Gintautas Paluckas. Šių dienų herojai, arba ar tūkstančiai kurjerių nusipelno socialinių garantijų

Gintautas Paluckas. Šių dienų herojai, arba ar tūkstančiai kurjerių nusipelno socialinių garantijų

Epidemijos metu ypatingą svarbą įgavo anksčiau kiek nuvertintos profesijos – savo kasininkus herojais suskubo skelbti prekybos centrai, o paštininkams dėkoti „Lietuvos pašto“ vadovybė, tačiau viena profesija, karantino metu įgavusi ypatingą svarbą, liko pamiršta.

Kalbu apie maistą pristatančius kurjerius, nesvarbu koks oras, kurie gelbėja namuose priverstus sėdėti miestiečius ir taip leidžia bent šiaip taip išsilaikyti maistą gaminančioms kavinėms ir restoranams.

Padėkoti, žinoma, galime, tačiau „ačiū“ ant duonos netepsi, o taip vadinamų platforminių darbuotojų teisės – sveikatos draudimas, aprūpinimas darbo priemonėmis, didesnis apmokėjimas švenčių dienomis, nedarbo socialinis draudimas ir t. t. – lieka minimaliomis.

Lydi teismų ir streikų banga

Darosi akivaizdu, kad platforminis darbas, kai internetinė platforma naudojama kaip tarpininkas tarp darbuotojų teikiančių paslaugas ir klientų bei tiekėjų, tik populiarės. Jau dabar apie 10 procentų ES šalių populiacijų bent kartais užsiima platforminiu darbu, o apie 2 procentai nurodo tokį darbą kaip pagrindinį.

Ne tik mums jau įprastais tampantys taksistai ar kurjeriai, bet vis daugiau profesijų, pradedant santechnikais ir baigiant vertėjais ar programuotojais, tampa „platformizuotomis“.

Kad su tokio tipo darbo reglamentavimu nėra viskas tvarkoje, liudija šiais metais Europos šalyse nusiritusi streikų ir teismų banga.

Daugelis renkasi šį darbą dėl galimybės sudarinėti savo grafiką, tačiau svarbu, kad ši laisvė nevirstu pačio darbuotojo beteisiškumu ir nesaugumu.

Teismas Paryžiuje nusprendė, kad „Uber“ vairuotojui turi būti suteiktas pilnateisio samdomo darbuotojo statusas, garantuojantis minimalią algą ir apmokamas atostogas[1]. Aukščiausias Ispanijos teismas nurodė, kad „Deliveroo“ įmonės, užsiimančios maisto pristatymų į namus, darbuotojų negalima laikyti „dirbančiais sau“[2]. Analogiška sprendimą, liečiantį kitos maisto tiekimo įmonės, „Fooderoo“, darbuotojus, priėmė ir kasacinis teismas Romoje[3].

Visų šių teismų pagrindinis argumentas buvo tas, kad skirtingai nuo įprastinių „freelancerių“, „Uber“, „Bolt“ ar panašios platformos parenka savo darbuotojams klientus, nustato tarifus, nustato darbo procedūras, todėl toks darbas iš esmės atitinka visus įprastinio samdomo darbo požymius.

Kiek kitu keliu pasuko mūsų šiauriniai kaimynai: Skandinavijos šalyse, garsėjančiomis savo efektyviomis darbuotojų organizacijomis, „senosios“, pavyzdžiui, taksi darbuotojų profsąjungos nusprendė priimti „naujojo“ tipo darbuotojus po savo sparnu, taip suteikdamos jiems galios pasirašinėti kolektyvines sutartis ir reikalauti tų pačių socialinių garantijų.

Kol kas tai tik vienetiniai atvejai, kai atskiro sektoriaus, ar atskiros įmonės platforminiai darbuotojai išsikovoja sau įprastines socialines garantijas, tačiau kur link krypsta reikalai, jau galima spręsti.

Tai liudija ir ES 2020 m. pramonės strategijoje nurodytas siekis „naujas darbo formas susieti su įvairių formų modernia ir tinkamesne apsauga, be kita ko, taikoma interneto platformose dirbantiems asmenims“[4], ir iniciatyva 2021 m. Europos Parlamentui pateikti direktyvą, ES mastu reglamentuojančią tokio tipo darbuotojų teisinį statusą.

Šiais metais atliktame platforminių darbuotojų darbo sąlygų skirtingose Europos šalyse tyrime[5], pagal tai, kaip užtikrina darbuotojų teises, Lietuva užima trečią nuo galo poziciją, lenkdama tik Kiprą ir Maltą. O ir šis „pasiekimas“ susijęs ne su darbuotojų apsauga, o su Lietuvos kelių transporto kodekso pataisomis, reglamentuojančiomis pavežėjų darbo veiklą.

Ką gi reikėtų daryti?

Šalyse, kur reikalai jau pajudėjo, pagrindinis ginčo objektas yra, ar reikėtų kurti atskirą platforminių darbuotojų teisinį statusą, ar užteks patobulinti jau esamus teisinius apibrėžimus.

Šios teisėkūros gal ir yra svarbios tos srities profesionalams, tačiau patiems darbuotojams svarbiausia turbūt yra subalansuotas įstatymas – daugelis renkasi šį darbą dėl galimybės sudarinėti savo grafiką, tačiau svarbu, kad ši laisvė nevirstu pačio darbuotojo beteisiškumu ir nesaugumu.

Turbūt svarbiausia čia yra nepasirinkti paties lengviausio kelio, kai laukiama iniciatyvos iš Briuselio.

Čia galima kalbėti tiek apie įprastines garantijas, tokias, kaip sveikatos draudimas, nedarbo socialinis draudimas, apmokamos atostogos, specialūs tarifai dirbant per šventines dienas ar savaitgaliais, minimalūs valandiniai tarifai, tiek apie specifines – reikalingos įrangos suteikimas arba kompensavimas, draudimas nuo nelaimingų įvykių darbe, specifiniai tarifai dėl blogų sąlygų (pvz., oro), informacijos apie klientų parinkimo algoritmus suteikimas, nuostatos dėl duomenų apsaugos/sekimo, priklausomas nuo sektoriaus garantijas.

Taip pat reikia atskirti veiklos rūšis, kurių darbą organizuoja klientai, netgi jeigu naudojama trečiosios šalies teikiama platformos paslauga, ir tas, kur „platformos savininkas“ apsprendžia kokiems klientams, kaip ir už kiek dirbs darbuotojai.

Koks konkrečiai modelis ar apibrėžimas bus pasirinktas – derybų ir diskusijų klausimas.

Turbūt svarbiausia čia yra nepasirinkti paties lengviausio kelio, kai laukiama iniciatyvos iš Briuselio, iki tol dėkojant savo priešakinių linijų herojams ne įstatymais, suteikiančiais jiems saugumo, o paprasčiausiu „ačiū“.


[1] https://www.france24.com/en/20190111-french-court-backs-uber-driver-key-gig-economy-case

[2] https://english.elpais.com/economy_and_business/2020-09-24/spanish-supreme-court-rules-food-delivery-riders-are-employees.html

[3] https://www.ansa.it/english/news/2020/01/24/delivery-riders-entitled-to-safeguards-top-court_52840b4f-9abe-4c04-9d39-06dacb293a58.html

[4] https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/HTML/?uri=CELEX:52020DC0102&from=EN

[5] https://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=738&langId=en&pubId=8280

Susiję straipsniai

Close