kartą buvo areštuoti nacių.

Mano tėtis, kaip muitinės viršininkas, nuolat kontaktavo su Saugumo departamento direktoriumi A. Povilaičiu. Ir visas tas nacių kontrabandos, ginklų judėjimas, ruošimasis aneksuoti Klaipėdą – tėvas visa tai sekė per Klaipėdos uostus ir informavo Kaune saugumą. Tėvas labai pergyveno dėl situacijos, buvo antinacis. Gali būti, kad tai jį paskatino sutikti su pasiūlymu organizuoti atentatą (aut. atentatas – politinis pasikėsinimas) prieš Hitlerį. Taigi, jis buvo Klaipėdos nacių areštuotas ir 1939 m. balandį atsidūrė nacių daboklėje.

A. Smetona pasiūlė mano tėvui atvykti į Vilnių, kuris buvo visiškai paralyžiuotas, žmonių padėtis buvo tragiška, daug pabėgusių, nyko fabrikai, kuriuos reikėjo perimti. Tėvas buvo paskirtas aliejaus fabriko direktoriumi, šeima įsikūrė Vilniuje.

Mano mamytė kartu su mano broliukais, Remigijumi ir Šarūnėliu, buvo areštuoti namuose. Mano tėvas pabėgo iš daboklės ir, persirengęs pečkuriu, garvežiu pervažiavo iš jau aneksuoto Klaipėdos krašto į Lietuvą. Mamytę išgelbėjo tai, kad Šarūnėlis susirgo  ir, tarpininkaujant Prancūzijos raudonajam kryžiui, ji buvo paleista ir atvežta į Lietuvą.

Naciai nacionalizavo visą mano tėvelių turtą, į Kauną 1939 m. jie grįžo be nieko. Prasidėjo baisioji pasaulio tragedija, kai hitlerinė Vokietija okupavo Lenkiją. Vilnių užėmė stalininė kariuomenė. Prasidėjo derybos tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos, Vilnius buvo perduotas Lietuvai. A. Smetona pasiūlė mano tėvui atvykti į Vilnių, kuris buvo visiškai paralyžiuotas, žmonių padėtis buvo tragiška, daug pabėgusių, nyko fabrikai, kuriuos reikėjo perimti. Tėvas buvo paskirtas aliejaus fabriko direktoriumi, šeima įsikūrė Vilniuje.

Lietuvos teritorinė integracija, kuri susiformavo po II pasaulinio karo, yra neišpasakytai unikali, bet tai yra žiaurių geopolitinių tragedijų pasekmė. Ir Lietuva mokėjo už tai prieškarinės nepriklausomybės praradimu. Visuomeninė santvarka buvo pakeista jėga ir daugybė žmonių susidūrė su iššūkiais. Mano tėvai ir vėl atsidūrė priešų stovykloje. Tėvas nekentė bolševikų, jiems pasipriešino ir buvo išmestas iš darbo. Grįžo į Kauną ir ten 1941 m. birželį buvo suimtas ir kartu su mama ir dviem mažais vaikais ištremtas pradžioje į Altajų, vėliau į steigiamus lagerius prie Laptevo jūros, už poliarinio rato.

1942-1944 m.  tremties pragaras prie Laptevo  jūros buvo baisus, žuvo tūkstančiai įvairių tautų žmonių. Žuvininkystės lageriuose reikėjo įvykdyti baisias darbo normas, žvejoti 12 mėnesių per metus, 24 valandas per parą. Labai sunkaus fizinio darbo reikalavo lendlizo programos (materialinio aprūpinimo fronte) įgyvendinimas: iškrauti iš Aliaskos atskridusius lėktuvus, pakrauti laivus, kurie Laptevo jūra, vėliau Lenos upe ir tuomet geležinkeliu į frontą tiekė materialinius išteklius, reikalavo daug jėgų.

Aš vaikystę praleidau tarp skirtingų tautų vaikų – estų, latvių, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, moldovų. Gimiau Kisiūre, augau Tit Ari saloje. Ten visiškai kitokia geografija, amžinas įšalas, vasarą – 24 valandas diena, žiemą – 24 valandas naktis. Kai man buvo šešeri, neturėjau supratimo, kas yra rytas, diena, vakaras, naktis. Tėvai pasakojo, bet tai buvo tik pasakos.

Vėliau mes persikėlėme į Jakutiją, Oliokminską, miestą kairiajame Lenos upės krante. Man buvo be galo didelis sukrėtimas. Kai tu gyveni poliariniame rate – vienas pasaulio supratimas, kai už poliarinio – kitas. Čia visas gyvenimas tekėjo aplink upes. Visur žiauri taiga ir įšalas, griežtas kontinentinis klimatas,  išgyventi čia – sudėtinga. Taigi, Laptevų jūra – vienas mano regionas, Lena – antras. Tai įdomūs niuansai, kurie paliko labai gilų pėdsaką vaikystėje. Ten buvo visai kitas gyvenimo būdas, buvome visiškai priklausomi nuo žvejybos. Pagrindinis maistas – žuvis ir elniena. Daržovių, pieno produktų – nepažinojau. Pirmą obuolį pamačiau, būdamas šešerių su puse metų.

Kaune, 21 Vid. Mokykla, stovi 4 iš kairės.

Dar vėliau laukė ilga kelionė į Lietuvą, dešimtys tūkstančių kilometrų traukiniu. Ir, vėlgi, tai atsimenu kaip didelį pasikeitimą. Lietuva buvo tėvelių žodžiuose, kalbose, prisiminimuose. Man Lietuva buvo tokia idilija ir kaip idilija išlieka iki dabar. Svarbiausias dalykas yra Lietuva – tėvynė mūsų, tai ypač gerai žino tie, kurie gimė ne tėvynėje. Štai toks paprastas dainos posmelis „Leiskit į tėvynę, leiskit į namus, ten sušils krūtinė, atgaivins jausmus“, kaip jis ilgesingai skambėjo tremties žmonių lūpose. Tai pasilieka visam gyvenimui, ta ilgesio šventumo atmosfera – sušildo, įkvepia. Tai labai gražu ir būtina atsiminti, bet tai nereiškia, kad tai kažkas išskirtinio iš kitų tautų. Ir karelams, ir latviams, ir moldovams, ir ukrainiečiams, kurie grįžo iš lagerių platumų, ko gero tas pats.

Ir tas žodis „tremtinys“ galėtų turėti visai kitą prasmę šiandieniniame praskydusiame, vartotojiškame pasaulyje. Negali matyti savo vaikystės ir viso kito tik per savąją prizmę. Tai egoizmas. Reikėtų žiūrėti plačiau, matyti visos kartos su daugybę istorinių dramų mozaiką. Pavyzdžiui, vienas epizodas – 1941 m. mano tėveliai atsiduria prie Laptevo jūros, kitas epizodas – 1941 m. mažo žydų tautos berniuko tėvai, seserys ir broliai išžudomi Lietuvoje.

Štai kodėl istorinės atminties kontekste tremtiniai yra tik elementas. Suprasti ir analizuoti visumą yra būtinybė. Taigi, mano vaikystė ir jaunystė gali būti begalinių faktorių ir begalinių istorinių kombinacijų pavyzdžiu, bet mano šeimos patirtys yra tik vienos iš tūkstančių patirčių.

Antrojo pasaulinio karo mėsmalė permalė milijonų žmonių gyvenimus, tarp jų ir mano tėvelių, ir tai turi būti suvokta kaip baisi drama, kuriai šiandien mes turime taikos alternatyvą – Europos Sąjungos tvarką. Bet, rodos, kad ta tvarka mums nieko nereiškia, nes, kai matai, kiek žmonių nori karo, ima siaubas. ES mechanizmai – minkštieji, taiką statantys, jie yra kur kas svarbesni nei mechanizmai, paremti ginklu ir kumščio teise. Aš negaliu patikėti, kad šiandien ir vėl yra situacija, kai tarp tautų įsivyrauja šaltojo karo retorika.

1975 m. baigėte Kauno medicinos institutą, 1984 m. Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakultetą. Tuo pačiu 1975-1982 m. dalyvavote A. Strazdelio nelegalaus humaniškosios minties savišvietos universiteto veikloje, už kurią 1976 m. sovietų valdžios buvote suimtas. Ar būtų galima sakyti, kad savišvieta, ieškant atsakymo į pasaulėžiūrinius klausimus, kartais žmogaus gyvenimo kelią lemia net labiau nei formaliosios studijos ir įgytos profesinės kompetencijos?

Profesija be pasaulėžiūros yra nulis, tai yra tik amatas. Medicinos nėra be etikos, be supratimo apie meną, be mokslo. Medikas negali neturėti pažiūrų.

Aš augau šeimoje, kurioje liaudininkų, varpininkų tradicija buvo gyva. Būdamas vaikas, klausiau savo tėvo, kas aš esu. Mokykloje netapau spaliuku, man neleido mama ir tėvas. Ketvirtoje klasėje aš jau didžiavausi, kad juo nesu. Netapau ir pionieriumi, nors 90 % klasiokų jais buvo. Klausimas, kas tu, kokios tavo pažiūros nedavė ramybės. Ėmiau labai domėtis pažanga. Man buvo dėstoma, kad marksizmas-leninizmas yra pažanga, tačiau gyvenime aš to nemačiau. Ir aš nutariau nukalti savo vertinimą, savo pasaulėžiūrą, savo kriterijus ir savo teoriją. Ėmiau nagrinėti socializmą ir, ypač, socialistinės minties raidą  nuo XVIII a.

Universitete įsijungiau į disidentinį judėjimą prieš marksizmą-leninizmą, tarybinę socializmo sampratą. Buvau vienas aršiausių Tarybų Sąjungos kritikų, daug kartų tardytas ir areštuotas.

Kartu su draugu gydytoju V. Kutorga įkūrėme Antano Srazdelio savišvietos universitetą, kuriame studijavome demokratinį socializmą, pripažįstantį visas žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir nuosavybės teisę, demokratiją kaip santvarką, tačiau tuo pačiu sakantį, kad kapitalizmas turi būti transformuojamas, kad reikia kurti humaniškesnes sąlygas milijonams žmonių, mažinti nelygybę ir išnaudojimą.

Kam man reikėjo šio universiteto? Tam, kad aš turėčiau savo pažiūras, kad galėčiau toliau būti, mokytis, skleisti idėjas.

A. Strazdelio universitetas, su gydytoju V. Kutorga

Jau ne vieną dešimtmetį aktyviai užsiimate politine veikla. Kas Jus atvedė į politiką? Ir, vis dėlto, kodėl ji, politika, o ne medicina ar istorija?

Aš nežinau, ką reiškia žodis „politikas“. Aš žinau, kaip teisiškai apibrėžti tą veiklą, tačiau šis apibrėžimas man yra tik siaura teisinė sąvoka. Savęs politiku nevadinu. Tai nonsensas. Nėra tokios profesijos – valdyti žmones. Jei manai, kad yra – tai tu esi nacistas, komunistas, fašistas.

Aš esu visuomenininkas, esu gydytojas, chirurgas, istorikas. Turiu profesiją ir šiandien dirbu kaip profesionalas, kaip gydytojas, kaip mokslininkas, labai sudėtingoje pozicijoje Europos Komisijoje, kur esu atsakingas už žmonių sveikatą ir maisto saugą. Kaip visuomenininkas esu socialdemokratas. Socialdemokratinė mokykla yra labai įpareigojanti. Ji vienodai įpareigoja ginti laisvę, lygybę, brolybę, teisingumą.  Visuomeninę veiklą suprantu, kaip moralinį apsisprendimą būti vienoje ar kitoje barikadų pusėje.

Jūs buvote vienas iš LSDP atkūrimo iniciatorių. Kaip ir kodėl tuo metu kilo mintis inicijuoti LSDP atgimimą?

Dar A. Strazdelio universitete įkūrėme pirmąją socialdemokratinę grupę, nutarėme atgaivinti varpininkus, valstiečius-liaudininkus, socialdemokratų partiją. Ir aš save priskyriau socialdemokratams, S. Kairiui ir kitiems. Tai buvo dar 1972-1979 m.

1987 m. užmezgėme ryšį su užsienio delegatūrų atstovais, tiek valstiečių liaudininkų, tiek socialdemokratų. 1988 m., prasidėjus Sąjūdžiui, dalyvaujant Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrimosi procese, ėmėme brandinti mintį apie daugiapartinę Lietuvą, burti aukštųjų mokyklų žmones. Kartu su K. Antanavičiumi, K. Uoka, A. Sakalu, J. Oleku,  E. Zingeriu ir kitais bendraminčiais ėmėme ieškoti, kas gali tapti iniciatyvinės grupės Socialdemokratų partijos veiklai atkurti nariais. Subūrėme virš 800 žmonių, norinčių dalyvauti partijos atkūrime. Prisijungus trims Vilniaus universiteto šviesuoliams D. Kirveliui, J. Šatui ir A. Bagdonui, taip pat kai kuriems Sąjūdžio aktyvistams, 1989 m. atkūrėme Socialdemokratų partiją.

1990-1992 m. buvote Konstitucijos rengimo darbo grupės narys. Su kokiais iššūkiais ir problemomis buvo susidurta, rengiant Konstitucijos projektą. Dėl ko daugiausiai kilo diskusijų?

Dar prieš Konstitucijos rengimą susidūriau su svarbių valstybei dokumentų tvarkymo reikalais. Dalyvavau 1990 m. Kovo 11-osios dokumentų rengimo darbo grupės veikloje. Buvo didelė laimė čia būti ir noriu pasidžiaugti dėl vienos formuluotės, o, būtent, dėl paskutinio Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo sakinio: projekte buvo parašyta, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas sieks realizuoti valstybės suverenitetą, aš nesutikau su užduoties nukėlimu į ateitį ir po ilgų ginčų buvo priimta mano formuluotė, sakanti, kad ne sieks, o dabar realizuos valstybės suverenitetą. Tokie dalykai sukuria gyvenimo prasmės pojūtį.

Konstitucijos rengimo darbo grupėje dirbome nuo 1990 m. iki 1992 m. Šioje darbo grupėje išsiskyrė du pogrupiai – tų, kurie gynėme parlamentinę demokratiją su silpnomis prezidento galiomis, ir tų, kurie gynė prezidentinę demokratiją su stipriomis prezidento kaip vykdomosios valdžios galiomis. Prezidentinės konstitucijos gynėjai siekė realizuoti V. Landsbergio sumanymą – sukurti prezidentinę respubliką. Kadangi darbo grupėje nepavyko rasti sutarimo, ji suskilo.

Konstitucijos rengimo darbo grupė

Tuomet Sąjūdžio radikalai, vadinamasis Arbatos klubas, sugalvojo rengti referendumą dėl prezidento institucijos (be Konstitucijos). Prezidentinės respublikos gynėjai referendumą pralošė. Ir tuomet skilo parlamentas. V. Landsbergis išsivedė didelę dalį parlamentarų ir ėmė posėdžiauti atskirai. Siekiant įveikti krizę, buvo nutarta parengti jungtinę konstituciją, iš dviejų skirtingų konstitucijų projektų. Dėl vienų straipsnių sutarėme, o dėl kurių nesutarėme – nusprendėme palikti referendumui.

Reikia pasakyti, kad mes, parlamentinės respublikos šalininkai, laimėjome žymiai daugiau balsų (ir straipsnių), ir šiandien Konstitucinis teismas neatsitiktinai išaiškino, kad Lietuva yra parlamentinė demokratinė respublika, su kai kuriais prezidentinės respublikos bruožais. Taip stipraus prezidento šalininkai su V. Landsbergiu priešakyje pralošė žaidimą dėl prezidentinės respublikos.

Šiandien reikia pasakyti, kad šalies prezidentė D. Grybauskaitė  yra prisiėmusi daugiau galių nei jai leidžia Konstitucija. Deja, neatsiranda parlamentarų-konstitucinės teisės gynėjų, kurie galėtų įrodyti, kad prezidentė D. Grybauskaitė neturi tokių teisių, kokias yra politiškai ir psichologiškai prisiėmusi.

Esate sakęs, kad Lietuvai socialdemokratija reikalinga kaip vanduo ištroškusiam, kad mums reikalinga kairioji partija su visiškai aiškiu profiliu. Kas gi nutiko Lietuvos partinei sistemai, kad per tris nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius nebuvo išgryninta tikra socialdemokratinės ideologijos kairioji politinė jėga?

Reikia suvokti, kad socialdemokratija nėra nei partija, nei partijos nario bilietas. Tai pasaulėžiūra, paties gyvenimo poreikių pagimdyta visuomeninė mintis, sakanti, kad laisvė, lygybė, brolybė ir teisingumas yra tie keturi elementai, kurie leidžia visuomenėje gerai jaustis visiems žmonėms.

Lietuvos socialdemokratų partijai teko didžiulė atsakomybė 1992-1996 m. būti opozicijoje Lietuvos demokratinei darbo partijai, ir mes, skirtingai nuo dešiniųjų, buvome konstruktyvioje opozicijoje. 1996-2000 m. buvome opozicijoje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos blokui, ir tik nuo 2001 m., mes, kaip socialdemokratai, jau priėmę į savo gretas LDDP narius, turėjome progą būti vykdomojoje valdžioje.

2001-2002 m. mūsų pagrindinė užduotis buvo nepavėluoti integruotis į ES su kitomis dešimt šalių, kad nenutiktų taip, kaip vėliau nutiko Rumunijai ir Bulgarijai. Buvo labai daug darbo: teko priimti 800 naujų įstatymų, pertvarkyti teisinę ir socialinę sistemas, daugelį dalykų adaptuoti sklandžiam įvairių mechanizmų veikimui ES. Mums teko didžiulė nacionalinė užduotis, todėl socialiniai mechanizmai vėlavo.

Po 2004 m. rinkimų problemos buvo dar didesnės. Socialdemokratams nepavyko turėti daugumos ir jie visą laiką balansavo koalicijoje, kartais su Naująja sąjunga, kartais su Darbo partija. Vėliau ištiko pasaulinė finansų krizė. Šiame kontekste stipresniems socialdemokratų sprendimams neužteko pajėgumų.

Pirmosios nacionalinės saugumo koncepcijos rengimo darbo grupė

2012-2016 m. didžiulį vaidmenį suvaidino griežtas taupymo kursas, milžiniška finansų krizė, o dar reikėjo vykdyti įstojimo į eurozoną reikalavimus. Tai smarkiai suvaržė socialines galimybes, ir vėl nebuvo galima išgryninti tikrosios socialdemokratinės politikos.

Tačiau šiandien matau tam puikias galimybes, geras atsinaujinimo sąlygas, atėjo laikas modernizuoti socialdemokratinę mintį.

Kaip Jūs matote tikrą socialdemokratą, koks jis? Kokios jo pažiūros, nuostatos?

Socialdemokratijos nėra be etikos, be tikėjimo, be vilties, be meilės žmogui, be altruizmo. Socialdemokratija kelia be galo sunkius klausimus: Jūsų laisvė, galimybių lygybė, socialinis saugumas ir teisingumas, solidarumas, Jūsų orumas ir lygiavertiškumas. Jeigu Jūs tik lūpomis, o ne širdimi kartojate apie ištikimybę keturiems principams – laisvei, lygybei, brolybei ir teisingumui, ir nesuprantate, kad tai yra sugyvenimo esmė, nesivadinkite socialdemokratais.

Šiandien dėl savo socialinių teisių į kovą po truputį kyla medikai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, reikalaudami ne tik sąlyginai didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų, bet vieno paprasto ir elementaraus, sakyčiau, pamatinio, išsivysčiusios demokratinės valstybės elemento – teisingesnio socialinio perskirstymo, didesnio socialinio teisingumo. Kodėl mums taip sunku jį pasiekti ir užtikrinti? Kodėl socioekonominiai rodikliai, atspindintys socialinio teisingumo buvimą ar nebuvimą šalyje, yra vieni žemiausių ES?

Jeigu lyginsime šalis, kurios buvo Tarybų Sąjungos sudėtyje, matysime, kad didelių skirtumų tarp jų nėra. Tiek Lietuvos, tiek Latvijos, tiek Estijos socialinė tikrovė yra labai panaši. Lygintis su Lenkija negalime, nes jos vadinamasis socializmas buvo šiek tiek kitoks ir startinės sąlygos, griuvus Sovietų Sąjungai, buvo kitos. Kita vertus, Lenkija yra didelė valstybė ir masto ekonomika čia veikia truputėlį kitaip nei mažųjų valstybių ekonomika. Taip pat negalime lygintis su tokiomis šalimis kaip Šveicarija. Turime kalbėti apie panašius dydžius, panašias sąlygas ir panašias startines pozicijas.

Kodėl bruzda gydytojai, mokytojai, socialiniai darbuotojai? Todėl, kad viešųjų finansų sistema yra labai primityvi, neparemta solidarumu. Kodėl mes, piliečiai, sutinkame, kad mūsų bendroje piniginėje, t. y. valstybės biudžete, būtų tiek nedaug pinigų? Todėl, kad
90 % Lietuvos žmonių mano, kad bendros piniginės nėra. Visuomenė negali toliau egzistuoti, jei jos viešieji finansai tokie menki. Kaip tuomet padidinti algas medikams, mokytojams? Atsakymas vienas – mokesčių sistema turi būti principingai peržiūrėta socialinio teisingumo linkme. Aš daug metų gyniau progresinius mokesčius ir sakiau, kad reikia pereiti prie pažangios mokesčių sistemos.

Mūsų bendrojo nacionalinio produkto perskirstymo mechanizmai yra vieni silpniausių. Šiandien mes turime dideles visuomenines išlaidas, bet menkas įplaukas. Jeigu Jūs neturite didžiulių pajamų, vadinasi, aš turiu ateiti Jums į pagalbą. Ir padaryti tai galiu, tik pasitelkus perskirstomuosius instrumentus. Kitaip sakant, viešieji finansai turi būti didesni, kad kompensuotume tuos asmeninius finansus, kurie yra nepakankami.

Kitas dalykas – mūsų nacionalinis turtas, kuris yra valdomas visiškai neprotingai. Mūsų geopolitinė padėtis atėmė iš mūsų galimybę turėti papildomas viešąsias įplaukas. Mes atsisakėme naftos tranzito iš Rusijos per Lietuvos uostus, atsisakėme dujų tranzito, kitų infrastruktūrinių projektų. Kodėl Belgija neatsisako Lukoil‘o naftos gamyklos Antverpene? Net ir taikant sankcijas Rusijai, procesai čia nenutrūksta. Mes galėtume palankiau išnaudoti savo geopolitinę padėtį, bet šaudome sau į kojas.

Ir, galiausiai, reikia pasakyti, kad, vertindami gerovę, mes negalime skaičiuoti vien BVP. Kas yra BVP? Tai yra vartojimo dydis, investicijų srautai, eksportas minus importas, bet tai neatspindi žmonių gyvenimo kokybės.

Baltijos kelyje su šeima

Šiandien sveikatos apsaugos sistema susiduria su daugybe iššūkių: paslaugų prieinamumas ir kokybė, medikų atlyginimai, darbo sąlygos, emigracijos mastai ir t. Kiekvienas naujas ministras siekia reformuoti sistemą, tačiau niekaip nepavyksta pasiekti proveržio šioje srityje. Ar yra įmanoma rasti bendrą vardiklį, vieną strategiją, kuria vadovautųsi visi ministrai, nepaisant partinės priklausomybės, ir, galiausiai, įvyktų kokybiniai pokyčiai sveikatos apsaugos sistemoje?

Sveikatos apsaugos sistema susiduria su iššūkiais, bet jie ypatingai nesiskiria nuo tų, su kuriais susiduria kitos šalys. Tai galiu pasakyti tvirtai, kaip ES komisaras. Pavyzdžiui, paslaugų prieinamumo problemos daug didesnės Italijoje, Jungtinėje Karalystėje nei Lietuvoje, Vokietijoje labai trūksta gydytojų ir seselių, taigi statistiniai duomenys nerodo, kad mes, lyginant su kitomis Europos šalimis, būtume labai blogoje padėtyje.

Sveikatos apsauga yra platesnė sąvoka nei paprastai manome. Ji apima ne tik ligų ir negalavimų nebuvimą. Kai kalbame apie sveikatą, turime kalbėti ir apie žmogaus gyvenimo kokybės rodiklius, t. y. pakankamą darbo užmokestį, tinkamą būstą, galimybę ilsėtis, sportuoti, įsigyti gerą maistą. Kitaip sakant, sveika gyvensena matuojama socialiniais indikatoriais.

Turime įtvirtinti visuomenės sveikatos standartus visuose sektoriuose – ar tai būtų švietimo sektorius, ar transporto, ar žemės ūkio, ar bet kuris kitas. Turime siekti sveikesnių gyvenimo sąlygų visiems. Štai čia yra sveikatos apsauga.

Kai kalbame apie ligą ir jos gydymą, kalbame apie ligų gydymo sistemą arba sveikatos gydymo įstaigų tinklą. Kai kalbame apie sveikatą, kalbame ne apie pacientus, o apie piliečius, kuriems turi būti garantuotos kokybiško gyvenimo sąlygos. Deja, šiandien visuomenės sveikatai užtikrinti skiriama per mažai pinigų.

Jūs, būdamas sveikatos apsaugos ministru, siekėte tikrai socialdemokratinio sprendimo: kad visa sveikatos apsaugos sistema iš principo būtų nemokama ir finansuojama iš biudžeto, t. y. siekėte pažaboti papildomus mokėjimus už gydymo paslaugas. Ne visiems Jūsų užmojai tada patiko, regis, labiausiai dėl tokių sveikatos sistemos reformos gairių nerimavo privačių medicinos kabinetų gydytojai, kuriems galėjo būti užkirstas kelias pelnytis iš mokesčių mokėtojų sveikatos draudimo pinigų. Ar Jūsų puoselėtos sveikatos sistemos pertvarkos idėjos ir pradėti darbai buvo bent mažiausia dalimi tęsiami Jūsų kolegų ministrų?

Teko daug dirbti, kad įtvirtinti tuos du sektorius, tiek ligų gydymo sektorių, tiek nemokamos pagalbos teikimo. Siekiau, kad būtų užtikrinti Konstitucijos 53 straipsnio (Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką) reikalavimai, laimėjau du konstitucinius ginčus, dėjau pastangas, kad sveikatinimo programos, Lietuvos sveikatos programa būtų finansuojamos ES lėšomis. Darbus perdaviau savo kolegoms, šešias dienas paskyriau labai nuosekliai darbų perdavimo procedūrai R. Šalaševičiūtei, atidaviau viską – žinias, jėgas, dokumentus, ir, deja, labai nusivylęs turiu pasakyti, kad labai daug kas buvo arba išpeikta, arba užmiršta, arba išmesta, o gal tiesiog neužteko supratimo.

Vytenis Andriukaitis

Šiandieninis sveikatos apsaugos ministras A. Veryga dėl vykdomų pertvarkų yra nuolat linksniuojamas viešojoje erdvėje. Jūs, būdamas sveikatos apsaugos ministru, sulaukėte ne mažesnio visuomenės dėmesio dėl tuomet Jūsų inicijuotų reformų. Visgi, Jūsų ir dabartinio ministro idėjos ir veiklos planai sveikatos apsaugos srityje labai skiriasi. Kaip vertinate dabartines reformas? Ar sutiktumėte su tokiu pastebėjimu, kad šiuo metu siekiama pertvarkyti ne medicinos įstaigas, pritaikant jas prie žmogaus poreikių, o visuomenę, pritaikant ją prie medicinos įstaigų poreikių?

Matau ministro pastangas įtvirtinti sveikatinimo intrumentas, tačiau, manau, kad
A. Veryga nuėjo konfrontacijos keliu ir paskendo smulkmenose, o tai labai kompromituoja visuomenės sveikatos instumentų taikymą praktikoje. Ligų gydymo sektoriuje ministras turi labai nedidelę patirtį ir matau čia didžiulius trūkumus, turiu ką pasakyti šiuo klausimu, bet norėčiau tai daryti tete-a-tete.

Norėčiau Jūsų paklausti, kaip Europos Komisijos atstovo – kokią Europos ateitį regite? Praėjusiais metais Europos Komisija pristatė penkis galimus ES raidos scenarijus. Kuris iš jų Jums atrodo priimtiniausias ir palankiausias Lietuvai?

Aš pasisakau už tokią Europos Sąjungą, kurioje didesnis dėmesys būtų skiriamas žmonių gyvenimo kokybei, sveikatai, socialinių garantijų minimaliam paketui, kurioje būtų užtikrinta, kad už tą patį darbą būtų proporcingai mokamas tas pats atlyginimas kiekvienoje šalyje narėje. Socialinės rinkos mechanizmai ES mastu nėra stiprūs, ir po didžiulių taupymo programų, šiandien mes turime virš 100 mln. žmonių, kurie gyvena sunkiai.

ES reikia drąsių reformų, reikia keisti neoliberaliąją darbotvarkę, kuri lemia gyvenimo lygio skirtumus. Dalis žmonių yra nusivylę ES projektu. Dėl to, manau, kad visiems socialdemokratiją išpažįstantiems žmonėms šiandien yra didžiulė užduotis permąstyti, kokie socialiniai mechanizmai turi būti sustiprinti ir kuo greičiau realizuoti praktikoje. Jeigu to nebus, trečdalis ES piliečių neberems ES projekto kaip tokio. Turime suvienyti pastangas tam, kad sumažintume socialinę nelygybę ir skurdą, skirtumus tarp ES šalių narių.

Kalbino Monika Čiuldytė-Kačerginskienė

Close