Sakoma, jog tai, kas mūsų nenužudo, sustiprina. Ko gero, šiuo sudėtingu laikotarpiu ši patarlė labai taikli ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Karantino laikotarpis parodė, kad gebame ir galime susitelkti, pakankamai greitai rasti sprendimus kritinėse situacijose, greitai reaguoti, organizuoti darbą netradiciniu būdu, tapti dėmesingesniais vienas kitam...

Kaip jau ne kartą būta, kritiniu valstybei laikotarpiu išryškėjo geriausi mūsų žmonių bruožai: vienybė, sutelktumas, gebėjimas kartu siekti bendro tikslo. Esame tauta, krizės akivaizdoje parodanti savidiscipliną, tvirtumą, sąmoningumą.

Atsižvelgiant į tai, kad bendrai didinant gydymo įstaigų finansavimą, atlyginimų augimas žemesnių grandžių paprastai nepasiekia arba atlyginimai didinami tik itin nedaug, gal reikėtų pagalvoti apie savotišką slaugos ir priežiūros paslaugų „krepšelį“.

Karantino sąlygoms laipsniškai laisvėjant, šis laikotarpis tebelieka savotišku (o kai kam labai dideliu!) išbandymu valstybės ir savivaldos institucijoms, verslui, biudžetinėms organizacijoms.

Pasekmes pajuto ir privatus, ir viešasis sektorius. Bene didžiausi iššūkiai teko gydytojams, mokytojams bei slaugos ir socialinių įstaigų personalui. Tai, kad jie buvo įveikti pakankamai gerai, rodo palyginti nedidelė viruso plėtra. Todėl privalome padėkoti ne tik plojimais, moraliniu palaikymu, bet ir tinkamai įvertinti pasiaukojamą darbą.

Karantinas – gera proga ne tik pradėti diskusijas apie per menkai atlyginamą kai kurių profesijų darbuotojų darbą, bet ir priimti sprendimus dėl didesnių jų atlyginimų.

Suprantama, mažėjant bendrajam vidaus produktui, traukiantis verslui, lyg ir nelabai yra iš ko, tačiau gal tada peržiūrėkime viešųjų išlaidų prioritetus? Gal metus kitus pakentėkime ir be sektorinio greičio matuoklių, vieno ar kito kilometro naujo asfalto, paskubomis įsisavinamų pinigų? Jiems numatytas lėšas skirkime būtent mažiausiai uždirbančio viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų padidinimui.

Virusas ir jį lydintis karantinas parodė, kad būtent nuo slaugytojų, jų padėjėjų, socialinių darbuotojų pastangų ir tinkamo darbo labai daug priklausė, kaip pavyks apsaugoti daugelį medicininės pagalbos ir slaugos įstaigų nuo užkrato plitimo. Vargu, ar tinkamai tą darbą galima padaryti tik už minimalų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kad bendrai didinant gydymo įstaigų finansavimą, atlyginimų augimas žemesnių grandžių paprastai nepasiekia arba atlyginimai didinami tik itin nedaug, gal reikėtų pagalvoti apie savotišką slaugos ir priežiūros paslaugų „krepšelį“. Jis gydymo įstaigai būtų formuojamas priklausomai nuo pacientų skaičiaus, užimamo gydymo įstaigų ploto ar panašiai – teisingesniam lėšų paskirstymui galima rasti įvairių kriterijų.

Sąmoninga visuomenė yra bet kurios demokratinės valstybės pasididžiavimas. Gal dar tokia ir nesame, tačiau brandumo yra nemažai. Jį liudija ir tai, kad kartais ir pakankamai nelogiškai atrodantys reikalavimai karantino metu elgtis vienaip ar kitaip nesukėlė perdėtų įtampų ir kokių nors protestų.

Iššūkių buvo: Alytaus miesto savivaldybėje irgi teko pasukti galvą, kaip įgyvendinti vieną ar kitą per naktį gimusį nurodymą. Susitvarkėme.  Ir gal todėl Lietuva Europoje atrodo patikimai, o Alytuje šiai dienai – nei vieno sergančio COVID-19.

Panašaus sąmoningumo lygmuo turėtų mus pradėti lydėti ir mokantis viruso bei karantino pamokas. Pirmoji – rūpestis visuomenės saugumu ir sveikata turi būti ne proginis, bet nuolatinis šalies valdžios institucijų galvos skausmas. Todėl tam reikia rengtis iš anksto, įvertinant visas pastarųjų dviejų mėnesių sprendimų spragas, nuotolinio darbo ir mokymosi organizavimo problemas, infrastruktūros parengtį ir gebėjimo reaguoti į netipinės situacijos mastą ir greitį.

Antra – pastarieji du mėnesiai parodė, kad būtinos realios, o ne vieno žingsnio pirmyn ir pusantro atgal reformos daugelyje valstybės valdymo sričių, pradedant tarpinstituciniu koordinavimu ir bendradarbiavimu, ir baigiant būtiniausiomis apsaugos priemonėmis valstybės rezerve.

Negalima ignoruoti fakto, kad pakankamai didelė dalis gydymo įstaigų tapo koronaviruso židiniais. Niekas nežino, kada ir koks naujas virusas vėl gali pradėti siausti po pasaulį, o ir ar to paties nebus antros ar trečios bangos.

Vadinasi, tokiam laikotarpiui turi būti pasiruošta konkrečias gydymo įstaigas transformuoti į atskirus, absoliučiai izoliuotus specializuotos gydymo įstaigos skyrius su tik jose dirbančiu specialiai ir tinkamai parengtu visų grandžių personalu, kuris epidemijos laikotarpiu dirbtų tik ten ir niekur daugiau, taip siekiant išvengti bet kokių užkrato plitimo galimybių kitose gydymo įstaigose.

Būtų idealu, jeigu pasaulyje niekuomet nekiltų gaisrų. Šito nepasieksime ir to nesiūlau siekti. Tačiau galime ir privalome iš anksto pasiruošti, kad po ranka būtų visos priemonės, reikalingos jį gesinti.