Julius Sabatauskas. Pandemija atskleidė, ko vertas „valstiečių“ pažadas stiprinti sveikatos apsaugą

Julius Sabatauskas. Pandemija atskleidė, ko vertas „valstiečių“ pažadas stiprinti sveikatos apsaugą

Balsavusieji 2016 metais už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) tikėjo, kad rinkimų programos teiginys „stiprinsime socialinę ir sveikatos apsaugos infrastruktūrą bei paslaugų kokybę kaimiškose vietovėse“ reiškia pažadą, jog kaimiškose rajonuose dirbs daugiau medikų, socialinių darbuotojų, kad bus stiprinamos visos jau veikiančios įstaigos, o gal ir naujos atsidarys.

Į klausimą, ar LŽVS funkcionieriai ruošėsi savo pažadus įgyvendinti, atsako jau programoje kursyvu pažymėtas paaiškinimas, ką reiškia tas „stiprinsime“: „Gyventojams turi būti nesunkiai pasiekiamos pagrindinės kokybiškai veikiančios pirminio lygio sveikatos ir socialinės apsaugos paslaugos, teikiamos bent jau savivaldybių centruose“.

Taigi atvirai sakoma, kad kaimiškiesiems rajonams nereikia ligoninių, o ir lengvai pasiekiama ambulatorija nėra būtina. Kaimo žmogus užsigrūdinęs, nesunkius darbus atliks....

LŽVS rinkimų programoje jau yra pateikiami planai, kaip numatoma riboti kaimiškųjų rajonų mediciną. „Sieksime centralizuoti stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų (ASPĮ) administravimą Lietuvos regionuose. Tokiu būdu užtikrinsime didesnį veiklos bei lėšų naudojimo veiksmingumą“. Teiginys, kad centralizacija yra garantuotas kelias į didesnį veiklos veiksmingumą, yra abejotinos vertės ir atitinka „planinės ekonomikos“ doktriną, bent juo tikima. Gal tai daroma todėl, kad norima „perteklinių“ ligoninių (aišku, esančių kaimiškuosiose rajonuose) uždarymo pagrindu sustiprinti Kauną (kuris „delegavo“ dabartinį sveikatos ministrą) ir Vilnių?

Lietuvai dabar reikia ne kėdžių perdalijimo, o susitelkimo darbe. Pandemijos sukelta krizė įrodė, kad „žaliųjų“ planai per prievartą uždarinėti gydymo įstaigas buvo klaida.

Nepasisekus rajoninių ligoninių likvidavimo planams bei nuostatos, kad ligonines turi administruoti iš centro suformuotos valdybos nepavykus „prastumti“ Seime, centralizavimas įgyvendinamas per kaimiškųjų rajonų gyventojus diskriminuojančią investicijų programą bei paslaugų teikimui regionuose dirbtinai sudaromas kliūtis.

Visiems tik į naudą, dabartiniams valdantiesiems nepakako profesionalumo tam, kad medikus pilnai išvarytų iš kaimo. Lietuva išsaugojo platų stacionarinių gydymo įstaigų tinklą, kuriame veikia universitetiniai centrai, didelės daugiaprofilinės ligoninės miestuose, rajoninės aktyvaus gydymo ligoninės, slaugos ligoninės.

Koronaviruso sukelta krizė įrodė, kad kalbos apie per didelius ligoninių skaičius Europoje neatitinka gyventojų poreikių. Ispanija, Italija ir Prancūzija, šalys, energingai mažinusios ligoninių skaičių, yra priverstos skubiai statyti naujas ligonines, stacionariniam gydymui transformuoti sporto ar parodų sales, prašyti, kad dalį pacientų priimtų Vokietija.

Apie galimą lovų ligoniams trūkumą jau pradėta kalbėti ir Lietuvoje. Kol Lietuvoje buvo keli ar keliasdešimt susirgusių koronavirusu, juos visus buvo galima stebėti specializuotuose infekciniuose skyriuose, bet susirgimus pradėjus skaičiuoti šimtais, tapo akivaizdu, kad skyrių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje pajėgumo gydyti visus nepakanka. Susirgimų skaičiui toliau augant, būtinumas peržiūrėti maksimalia paslaugų koncentracija grindžiamą sveikatos modelį, tampa akivaizdus.

Kažkas galvoja gydymui pritaikyti parodų rūmus, kažkas sanatorijas, kažkas viešbučius. Nėra sudėtinga ant bet kurio pastato prikabinti lentelę, kad tai gydymo įstaiga, bet ar tokia lentele papuoštoje sporto salėje ligoniai sveiks? Kodėl agitavusieji už ligoninių uždarymą dabar planuoja daugybės naujų stacionarinio gydymo lovų steigimą? Gal, visų pirma, pasvarstykim apie didžiųjų ir mažųjų ligoninių bendradarbiavimą?

Aiškios bendradarbiavimo tarp skirtingo lygio ligoninių nacionalinės politikos nėra, bet tarpusavio pagalbos pavyzdžių jau turima. Pavyzdžiui, Šiaulių ligoninė dalį savo sveikstančių pacientų perkelė į Joniškio ligoninę, o atsilaisvinusiose patalpose padidino infekciniams ligoniams teikiamą pagalbą. Gerąją praktiką turėtų perimti ir kiti specializuoti infekciniai centrai, bet infekcinių ligonių koncentravimas turi ribas.

Gyvenimo realybė įrodinėja, jog sveikatos priežiūros įstaigų ir medikų Lietuvoje nėra per daug, kad turime puoselėti ir stiprinti tai, kas sukurta, bet sveikatos apsaugos ministerija, vadovaujama p. Verygos, „kryžiaus žygio“ prieš mažąsias ligonines nestabdo.

Vis daugiau ligonių telkiant vienoje vietoje, auga rizika, jog infekcija paplis už specializuotų skyrių ribų ir teks stabdyti darbą ligoninės padalinių, kuriuose gelbstimos neinfekcinėmis ligomis sergančiųjų gyvybės. Didesnė koncentracija reiškia ilgesnius pervežimus, daugiau darbo greitosios pagalbos brigadoms. Diskutuojant apie koncentracijos privalumus ir trūkumus, svarbu atsižvelgti į tai, kad dauguma koronavirusu sergančiųjų šią ligą pakelia lengvai, o simptominiam gydymui nereikia specializuotos įrangos.

Rajoninėse ligoninėse yra po 100–200 lovų, kurių dalis dabar nefunkcionuoja dėl to, kad karantino laikotarpiu dalies planinės pagalbos teikimas sustabdytas. Jei pandemijos laikotarpiu 4–5 rajonines ligonines paverstume „infekcinėmis“, jos perimtų lengvų pacientų srautą iš specializuotų centrų. Kabutės ties žodžiu infekcinė naudojamos sąmoningai.

Aišku, rajono ligoninė neturės visų akademiniuose traktatuose infekcinei ligoninei priskiriamų atributų, bet ji tikrai dirbs kur kas profesionaliau nei sporto salė ar viešbutis. Visi ligoninių medikai moka kovoti su hospitalinėmis infekcijomis, daugelis rajonų ligoninių dar visai neseniai turėjo infekcinius skyrius. Esant politinei valiai, ligoninių, kurios sutinka pandemijos laikotarpiu specializuotis, gydomų pacientų perkėlimas į kaimynines ligonines ir pagrindiniai specializacijai reikalingi darbai netrūktų daugiau savaitės.

Aukščiau pateikti du bendradarbiavimo tarp gydymo įstaigų modeliai. Pradėjus diskusiją su medikais bus suformuluota ir daugiau savitarpio pagalbos variantų. Diskutuokime, kaip padėti vieni kitiems, o, sutarus dėl galimų veiksmų, šiuos sprendimus įgyvendinkime. Pandemija parodė, kad visi medikai yra būtini mūsų valstybei. Įrodykime sau, kad mažos ir didelės ligoninės moka bendradarbiauti ir įveikti pandemiją.

Gyvenimo realybė prikištinai įrodinėja, jog sveikatos priežiūros įstaigų ir medikų Lietuvoje nėra per daug, kad turime puoselėti ir stiprinti tai, kas sukurta, bet sveikatos apsaugos ministerija, vadovaujama p. Verygos, „kryžiaus žygio“ prieš mažąsias ligonines nestabdo.

• Planai uždarinėti ligonines nėra išimami iš dabartinės Vyriausybės programos

• Vyriausybėje svarstoma, kaip sumažinti slaugos lovų skaičių kaimiškuosiose rajonuose

• Iš politinės dienotvarkės nėra išimta gydymo įstaigų valdymo pertvarka.

Norima sukurti ir įdiegti gydymo įstaigų valdymo modelį – valdybas, stebėtojų bei regionines tarybas. Daliai valdančiųjų atrodo, kad tai graži iniciatyva, bet jos pasekmės gali būti siaubingos. Valdymo modelio radikalus pakeitimas reiškia, kad dabartiniai gydymo įstaigų direktoriai nušalinami nuo sprendimų, verčiami laukti, kol bus surinkti ir paskirti nauji „nepriekaištingos reputacijos“ valdybų nariai. Akivaizdu, kad net nepadarius klaidų dėl „reputacijos“, naujai paskirti ligoninių vadybininkai neturės reikiamos patirties, o tai menkins gydymo proceso efektyvumą.

Prieš kelias dienas Lietuvos prezidentas, turėdamas omenyje dabartinį sveikatos apsaugos ministrą, pasisakė už tai, kad krizės metu vadovų, kurie net ir daro kai kurias klaidas, nereikia skubėti keisti. Panašu, kad p. Veryga posakiu apie arklius, kurių perkeloje nekeičia, liko patenkintas, bet jis nesuprato, kad ši frazė taikytina visiems padoriai dirbantiems organizacijų vadovams.

Jei reforma ruošiama, galvojant, kad krizės sąlygomis organizacijoms profesionalus stabilus vadovavimas nėra būtinas, daroma vadybos klaida, neleistina Vyriausybės nariui. Jei žinant, kiek rizikingos yra valdymo reformos, norima bent jau paskutiniais savo darbo mėnesiais į naujai sukurtas šiltas vietas sustatyti draugus – daromas nusikaltimas.

Lietuvai dabar reikia ne kėdžių perdalijimo, o susitelkimo darbe. Pandemijos sukelta krizė įrodė, kad „žaliųjų“ planai per prievartą uždarinėti gydymo įstaigas buvo klaida. Pripažinkime tai ir kartu dirbkim „vardan tos Lietuvos“.

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Dž. G. Barysaitė)

Susiję straipsniai

Close