Julius Sabatauskas. Ar aukosime saugumą dėl dviratininkų patogumo?

Julius Sabatauskas. Ar aukosime saugumą dėl dviratininkų patogumo?

Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, šiemet užfiksuoti 73 eismo įvykiai, kuriose dalyvavo dviratininkai – 125 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais. 87 dviratininkai sužaloti, 4 žuvo. Ir tai tik sezono pradžia –nelaimių ir žūčių keliuose tik daugės.

Nematyti tragiškos statistikos gali tik tie, kurie nenori apie tai nieko girdėti. Per pastaruosius 5 metus keliuose kasmet žūsta vidutiniškai 13 dviratininkų. Daugiau nei 300 patiria įvairių sužalojimų. Keliuose sužeistų dviratininkų skaičiaus augimas tiesiog šokiruoja: 2016-aisiais eismo įvykiuose sužalota 230 dviratininkų, o praėjusiais metais – jau 385.

Maždaug 150 eismo nelaimių kasmet įvyksta dėl pačių dviratininkų kaltės. O kur dar vadinamieji neįskaitiniai eismo įvykiai... Akivaizdu, kad per pastaruosius 5 metus nepasiekėme jokių teigiamų rezultatų, kad sumažėtų eismo įvykių, kuriuose dalyvauja, yra sužeidžiami ar žūsta dviratininkai. Priešingai – eismo įvykių ir nelaimių, kuriose nukenčia ar žūsta dviratininkai, tik daugėja.

Nepaisant visos šios tragiškos statistikos, netrūksta drąsuolių, kurie linksta dar labiau rizikuoti savo ir kitų žmonių sveikata bei gyvybėmis. Naujausia tokia iniciatyva – grupės dviračių entuziastų mėginimai pakeisti kelių eismo taisykles taip, kad dviratininkai galėtų lėkti per perėją nė nestabtelėdami, neturėtų nulipti nuo dviračių, o miestuose ir gyvenvietėse jiems būtų nebeprivaloma dėvėti gerai matomą aprangą, dėl kurios jie yra pastebimi tiek vairuotojams, tiek pėstiesiems. Dabar tokia apranga yra privaloma, o kirsdamas pėsčiųjų perėją dviratininkas turi nulipti nuo dviračio ir jį persivaryti. Taip dviratininkai ne tik patys saugosi, bet ir pasirūpina pėsčiųjų saugumu, taip pat leidžia išvengti pavojingų situacijų automobilių vairuotojams.

Eismo įvykių ir nelaimių, kuriose nukenčia ar žūsta dviratininkai, tik daugėja.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, remdamasis Susisiekimo ministerijos, Kelių policijos tarnybos, eismo saugumo ir kitų ekspertų pateiktais duomenimis ir argumentais, nutarė nepritarti iniciatyvoms, kurias realizavus eismo rizika tik didėtų. Siekdamas didesnio pėsčiųjų, dviratininkų ir vairuotojų saugumo, komitetas siūlys Seimui atmesti pateiktą siūlymą, kurį įgyvendinus karas keliuose taptų dar žiauresnis ir lemtų dar daugiau skausmo ir praradimų pėstiesiems, dviratininkams ir kitiems eismo dalyviams.

Dviratininkų nenoro nulipti nuo dviračio (prie perėjos) negalima palaikyti visų pirma dėl jų pačių saugumo. Saugumo perėjose klausimas ypač opus didesniuose miestuose. Štai Vilniaus ir Kauno mikrorajonuose automobiliai paliekami gana siaurose gatvėse. Dėl medžių, krūmų ir automobilių sunkiau pamatyti ir vairuojamus automobilius, ir dviratininkus, vairuotojai ir dviratininkai gali nepastebėti vienas kito, sunku tinkamai įvertinti judėjimo greitį ir t. t. – net ir šviesiu paros metu.

Štai naujausia šokiruojanti iliustracija: prieš pat minėtojo siūlymo svarstymą komitete mus pasiekė žinia, kad Vilniaus Lazdynų mikrorajone šviesiu paros metu buvo partrenktas ir labai smarkiai sužalotas per perėją važiavęs dviratininkas. Akivaizdu, kad jam atrodė, jog kelią kirsti saugu ir jokios grėsmės nėra. Deja. O kiek tokių situacijų turėtume, jei dviratininkams būtų leista kirsti pėsčiųjų perėjas nė nestabtelint, nenulipus nuo dviračio?

Nepakankamas matomumas – tik viena iš priežasčių. Eismo saugumui lemiamos reikšmės turi ir eismo dalyvių pasirinktas greitis, jų įsitikinimas, kad perėją kirsti yra saugu. Ne vienas vairuotojas paliudys, kokia dažna situacija, kai pėsčiasis „iššoka“ lyg iš niekur. Gerai, jei pavyksta staigiai sustabdyti mašiną ir atsiperkama išgąsčiu, – bet juk apstu situacijų, kai susidūrus patiriami sužalojimai arba kas nors žūsta.

Saugumo perėjose klausimas ypač opus didesniuose miestuose.

Kas bus, kai didžiuliu greičiu lekiantys dviračiai – ypač elektriniai – nestodami kirs perėjas? Per perėją einantys pėstieji turi teisę judėti be streso, ką jau kalbėti apie sužalojimus. Tarp pėsčiųjų nesaugiai manevruojantys dviratininkai – ne šiaip diskomfortas: jie kelia realią grėsmę. Jau ir dabar, kai dviratininkai nutaria nesilaikyti kelių eismo taisyklių, pėstieji patiria stresą – reikia nuolat dairytis per petį, o bandant išvengti susidūrimo išgyvenamas išgąstis, ir galiausiai tų didesnių ar mažesnių susidūrimų vis tiek nepavyksta išvengti.

Leidus dviratininkams nė nestabtelint važiuoti per perėją, pėstieji, tarp jų ir senoliai bei vaikai, bus priversti jaustis ypač nesaugiai ir nuolat būgštauti bei dairytis. Kam? Kad dviratininkams būtų patogu!

Akivaizdu, kad dėl tokių permainų ne tik karas keliuose taptų dar kruvinesnis, bet daugėtų ir teisinių ginčų, kuriuose abiem pusėms būtų nepaprastai sunku įrodyti savo tiesą. Pavyzdžiui, kaip teismui reikės traktuoti situaciją, kai dviratininkas, įsitikinęs, kad judėti yra saugu, kerta perėją, tačiau nepastebi artėjančio automobilio, neįvertina jo greičio?

Arba kai dėl klaidingo dviratininko sprendimo kiti eismo dalyviai buvo priversti pakeisti kryptį ar greitį ir patys pateko į eismo įvykį ar patyrė sužalojimų? Jeigu perėja nebus filmuojama, o automobilio vairuotojas neturės vaizdo registratoriaus, kaip abi įvykio šalys galės įrodyti savo teisumą? Juk nedideliu greičiu važiuojančios transporto priemonės retai palieka ryškias stabdymo žymes. Taigi eismo įvykio sukrėstų dalyvių dar lauktų ir ne vieneri metai bylinėjimosi.

Džiugu, kad daugėja žmogui ir aplinkai draugiškų transporto priemonių, o sąlygos jų vairuotojams gerėja. Išradėjai ir pardavėjai pasiūlo vis žalesnių, progresyvesnių sprendimų norintiems judėti sveikiau, o miestai nuolat gerina infrastruktūrą, skirtą tokių transporto priemonių vairuotojams.

Tačiau negalime užmiršti dviratininkų ir pėsčiųjų saugumo – didėjant šių transporto priemonių skaičiui, kaip tik reikia daryti viską, kad nenukentėtų nei jų vairuotojai, nei pėstieji, – viską, kad nedidėtų rizika eismo dalyviams, besinaudojantiems kitomis transporto priemonėmis.

Juk nulipti nuo dviračio – ne tokia ir sudėtinga užduotis. Ir sveikatai nekenkia.

Norisi tikėti, kad balsuodami dėl šios iniciatyvos Seimo nariai pirmiausia galvos ne apie reitingus ir ne apie tuos, kurie moka ir gali garsiausiai šaukti, o apie žmonių saugumą ir gyvybę. Kad ir kiek gyvybių pavyks išsaugoti išlaikant esamus saugumo reikalavimus – kiekviena išsaugota gyvybė yra didelis ir svarbus pasiekimas.

Susiję straipsniai

Close