Juozas Olekas. Kada išmokos Lietuvos ūkininkams prilygs ES vidurkiui?

Juozas Olekas. Kada išmokos Lietuvos ūkininkams prilygs ES vidurkiui?

Mūsų ūkininkai jau turėjo gauti išmokas, prilygstančias Europos Sąjungos šalių vidurkiui, pagal stojimo į bendriją sutartį ir pagal Europos Vadovų Tarybos pareikštą nuomonę. Deja, dėl nepakankamai tvirtos Lietuvos tuometinės derybininkų pozicijos, tas sprendimas nebuvo įgyvendintas.

Europos Sąjunga iki šiol taip ir nesuvienodino tiesioginių išmokų Europos Sąjungos valstybių narių žemdirbiams, nors tai numatyta dar 2002 m. Europos Vadovų Tarybos išvadose (Nr. 14702/02).
Atskiriems skirtingų valstybių narių ir regionų ūkiams skiriama parama vis dar lieka nevienoda. Ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių žemdirbiams, kurie ūkininkauja 2004 m. į ES įstojusiose šalyse ir jų regionuose, mokamos tiesioginės išmokos yra mažesnės nei tos, kurias gauna ūkininkaujantieji vadinamosiose ES senbuvėse. Gaudami skirtingas išmokas, visų ES šalių ūkininkai turi laikytis vienodų maisto saugos, aplinkos apsaugos, gyvūnų sveikatos ir gerovės reikalavimų.

Žemdirbiai priversti didinti savo tiekiamų žaliavų ir gaminamos žemės ūkio produkcijos kainą. Štai kodėl Lietuvoje mes vis stebimės brangesnėmis daržovėmis, vaisiais ar mėsa.

Ūkininkaudami nevienodomis sąlygomis, skirtingų valstybių žemdirbiai patiria skirtingus kaštus – vengdami veiklos nuostolių, jie priversti didinti savo tiekiamų žaliavų ir gaminamos žemės ūkio produkcijos kainą. Štai kodėl Lietuvoje mes vis stebimės brangesnėmis daržovėmis, vaisiais ar mėsa.

Vis dėlto pirmųjų šiemetinių susitikimų Europos Parlamente metu supratau, kad naujojo Europos Parlamento svarstymui pateiktame ES Bendrosios žemės ūkio politikos dokumente yra numatyta Lietuvai iki 2027 metų sumažinti tą išmokų skirtumą. Tačiau vietoje to, kad išmokos mūsų žemdirbiams būtų prilygintos ES vidurkiui, ketinama esantį skirtumą sumažinti perpus, bet skaičiuojant ne nuo viso vidurkio, o nuo 90 procentų vidurkio. Tai gana sudėtinga formulė, bet faktas, kad Lietuvos pusės tai netenkina.

Juk dabar Lietuvos žemdirbių, gaminančių žemės ūkio produkciją, sąnaudos priartėjo prie ES vidurkio, o kartais ir jį viršija. Todėl mūsų galimybės konkuruoti tarptautinėse rinkose, kur iškeliauja nemaža lietuviškos produkcijos dalis, darosi vis sudėtingesnės.

Lietuvoje stojimo į ES metu tiek darbo jėga, tiek ir žemė buvo pigesnė, todėl tuo metu įvertinus šiuos skirtumus buvo aiškinama, kodėl skirtingai skirstomos lėšos. Dabar gi matome, kad tie darbo jėgos, žemės kainų skirtumai mažėja. Tačiau vis dar nepasiekia Europos Sąjungos vidurkio. Lietuva tiesiog papuolė į užburtą ratą – čia kainos neprilygsta ES, nes mažesnės išmokos, o išmokos nesulyginamos, nes skiriasi žemės ir darbo jėgos kainos.

Šį klausimą – dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo – aš oficialiai uždaviau naujai paskirtam Žemės ūkio komisarui Janošui Voicechovskiui, deleguotam mūsų kaimynės Lenkijos. Jis, atsakydamas į klausimą, pažadėjo, kad jo tikslas bus per kadenciją pasiekti Lietuvos žemdirbių tiesiogines išmokas prilyginti Europos Sąjungos vidurkiui.

Šiuo metu buriu kolegas Europos parlamentarus, kurie palaikytų mūsų poziciją, nes praeitos kadencijos Europos parlamente Žemės ūkio komitete tokiam siūlymui nebuvo pritarta.

Lietuva yra atsidūrusi tarp kelių mažiausias išmokas Europos Sąjungoje gaunančių valstybių kartu su Latvija, Estija ir Portugalija. Lietuvos ūkininkai ne kartą netgi buvo nuvykę protestuoti į Briuselį prie Europos sąjungos institucijų, primindami apie juos diskriminuojančias sąlygas.

Aišku, bus labai svarbus vaidmuo ir Lietuvos Respublikos Prezidento, kai Europos Vadovų Taryboje bus svarstomas ateinančios finansinės perspektyvos dokumentas. Jame bus numatyta, ar išlaikyti tokį patį finansavimą žemės ūkio sektoriui, ar jį keisti. Čia svarbus Lietuvos interesas, kad „Brexit“ ar kitokie faktoriai nenulemtų sprendimo mažinti Europos Sąjungos žemės ūkio finansavimą.

Šiuo atveju mes galime ir turime priminti, kad Lietuva sąžiningai vykdo savo tarptautinius įsipareigojimus, pavyzdžiui, viena iš nedaugelio šalių skiria sutartus 2 procentus krašto apsaugos finansavimui, todėl dabar jaučiamės turintys teisę pareikalauti, kad tarptautinė bendrija būtų solidari su mumis ir lėšas skirstytų tolygiai.

Žinoma, labai svarbu, kaip tos lėšos Lietuvoje bus panaudojamos. Jos neturėtų suplaukti vien į stambiųjų oligarchų kišenes, o pirmiausia – sustiprintų šeimų ūkius, jaunuosius ūkininkus, žaliąją žemdirbystę, taip pat mūsų kaimų infrastruktūrą ir kooperaciją.

Susiję straipsniai

Close