Gintautas Paluckas. Neįperkami butai Vilniuje: tik vienas sprendimas – ir būsto rinka „atvėstų“

Gintautas Paluckas. Neįperkami butai Vilniuje: tik vienas sprendimas – ir būsto rinka „atvėstų“

Turite nuosavą būstą? Gali būti, kad net neįsivaizduojate, kokia didelė dalis vilniečių jaučia baltą pavydą: jie irgi norėtų turėti savo namus.

Dažnai apsirinkama nukertant, kad būsto neturintys žmonės – asocialūs. Yra nuomonė, kad žalingi įpročiai, įvairios priklausomybės sutrukdo turėti nuosavus namus. „Bendrabučiai tik studentams“ – girdėjau komentarą žmogaus, įsitikinusio, kad būstas prieinamas kiekvienam dirbančiam.

Ištisos visuomenės grupės būsto nuomai Vilniuje atriekia reikšmingą dalį savo pajamų.  Miestas privalo padėti.

Tačiau arti 80 proc. žmonių, pradedančių savo darbo kelią, nuosavo būsto tiesiog negali sau leisti dėl itin mažų pajamų. Tai – socialūs, turintys ateities planus ir svajones žmones. Ir ne tik nauji darbo rinkos dalyviai: yra pakankamai vidutinio amžiaus vilniečių, kurių skurdžios pajamos paneigia nuosavo būsto galimybę.

Studentai, ką tik pradėję dirbti profesionalai, jaunos šeimos – dešimtys tūkstančių žmonių, ištisos visuomenės grupės, būsto nuomai Vilniuje atriekia reikšmingą dalį savo pajamų. Ir kai ta pajamų dalis viršija 40 proc., miestas privalo padėti.

Europos sostinių patirtys

Ši problema – ne vien Vilniuje. Visi dideli miestai, pritraukiantys gyventojų srautus, susiduria su būsto įperkamumo sunkumais. Kaip tvarkosi Viena, Berlynas, Londonas?

Londono būsto situacija jau yra tapusi pajuokos objektu – lengvai rasite skelbimus su pasiūlymais išsinuomoti „erdvius sandėliukus“. Žinoma, juokiasi tik gyvenantys svetur, o vietiniai pripažįsta, kad Londono sprendimas kompensuoti dalį būsto nuomos išlaidų tik dar labiau išpūtė nekilnojamojo turto kainas.

Paryžiečiams sekasi kur kas geriau: čia bene pusė gyvenamo ploto priklauso savivaldybei – taip vadinamas municipalinis būstas.

Vieną municipalinio būsto fondą formavo dešimtmečius – dabar savivaldybei priklauso 250 tūkst. butų.

Berlynas. Kai apie šio miesto sprendimus papasakojau vietiniams liberalams, šiems įvyko „trumpasis jungimas“: vokiečių sostinė, girdi, komunistų irštva. Berlyno vadovai taiko labai griežtus reikalavimus nuomos santykiams: ten nuomininkas ir nuomotojas beveik lygiaverčiai. Nuomotojas ne tik susirenka pinigus – jis turi atnaujinti būstą, keisti susidėvėjusius baldus, yra numatytos nuomos kainos didinimo taisyklės.

Ką rinksis Vilnius?

Paprasčiausias sprendimas – kompensuoti dalį nuomos išlaidų. Tačiau tokia strategija veda prie nuomos kainų augimo. Įsijungia logika: nuomininkas gavo nemokamų pinigų! Todėl jeigu ploto nuoma kainavo 400 eurų, savivaldybė kompensuoja 100, nuomotojas kainą pakelia iki 500 – suprask, vis tiek iš savo kišenės išimsi tuos pačius 400.

Ir tada neigiamas efektas nuraibuliuoja per visą rinką: nuoma pabrangsta ir kompensacijos negaunantiems ūgteli ir pardavimo kaina. Beje, panašus sprendimas kompensuoti išlaidas buvo taikytas Vilniuje vietos darželyje negavusiems tėvams – 100 eurų išmoka.

Kaip manote, į kurią pusę toks sprendimas pastūmėjo auklių paslaugų kainas – į mažesnę ar didesnę?

Jeigu Vilnius per keturis metus pasistatytų 5 tūkst. butų, padarytume didelę pažangą ir netgi galėtume paveikti nuomos rinką.

Antra išeitis – Vilniaus miestui pačiam pasistatyti reikalingą butų skaičių. Vilniaus savivaldybė galėtų pasekti Stokholmo pavyzdžiu – šis per keturis metus savo būsto fondą planuoja papildyti 100 tūkst. butų. Jeigu Vilnius per keturis metus pasistatytų 5 tūkst. butų, padarytume didelę pažangą ir netgi galėtume paveikti nuomos rinką: pamatę, kad nuomos kainos reikšmingai kyla, galėtume sumažinti savivaldybės butų nuomos kainas ir taip „atvėsinti“ butų nuomos rinką.

Kitas variantas – Vilniaus savivaldybė perka butus. Ne po vieną, žinoma. Masiškai. Rezultatas būtų kažkuo panašus į pirmą, kompensavimo, atvejį: sąlygas diktuotų ne savivaldybė, bet rinka.

Yra ir kitų kintamųjų: vietos pasirinkimas, infrastruktūros klausimas – visi jie palankesni antru atveju, kada Vilniaus miesto savivaldybė tampa normaliu vystytoju.

Kokia Vilniaus paskirtis?

Jeigu Vilnius yra vienas didelis verslo inkubatorius, tada vilniečių buitis ir jų kasdienybės gerovė ne taip ir svarbi. Jeigu laikomės dominuojančių korporacijų logikos, kad vilniečiai yra ištekliai, tai pirmas sprendimas – kompensacijos mechanizmas – yra optimaliausias.

Gerinti žmonių buitį, padėti spręsti kasdienybės iššūkius.

Problema? Tesprendžia ją pinigai, kurie iš mokesčių mokėtojų sąskaitų suplaukia į stambių verslų sąskaitas. Ir dar „minimalios valstybės“ siekiamybė, kad nebūtų nei priežiūros, nei galimybių situaciją pakeisti.

Vis dėlto, jeigu atsitrauktume ir pasižiūrėtume į pasaulinę praktiką, pamatytume, kad žmonės ištekliais laikomi trečiojo pasaulio valstybėse. Kuo daugiau stipriųjų gerovės sąskaitą apmoka silpnieji, tuo visuomenė yra mažiau sėkminga.

Vilnius, kurio linkiu savo vaikams, yra skirtas padėti žmonėms gyventi kokybiškesnius, lengvesnius gyvenimus. Toks Vilnius supranta savo užduotį: gerinti žmonių buitį, padėti spręsti kasdienybės iššūkius.

Politiką galite sekti Facebook 

Susiję straipsniai

Close