Gintautas Paluckas. Gerovės valstybės pamatas – darbo vietos

Gintautas Paluckas. Gerovės valstybės pamatas – darbo vietos

Dešimtmečius darbo vietų kūrimą buvome patikėję rinkai ir tam tikram atsitiktinumui. Tai labai neprotinga ir neracionali politika, nes visose ES šalyse regioninė politika, pirmiausia, atsiremia į aktyvų darbo vietų kūrimą. Net Amerikos prezidentas savo prezidentavimo kadenciją „matuoja“ sukurtų darbo vietų skaičiumi.

Šita visuotinio užimtumo koncepcija yra visų socialdemokratinių gerovės valstybių esminis bruožas. Dažnai diskutuodami apie gerovės valstybę, neproporcingai didelį dėmesį skiriame tokiems rodikliams kaip BVP, valstybės skola, infliacija ir pan., nors svarbiausias ir pagrindinis gerovės valstybės pamatas – kiek žmonių turi darbą ir gauna padorų atlyginimą, nes jie moka mokesčius, iš kurių vėliau kuriamos įvairios socialinės paramos ir pagalbos programos.

Ką turi daryti šalies Vyriausybė?

Parama smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai

Pirmiausia, turi būti užtikrintas finansų prieinamumas smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai. Pagal „Doing Business“ verslo aplinkos vertinimo indeksą, Lietuva yra tarp penkiolikos geriausiai vertinamų Europos šalių, tačiau realiai pagal finansų prieinamumą smulkaus ir vidutinio verslo vystymui, mes esame 86-toje vietoje iš 141 šalies.

Tiesa, stambus verslas neturi problemų apsirūpinti finansiniais ištekliais, paskolomis, bankai didžiuosius mielai finansuoja, tačiau smulkus ir vidutinis verslas prieigos prie finansavimo iš esmės neturi.

Privalome sutelkti valstybės finansus per Valstybinį plėtros banką, kuris užtikrintų regionų plėtrą ir finansavimą tiems ūkio sektoriams, kuriuose strategiškai norime augimo ir matome didžiausią potencialą. Tokie plėtros „bankai“ veikia daugumoje Europos valstybių.

Svarbiausias ir pagrindinis gerovės valstybės pamatas – kiek žmonių turi darbą ir gauna padorų atlyginimą, nes jie moka mokesčius, iš kurių vėliau kuriamos įvairios socialinės paramos ir pagalbos programos.

Taip pat turime mažinti biurokratiją. Šiandien įvairią paramą verslui administruoja bene septynios skirtingos agentūros. Jas, pasiremiant Airijos ar Izraelio pavyzdžiu, reiktų apjungti į vieną – Lietuvos inovacijų agentūrą. Sutaupytume daug laiko, o parama būtų efektyvesnė.

Lygiagrečiai svarbu užtikrinti administracinės pagalbos teikimą įmonėms. Iš esmės visos smulkios ir vidutinės įmonės pasižymi vienu bendru bruožu – jų administracijos mažos. Dažniausiai jose dirba vadovas ir kažkuria dalimi etato – buhalterė. Tad jų galimybės ne tik vystyti verslą, prekybą, bet dar domėtis, žinoti ir suprasti visas galimos finansinės paramos vingrybes (kur kreiptis, kas priklauso/nepriklauso, kokia čia paprogramė), yra ribotos. Tad šių administracinių gebėjimų trūkumą per savo institucijas, aktyvius konsultavimo veiksmus turi padengti valstybė.

Savivaldos stiprinimas – kritiškai svarbus

Siekiant sukurti daugiau darbo vietų ir padėti smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti savo veiklas, kritiškai svarbus momentas yra savivaldos stiprinimas. Šiandien savivaldybės niekaip negali įtakoti investicijų pritraukimo ir paskatinti darbo vietų kūrimą regione.

Pirmiausia, taip yra dėl to, kad miestų ir rajonų tarybos nevaldo savivaldybėje esančios žemės.

Antra, jos yra finansiškai nesavarankiškos ir negali nustatyti vienokių ar kitokių veiklos sąlygų verslui, pasiūlyti rimtesnių, efektyvesnių paramos programų.

Šią problemą būtų galima spręsti štai tokiu būdu: ten, kur jau yra pasibaigusi žemės nuosavybės grąžinimo reforma, žemę reikėtų perleisti savivaldybėms, o finansinį savarankiškumą didinti paliekant didesnę dalį savivaldybės teritorijoje surinktų mokesčių patiems miestams ir rajonams.

Investicijų pritraukimui – kvalifikuota darbo jėga

Kalbant apie darbo vietų kūrimą, ne mažiau svarbus dalykas yra švietimo sistema, profesinis būsimų darbuotojų parengimas.

Mes kartais klaidingai įsivaizduojame, kad investicijas į vieną ar kitą šalį pritraukia toje konkrečioje šalyje nustatyta mokesčių sistema. Jeigu tai būtų tiesa, tuomet nei Prancūzijoje, nei Švedijoje, nei Norvegijoje jokios įmonės neinvestuotų ir nekurtų ten darbo vietų. Bet jos investuoja. Ką tai reiškia?

Beveik 70 % apklaustų verslininkų sako, kad jų apsisprendimą investuoti vienoje ar kitoje šalyje lemia tai, ar ten yra kvalifikuotos darbo jėgos.

Tad ilgalaikė užduotis mums yra sutvarkyti švietimo sistemą plačiąja prasme. Kiekvienoje mokykloje turi atsirasti profesinio orientavimo specialistas, kuris, įvertinęs konkretaus vaiko gabumus ir poreikius, kreiptų jį viena ar kita profesine kryptimi.

Šiandien situacija yra apverktina. 4500 vaikų skaičiui turime vieną profesinio orientavimo specialistą. Kitaip sakant, jį sudėtinga net gamtoje surasti. O paskui mes stebimės, kodėl neturime inžinerijos specialistų –  jų trūkumas yra milžiniškas.

Bent dalį švietimo sistemos valdymo turime perduoti savivaldai. Savivaldybės, įvertinusios specialistų poreikį, galėtų iš anksto tartis su potencialiais investuotojais dėl jų paruošimo per įvairias profesinio rengimo modulines programas.

O dabar visas profesinio rengimo sistemos valdymas patikėtas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kuri neturi nei tiesioginio santykio su savivalda, nei su potencialias investuotojais. O tai reiškia, kad ir supratimas apie tai, kokie specialistai reikalingi viename ar kitame regione, ir motyvacija juos rengti yra mažesni.

Visi kas gali dirbti, turi dirbti

Dosnios ir netaiklios socialinės išmokos – pats blogiausias dalykas, nes jos neskatina žmonių ieškotis darbo, atvirkščiai, skatina ieškoti galimybės nedirbti ir naudotis valstybės teikiama parama.

Visi, kas gali dirbti, turi dirbti. Tai reiškia, kad visuomenė turi įsipareigoti neieškoti landų, dirbti ir stengtis, o valstybė – aktyviai kurti darbo vietas ir padėti visiems, kurie stengiasi.

Apie tai visi žino ir atvirai kalba – tiek seniūnijų, tiek savivaldybių darbuotojai, tiek patys darbdaviai.

Žmonės pyksta, kai iš jų sumokėtų mokesčių mokamos išmokos tiems, kurie iš tiesų sistema piktnaudžiauja. Todėl visi, kas gali dirbti, turi dirbti. Tai reiškia, kad visuomenė turi įsipareigoti neieškoti landų, dirbti ir stengtis, o valstybė – aktyviai kurti darbo vietas ir padėti visiems, kurie stengiasi.

Šiandieninę socialinės paramos sistemą reikia reformuoti dar ir dėl to, kad ji veikia dvigubo pavaldumo principu. Dalį socialinės paramos išmokų administruoja pačios savivaldybės, dalį – užimtumo tarnybos.

Visą administravimą reikėtų perduoti savivaldai į rankas – pirmiausia dėl to, kad savivaldybės suinteresuotos, jog žmonės dirbtų, o, antra, savivaldybių darbuotojai, būdami arčiausiai žmogaus, geriausiai žino, ar konkretus žmogus nedirba dėl rimtos priežasties, ar ne; galbūt jam/jai būtina papildoma pagalba, pavyzdžiui, įveikiant vieną ar kitą priklausomybę, o galbūt reikalingi kvalifikacijos kėlimo ar persikvalifikavimo kursai.

Sidabrinės ekonomikos galimybės

Vyresnių žmonių nedarbas – dar viena problema, kurią reikia nedelsiant spręsti. Mūsų visuomenė sensta, santykis tarp dirbančių ir tų žmonių, kuriems reikalingos įvairios socialinės paramos programos, sparčiai keičiasi neigiama linkme. Tam, kad mūsų biudžetas neplyštų per siūles, turime siekti, kad kuo daugiau žmonių ir kuo ilgiau natūraliuoju būdu išsilaikytų darbo rinkoje.

Tam reikia pasitelkti mokymąsi visą gyvenimą.

Lyginant su kitomis šalimis, pas mus itin ryški ši problema: dirbantys žmonės visiškai nekelia savo kvalifikacijos ir neatnaujina profesinių žinių bei įgūdžių pagal šiandieninius darbdavių poreikius. Tuomet susiduriame su situacija, kai po 20 metų darbo, darbdavys atleidžia darbuotoją, nes tai, ką pastarasis žino ir moka, nebeaktualu ir nebereikalinga.

Ir tai ne tik didžiulė personalinė drama, nes žmogus iškrenta iš darbo rinkos, į kurią vėl sugrįžti yra sunku, bet ir didžiulės netektys Lietuvos ekonomikai, nes žmogus tampa nebe bendrojo vidaus produkto kūrėju, o vartotoju, kuriam reikalinga socialinė parama, įvairios išmokos ir t. t.

Ką daro kitos šalys? Siekia, kad mokymąsis visą gyvenimą būtų lengvai ir paprastai prieinamas. Efektyvūs Danijos, Švedijos ir kitų šalių modeliai veikia vieno langelio principu, o karjeros specialistai veda žmogų už rankos, orientuoja, vertina žmogaus profesijos perspektyvas, reikalingus gebėjimus, sudėlioja kvalifikacijos kėlimo planą ir pasiūlo atitinkamus instrumentus.

Kitaip sakant, neleidžia žmogui nunykti kvalifikacijų prasme ir išnykti iš darbo rinkos, nes paskui reikia labai daug investicijų ir pastangų sugrąžinti žmogų atgal.

Deja, pas mus šiandien mokymosi visą gyvenimą principas nėra įdiegtas, nėra taikomas, ir mes turime gražiai suvyniotą saldainio popierėlį, bet paties saldainio jame nėra.

Viešojo sektoriaus paslaugų plėtra

Viešojo sektoriaus paslaugų plėtra – kelias, kuriuo valstybė turėtų eiti, siekdama sukurti kuo daugiau darbo vietų.

Mes kažkaip pasidavėme tai madai, gal pastarųjų dešimties metų, – kai buvo visiems teigiama, kad viešasis sektorius yra blogis, neefektyvus, kad reikia mažinti viešojo sektoriaus darbuotojų skaičių.

Tos savivaldybės, kurios nepasidavė tai madai, pavyzdžiui, Vilkaviškis, Utena, Kauno rajonas, Marijampolė, išlaikė platų viešųjų paslaugų spektrą – bibliotekas, medicinos punktus, kultūros ir socialinių paslaugų įstaigas, sugebėjo išlaikyti žmones regionuose, sukūrė stiprias bendruomenes, iš esmės įgavo antrą kvėpavimą.

O tie, kas „optimizavo“ viešąjį sektorių, viską naikino ir centralizavo, dabar susiduria su daugybe problemų, nes žmonės tiesiog iš tų vietų ir regionų išvažiavo.

Jeigu viešojo sektoriaus paslaugos nėra pakankamai išvystytos, mes iš karto užprogramuojame daugybę problemų į ateitį. Pavyzdžiui, socialinės globos namuose paslaugos – jeigu jų nėra, devyniais iš dešimties atvejų visą naštą neša pačios šeimos ir įprastai tai daro moterys, kurios dėl to iškrenta iš darbo rinkos, atitinkamai sukaupia mažesnę pensiją ir pan.

Tad reikia labai gerai įsisamoninti, kad viešasis sektorius yra ne grėsmė ar nereikalingos išlaidos, o galimybė ir investicija.

Netikslingos investicijos

Praėjusių septynerių metų ES biudžete milijardai eurų buvo numatyti ir skirti regioninei plėtrai. 4,5 milijardo eurų iš Regioninės plėtros ir Sanglaudos fondų išleisti darbo vietų kūrimui. Deja, nors turėjome sukurti virš 300 000 darbo vietų, to padaryti nepavyko.

Sukurtos darbo vietos nebuvo tvarios. Žmonės buvo įdarbinti tam tikram apibrėžtam laikotarpiui, pagal projektines veiklas. Joms pasibaigus, darbo vietų nebeliko. To rezultatas – visi išleisti milijardai sukūrė tik 30 000 pastovių darbo vietų.

Dar vienas nepavykusios politikos pavyzdys – 2008–2010 m. finansinė krizė, kai visi puolėme valstybės vardu kviesti į šalį investuotojus, tačiau ne tuos, kurie investuotų į gamybą, o tuos, kurie investavo į paslaugų sektorių.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jų investicijos į kapitalą, į darbo vietas buvo minimalios. Pabrango darbo jėga, reikia kelti darbo užmokestį, nepaisant padarytų didžiulių mokestinių lengvatų, jie pakėlė sparnus ir išvažiavo į kitą šalį. Be jokio skausmo.

Tai reiškia, kad dėmesį turime kreipti į gamybinių investicijų pritraukimą. Kitaip tariant, kurti produktus, kurie būtų konkurencingi Europoje, pasaulyje, kuriuos būtų galima eksportuoti. Tokių gamybinių pajėgumų iškėlimas į vieną ar kitą šalį labai sudėtingas dėl technologinių procesų ir specifinių žmonių kvalifikacijų.

Tad mūsų tikslas per ateinatį 2021–2027 m. ES finansinį laikotarpį sukurti 200 000 darbo vietų – būtent gamybinių, kad jos liktų ir nenunyktų, pasikeitus vienoms ar kitoms aplinkybėms.

Ir čia labai svarbus valstybės planavimas. Turime pasiremti ne atsitiktiniu, ne konkursiniu, ne loterijos principu, o valstybės strateginiu planavimu.

Ir tame nėra nieko blogo. Laisvarinkininkai tai vadina socializmu, komunizmu, bet netgi ta pati Airija, būdama labai liberalia šalimi, turi agentūrą, kuri perka komerciškai patrauklius nekilnojamojo turto objektus, komercines patalpas, žemės sklypus, ten išvysto ar pastato infrastruktūrą, ir tada nuomuoja tas patalpas ir žemės sklypus įvairiems verslams, kurie pradeda arba plečia savo veiklą.

Smulkiam ir vidutiniam verslui nereikia didelių investicijų į kapitalą, nereikia prisiimti padidintos rizikos, nereikia naudoti produkto/paslaugos kūrimui skirtų apyvartinių lėšų, bet jis gauna galimybę plėsti savo veiklas bei kurti darbo vietas.

Tokį modelį turime plėtoti ir taikyti. Jis yra efektyvus ir pasiteisinęs. Ir nevenkime atsakomybės, prisidengdami mistiniais konkurencijos, rinkos ar kitais principais.

Susiję straipsniai

Close