Justinas Argustas. Socialdemokratų nuopuolis ir galimybės

Justinas Argustas. Socialdemokratų nuopuolis ir galimybės

Europos socialdemokratija „serga“, „miršta“, gal net ir iš viso jau yra „pražuvusi“. Tokie kairiųjų partijų krizę lydintys skambūs politikos apžvalgininkų pareiškimai pasigirsta vis dažniau. Spartėjančiame globalių politinių transformacijų sūkuryje, kuriame interesai nustelbia vertybes, beatodairiškas valdžios siekimas tradicines ideologijas suplaka į vieną bendrą galios ir pinigų katilą. Kita vertus, socialdemokratijai iškilęs egzistencinis iššūkis tuo pat metu – ir unikali galimybė atsinaujinti.

Socialdemokratija daugelį XX a. dešimtmečių užėmė patikimas pozicijas Europos politikos žemėlapyje, tačiau pastaraisiais metais jos šalininkai patiria ištisą virtinę nesėkmių. Antai Islandijos parlamento rinkimuose 2016 m. Islandijos socialdemokratų aljansas surinko  5,7 proc. balsų, nors 2013 m. vykusių rinkimų rezultatas buvo daugiau negu penkis kartus geresnis (29,8 proc.). Nyderlanduose socialdemokratinė Olandijos darbo partija pernai vykusiuose parlamento rinkimuose tesurinko 5,7 proc. balsų. Tai – prasčiausias rezultatas per visą partijos gyvavimo laikotarpį. Prancūzijoje pernai įvykusių rinkimų metu socialdemokratinių pažiūrų kandidatą Benoit Hamon prezidentu tenorėjo matyti 6,4 proc. balsavusiųjų. Vokietijos socialdemokratų partija parlamento rinkimuose parodė prasčiausią rezultatą per visą pokario laikotarpį. Nesėkmės socialdemokratus persekioja ir Ispanijoje, Čekijoje, Austrijoje, daugelyje kitų Europos valstybių. Valstybėse, kur ankstesnis politinis gyvenimas buvo sunkiai įsivaizduojamas be ryškaus socialdemokratų dalyvavimo visuose valdžios lygmenyse.

Vietas parlamentuose užėmusios tradicinės ideologijos smarkiai supanašėjo ir rinkėjams dažnai atrodo, kad skambiai deklaruojamas vertybes pakeitė interesas išlikti valdžioje bet kokia kaina.

Kodėl vis mažiau Europos rinkėjų savo valstybių valdymą nori patikėti socialdemokratams? Kas nutiko ir kokios klaidos buvo padarytos? Pirma, rinkėjai nebemato aiškių skirtumų tarp pagrindinių didžiųjų partijų. Vietas parlamentuose užėmusios tradicinės ideologijos smarkiai supanašėjo ir rinkėjams dažnai atrodo, kad skambiai deklaruojamas vertybes pakeitė interesas išlikti valdžioje bet kokia kaina. Vokietijos, Nyderlandų ir Austrijos pavyzdžiai rodo, kas gali nutikti socialdemokratams po „vaivorykštinės“ koalicijos su dešiniaisiais. Rinkėjai skaudžiai ir negailestingai baudžia nesibaigiančiuose politiniuose kompromisuose su savo vertybėmis paskendusius kairiuosius.

Antra, tokie pamatiniai socialdemokratinės gerovės valstybės idealai, kaip visiems prieinama sveikatos apsauga, švietimas, pensijos ir kitos socialinio draudimo išmokos, Europoje iš esmės yra gerai išsipildę. O proletariatas virto viduriniąja klase, kurios pažiūros neišvengiamai slenka arčiau dešinės. Cechų ir manufaktūrų laikai baigėsi, profesinių sąjungų vaidmuo menksta, fizinę darbo jėgą keičia automatizuoti procesai, atsiranda naujos dirbančiųjų klasės ir pan. Be to, ekonomine prasme šiuolaikinė Europa tapo apkrauta didelėmis skolomis ir mažiau konkurencinga. Su šiomis problemomis tvarkomasi griežta taupymo politika, skaudžiausiai paliečiančia didelę dalį socialdemokratų elektorato. Valdžios dalinamus ekonominės gerovės augimo pažadus tampa vis sunkiau įgyvendinti. Juolab, iš ekonominės gerovės, ūkio augimo daugiausiai išlošė tie, kurie ir taip klestėjo. Tuo tarpu daugelį metų vidutines pajamas gaunančių žmonių gerovė prastėjo, o ne gerėjo.

Trečias rimtas iššūkis socialdemokratijai yra susijęs su nepertraukiamu imigrantų iš besivystančių šalių srautu, kurį neseniai papildė skaudžios pabėgėlių krizės pasekmės. Europos valstybių rinkėjai nerimauja, kad jų darbus atims pigesnė darbo jėga, kuri dar ir galimai praskies nacionalinio tapatumo pamatus. Dešiniosios partijos pajuto šį nerimą ir meistriškai sužaidė žmonių baimėmis. Socialdemokratai, savo ruožtu, daugiau mažiau išliko ištikimi humanistiniams idealams. Bene didžiausia tradicinių socialdemokratų partijų problema yra nesugebėjimas greitai mobilizuotis ir aiškia politika operatyviai reaguoti į vis spartėjančių pasaulinių pokyčių metamus iššūkius.

Taigi, socialdemokratiją ištikusią krizę nulėmė daugelis įvairių vidinių ir išorinių veiksnių, kurių aiškesniam įvardijimui ir suvokimui būtina skirti deramą dėmesį. Tačiau dar svarbiau yra prisiimti atsakomybę už politinės kairės sėkmingą ateitį. Suprantama, čia pat imtis neatidėliotinų veiksmų, reikalingų socialdemokratinių vertybių išsaugojimui šiuolaikinėje Europoje.

Pradėti galima nuo aiškaus suvokimo, kad kiekviena krizė, kiekvienas iššūkis tuo pat metu yra unikali galimybė veikti ir inicijuoti teigiamus pokyčius. Norint tinkamai priimti kylančius iššūkius, būtina pradėti nuo atsinaujinimo idėjomis – kruopščiai, atvirai ir sąžiningai peržiūrėti tradicines pozicijas ir esamus įsitikinimus. Kokie tradiciniai socialdemokratiniai kelrodžiai geriausiai atliepia šiuolaikinių visuomenių poreikius, o kokios pažiūros spėjo pasenti ir reikalauja atnaujinimo?

Kitas dalykas – visus pokyčius būtina pradėti nuo savęs. Krizę išgyvenančios Europos socialdemokratų partijos privalo inicijuoti sisteminius vidinius pokyčius, užtikrinančius sprendimų priėmimo skaidrumą, lygias galimybes kilti partinės karjeros laiptais ir nepaliekančius vietos nepotizmui, korupcijai ar bet kokios formos nesąžiningumui.

Pagaliau bene svariausias atsakas augančiam rinkėjų nepasitikėjimui yra nuoširdus atsivėrimas visiems norintiems dalyvauti, kuriant lygių galimybių, socialiai teisingos ir politiškai atsakingos Europos ateitį. Plačiosios pilietiškos visuomenės dalyvavimas reikalingas tiek rengiant rinkimines programas, tiek prižiūrint jų įgyvendinimą ir atvirai diskutuojant apie valstybių politiniame gyvenime vykstančius pokyčius. Išgirsti, suprasti ir veikti išvien su savo piliečiais – būtinoji socialdemokratų partijų išlikimo sąlyga.

Susiję straipsniai

Close