Kęstutis Vilkauskas. Kaip apsisaugoti nuo sukčių, jeigu jie – Vyriausybėje?

Kęstutis Vilkauskas. Kaip apsisaugoti nuo sukčių, jeigu jie – Vyriausybėje?

Ar tai – tik atsitiktinumas, kad paskutiniais šios Vyriausybės kadencijos metais taip suklestėjo sukčiai? Ypač tie, kurie apiplėšinėja vargšus senjorus, visą gyvenimą kaupusius rezervą juodai dienai ar gyvenimo pabaigai.

Ne, ne atsitiktinumas.

Sukčiavimo mastas Lietuvoje jau seniai pasiekė epidemijos mastą – ar dar išvis yra nuo sukčių nenukentėjusių žmonių? Bet apie jokias nacionalines strategijas ar ypatingąsias priemones kovai su sukčiavimu nieko negirdėti, nors sukčių aukomis dažniausiai tampa pažeidžiamiausi visuomenės nariai – silpni, beginkliai, paliegę, vieniši ir užmiršti senoliai, negalintys prisišaukti jokios pagalbos dykvietėmis virstančiuose regionuose ir rajonuose.

Vyriausybės požiūrį į šią sukčiavimo epidemiją galima palyginti su Ingridos Šimonytės požiūriu į būsto paskolų palūkanų prislėgtas šeimas: ji yra sakiusi, kad Vyriausybė negali pasirūpinti tais, kurie nemoka apskaičiuoti rizikos, rizikingai prisiskolina...

O štai „braliukai“ latviai kažkodėl pasirūpino savo piliečiais: banko viršpelnius pervedė žmonėms, turintiems būsto paskolas.

Panašiai I. Šimonytė ir jos kolegė finansų ministrė kalbėjo apie maisto kainas: esą ne Vyriausybės reikalas „reguliuoti kainas“. Nors kitos Europos Sąjungos valstybės ėmėsi labai aktyvių veiksmų dėl maisto kainų.

Gydymas, teisėsauga, autobusai, švietimas, kultūra traukiasi iš regionų, nes Vyriausybė paskaičiavo, kad „neapsimoka“ tas paslaugas išlaikyti išmirštančioje provincijoje.

Vyriausybės požiūris, kad „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“, buvo akivaizdus ir tada, kai žmones alpo išvydę sąskaitas už šildymą ir elektrą, kraupo matydami kainas maisto lentynose.

„Sodra“ jau septintus metus skaičiuoja perteklių, bet buvusi ministrė Monika Navickienė nematė reikalo šias lėšas skirti pensijų didinimui – galima sakyti, šie pinigai buvo atimti, nusukti nuo senjorų vidury dienos.

Bet gal bent jau mūsų teisėsaugos pareigūnams visko pakanka, kad galėtų sugaudyti visus tuos sukčius? Puikiai žinome, kad ne: pareigūnų trūkumas pasiekė pavojingą lygį – šiandien policija sprendžia ne kur vykti, o kur nevykti.

Neabejoju, kad I. Šimonytė (ir Agnė Bilotaitė) patartų senjorams, į kuriuos nusitaikė sukčiai, patiems „pasirūpinti savimi“, nieko nelaukiant! Nes skęstantieji yra skęstančiųjų reikalas.

O ekonomikos ministrė, liberalė Aušrinė Armonaitė tikriausiai pridurtų, kad rinkoje negali būti vien laimėtojai. Kovoje už būvį kas nors turi pralaimėti...

Šiandien netrūksta įrodymų, kad mūsų šalyje rinkos priežiūros ir kitos kontrolės institucijos daug palankesnės tiems, kurie laimi – pvz., išlošia stambias sumas lošimo namuose, net jei tam naudoja pensijų fondų lėšas.

Taip pat žinome, kad priežiūros institucijos dažnai daug palankesnės tiems, kurie skraido lėktuvais į Dubajų už 70 000 Eur, – o Vyriausybei labai sunku ir skaudu atsisveikinti su tokiais „laimėtojais“.

O mums, visiems likusiems „nevykėliams“, silpnuoliams, nepatenkintiems, dar reikės luktelti, kol sulauksime teisingumo.

 

 

 

Close