Pagaliau jau matome šviesą tunelio gale – situacija gerėja, COVID-19 lyg aptramdytas, prasideda karantino sąlygų lengvinimas, visi, kurių veikla buvo sustabdyta ar pristabdyta, priima žemą startą ir laukia to šūvio.
Tik kyla keli klausimai: ar bėgsime kaip akis išdegę į įprastinę veiklą, ar bėgsime jau pasidėlioję, ką keisime savo įprastiniame darbe ir praturtėję nauja patirtimi? O gal net įvertinsime tuos, kurie daug metų buvo jei ne niekinami, tai bent jau nuolat „pjaunami“?
Suprantama, kad karantinas mokytojo profesijos prestižine nepadarė, tačiau akivaizdžiai parodė, kad mokytojai verti didesnės pagarbos.
Prieš kelis metus buvo iškelta idėja Lietuvai – mokytojo specialybė turi tapti prestižine. Vyko svarstymai, nuo ko priklauso prestižas? Nuo atlyginimo ar nuo pagarbos? Suprantama, kad karantinas mokytojo profesijos prestižine nepadarė, tačiau akivaizdžiai parodė, kad mokytojai verti didesnės pagarbos.
Per trumpą laiką kūrybiškai prisitaikyta prie nestandartinių aplinkybių, sukurtos naujos mokymo formos, dirbama iš namų, pasirūpinta vargingiau gyvenančiais vaikais, neskaičiuojama darbo valandų, nedejuojama dėl išaugusio darbo krūvio ir vis didėjančio nuovargio. Pagarba ir padėka jiems.
Socialiniai darbuotojai, nevyriausybinių organizacijų nariai parodė, kad pareiga padėti žmogui svarbiau už baimę užsikrėsti. Jie rūpinosi globotiniais, dalino jiems maistą, aprūpino svarbiausiomis priemonėmis. Tik jau metas ne apie vienkartines premijas jiems galvoti, o apie koeficientų didinimą.
Merai, administracijų direktoriai, savivaldybių darbuotojai. Kaip juos vertino gyventojai? Veltėdžiai, gaunantys pinigus iš valstybės, nieko neveikia, tik kavą geria. Galima vardinti ir vardinti, kokių tik apibūdinimų nesulaukta. Bet kovojant su šiuo COVID-19 virusu paaiškėjo, kad jie ir buvo tie, kurie organizavo, telkė specialistus, tie, kurie ruošė izoliavimo patalpas (su visomis paslaugomis) atvykusiems iš užsienio ir neturintiems kur izoliuotis, tie, kurie rūpinosi apsauginėmis priemonėmis, tie, kurie koordinavo nuotolinį mokymą.
Visko neišvardinsiu, bet drąsiai galėčiau pavadinti juos tyliosiomis, daug dirbančiomis skruzdėmis, kuriems premija gal ir bus mokama, bet tik tada, kai su virusu bus susidorota.
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, nė vienos sekundės nesigailiu su bendraminčiais prieš kelis metus kovojusi už ligoninių rajonuose išsaugojimą. Karantinas įrodė, kad valdančiųjų užmojis optimizuoti ligonines buvo nepateisinamas. Šiuo įtemptu metu ligoninė žmonėms – kaip kadaise buvęs Nojaus laivas.
Prienų ligoninė, neabejoju, kaip ir kitos Lietuvoje, buvo ta, kuri karantino metu ėmėsi lyderystės. Įkurta karščiavimo klinika, imti mėginiai iš gyventojų, medikų, socialinių darbuotojų, pasiruošta galimam ligonių antplūdžiui.
Greitoji pagalba veikė, priėmimo skyrius dirbo. Mūsų rajono gyventojai pasijautė saugesni, suprato, kad jais bus pasirūpinta.
Karantinas tik dar kartą parodė, kad medicinos darbuotojai yra tie, kuriais galime tikėti ir pasitikėti, o rajoninės ligoninės yra būtina sąlyga oriam visuomenės gyvenimui.
Pandemijos akivaizdoje tai skamba makabriškai, bet tik didelių nelaimių akivaizdoje ir pamatome, kas ko vertas. Žodžiai „Pasitikėjimas“, „Pagarba“, „Sąžinė“ įgavo didesnę vertybinę prasmę. Kaip ir „Prestižas“.
Rodos, tik dabar praregėjome, kad medicinos, socialiniai darbuotojai, pedagogai, valstybės tarnautojai yra verti pagarbos. Nes jie puikiai išlaikė pasitikėjimo egzaminą. Sakau tai drąsiai, nes dabar kaip niekada sulaukiame daug padėkos žodžių, skirtų visų išvardintų sričių atstovams.
Ką dar pastebėjome ir kas dar, norėtųsi, kad tęstųsi ir po karantino?
Tautos disciplina. Didžioji dauguma mūsų įrodė, kad, kai reikia, – norime, mokame ir galime.
Protingos laiko sąnaudos. Gal tie iki karantino vykę kelių valandų pasitarimai Vilniuje, į kuriuos merai, administracijų direktoriai, skyrių vedėjai, specialistai suvažiuodavo iš visos Lietuvos, sulaukdavo vėluojančio ministro sveikinimo, tylėdami išklausydavo informaciją ir važiuodavo atgal, po karantino vyks nuotoliniu būdu? Tokių pasitarimų, kaip ir dokumentų „gyvo“ pristatymo, tuščių kalbų tikrai nepasigesim.
Greičiau priimami sprendimai. Pasirodo galime dar geriau įvaldyti technologijas, dažniau prisiminti turį elektroninį parašą, aiškiau dėliotis prioritetus.
Gamtos, pasivaikščiojimų, bendravimo įvertinimas. Pasiilgome buvimo drauge, nuoširdžių pašnekesių, nutilus triukšmui, išgirdome gamtos šnabždesius net miesto centre. Gal sulėtinę tempą, supratome, ko Žemė nori iš mūsų, o mes iš jos?
Norėtųsi, kad ši keista patirtis taptų išmokta (ne)nuotoline pamoka.