Dar visai neseniai politinėje padangėje užvirė aistros dėl to, kokia rinkimų sistema – vienmandatė ar daugiamandatė atitinka šalies Konstituciją, rinkėjų teises ir demokratinę valstybės raidą.

Įsiplieskusią ugnį  tarp konstitucinės teisės žinovų, politologų ir politikų užgožė jau tikras Alytaus gaisras. Šio gaisro dūmų uždanga – kuomet visi pasinėrė ieškoti tiek politinių, tiek institucinių padangų gaisro kaltininkų – nusprendė pasinaudoti Vyriausioji rinkimų komisija.

Ir tyliai sau papostringavo, kad „visi vienmandatėse kandidatuojantys asmenys turi būti laikomi tik savarankiškos kampanijos dalyviais ir negali būti atstovaujami partijos“. Kuo ir vėl neįtinka partijos? Ir dar ne bet kam, o Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK)?

Regis, tik neseniai politinėje arenoje baigėsi dešimtmetį trukęs Grybauskaitės antipartinis vajus. Po ilgametės destrukcinės kovos su tradicinėmis partijomis, savo pačios nuostabai atvedusi į valdžią valstiečius, pagaliau ir ji suprato, kad būtent tradicinės partijos yra politinių procesų stabilumo pagrindas. Po šio paskutinio metinio Grybauskaitės pranešimo nepraėjo nė pusmetis.

Nepamatuotiems pažadams įgyvendinti pritrūksta biudžeto lėšų, o su savo marionetiniu Seimo pirmininku dar surengė didesnę klounadą nei Valinskas.

Ir ką gi, klasikinės partijos pradėjo stiprėti. Ne tik dėl to, kad iš politinės arenos pasitraukė pagrindinė jų kritikė, bet ir dėl to, kad ant tos kritikos bangos į valdžią atplaukę „nesisteminiai“ valstiečiai ir komitetai užlipo ant „senųjų“ partijų jau numinto grėblio – nepamatuotiems pažadams įgyvendinti pritrūksta biudžeto lėšų, o su savo marionetiniu Seimo pirmininku dar surengė didesnę klounadą nei Valinskas.

Tad valstiečiai, tiksliau jų vedlys, per visą kadenciją taip ir nesugebėjęs sustiprinti savo partijos (jos nariu netapo net premjeras), supranta realią pralaimėjimo grėsmę 2020 metų rinkimuose.

Gal todėl iš po Alytaus padangų dūmų uždangos ir pasirodė valstiečių globotinė VRK pirmininkė Matjošaitytė su, regis, „nekaltu“ papostringavimu apie nepartines vienmandates? Kyla klausimas, koks VRK interesas nuniveliuoti kandidatų buvimą partijos nariais? Net neabejokime, kad bus dangstomasi rinkimų finansavimo skaidrumu. Kilnus tikslas. Bet pažiūrėkime į šį reikalą valstietiškomis akimis.

Šioje Seimo kadencijoje iš 71 vienmandatės valstiečiai su nepriklausomais kandidatais gavo net 37 vietas (daugiamandatėje – 19). Atsigaunant tradicinėms partijoms, net didžiausi optimistai supranta, kad ant tokios bangos valstietiškai žalia partinių-nepartinių partija daugiau neišplauks, juolab kalbant apie daugiamandates.

Kas kita vienmandatės ir jų finansavimas. Ypač kai nė viena tradicinė partija negali pasigirti tuo, kuo gali pasigirti oligarchas Karbauskis – milžiniškomis finansinėmis galimybėmis. Ar Karbauskis galėtų nusipirkti jas visas?

Ir ką turėjo reikšti per visus pastarųjų metų rinkimus akivaizdžiai valstiečių interesus gynusios VRK komisijos pirmininkės siūlomas pakeitimas, kad vienmandatėse kandidatai „negali būti atstovaujami partijos“? Kodėl, stiprėjant tradicinėms partijoms, staiga prireikė nuo jų atskirti vienmandatininkus?

Pacituosiu klasiką: kas galėtų paneigti, kad Matjošaitytės ištransliuota mintis gimė ne „Agrokoncerno“ vadovo galvoje? Mintis paprasta – Seime ubagams vietos nėra, o už partinius vienmandatininkus partijos negalės net 1000 eurų užstato sumokėti. Logiškas klausimas, iš kur pats Karbauskis paimtų 71 turtuolį?

Paskaičiuokime. Vieno savarankiško rinkimų kampanijos dalyvio išlaidos negali viršyti 34 000 eurų. Visoms vienmandatėms laimėti reikia 2,5 mln. (oficialių). Paskutiniuose rinkimuose valstiečiai oficialiai išleido 2,2 mln. Daugiau nei 500 000 išleido „neoficialiems“ tautiniams kostiumėliams.

Ši „nekalta“ dovanėlė rinkėjų vaikučiams tik VRK pirmininkės Matjošaitytės dėka netapo pačiu didžiausiu rinkimų kampanijos pažeidimu – rinkėjų papirkinėjimu.

Pamenate, kaip ji droviai nuleidusi akis pakėlė savo rankelę? Visai kaip soc. aprūpinimo namų ūkvedys Aleksandras Jakovlevičius  iš „12 kėdžių“: „Jis vogė ir jam buvo gėda. Vogė jis visuomet, todėl jo lygiai skusti veideliai nuolat raudonuodavo...“. Na, tie literatūriniai nukrypimai atitolina mus nuo skaičių.

Taigi, iš valstybės biudžeto valstiečiai gaus solidžią milijoninę finansinę dotaciją, kurią kaip ir visos finansavimą gaunančios partijos, galės panaudoti tik daugiamandatėms. O kaip gi su vienmandatėm? Kaip suksis iš šios situacijos tradicinės partijos, neturinčios oligarcho pirmininko, sunku įsivaizduoti.

Kur kas paprasčiau turint „Agrokoncerną“ ir jo įmones su oficialiai nurodytais 1 600 darbuotojų, „į rankas“ vidutiniškai gaunančiais po 1 000 eurų. Kiekvienas iš jų, paaukojęs įstatymais leistiną sumą, surinktų savo darbdavio kandidatams nei daug nei mažai – per pusantro milijono.

Kad darbdaviui Lietuvoje sunku pasakyti „ne“ – vieša paslaptis. Be to, ir skriaudos gali nebūti – išmokės tą tryliktąjį ar kokią premijikę, ir tiek žinių. O jeigu su VRK pirmininkės pagalba vėl kas nors priaus gražių kostiumėlių už milijoną kitą, tai tuomet vėl turėsime margai nepartinį Seimą ir jau visi galėsime gražiai nurausti.