Gintautas Paluckas. Didysis pasiūlymų šeimai maršas: 8 konkretūs žingsniai – ir jos klestės

Gintautas Paluckas. Didysis pasiūlymų šeimai maršas: 8 konkretūs žingsniai – ir jos klestės

Iš Lietuvos politikų lūpų nuolat girdime apie norus į Lietuvą pritraukti pačių įvairiausių investicijų, dažnai girdime ir apie raginimus, kad valstybė investuotų į viską: nuo turizmo sektoriaus – iki aukštųjų technologijų.

Kartais, netgi su didesne ir mažesne sėkme, ir investuojame: į skaitmenizaciją, nacionalinį stadioną ar netgi jausmų matuoklį... Tačiau beveik niekada neišgirstama, kad visos šios investicijos bus bevertės, jeigu neinvestuosime į svarbiausią savo turtą – vaikus.

Galime žiūrėti pragmatiškai: nebus vaikų – nebus dirbančiųjų, nebus mokesčių mokėtojų, nebus ir bent kiek padorių pensijų. Ir jokie darbininkų iš trečiųjų šalių įsivežimai to dramatiškai nepakeis.

Spręsti darbo rinkos ir valstybės ateities problemas didinant imigraciją į šalį reiškia šauktis nelaimės, ką, beje, rodo ir „Brexit“ pavyzdys. Dar daugiau: ilgalaikės pasaulinės demografijos tendencijos rodo, kad gimstamumas mažėja visur.

Tačiau siūlyčiau žiūrėti šiek tiek labiau idealistiškai – investicijos į vaikus yra, visų pirma, investicijos į mūsų visų valstybės tęstinumą. Tai skola, kurią mes turime atiduoti visoms buvusioms kartoms, kūrusioms Lietuvos kultūrą ir istoriją. Kitaip tariant, sukūrusioms tai, kas esame mes.

Nuolat girdime, kad Lietuvos gyventojų skaičius kažkuriais metais susitrauks iki kažkiek. Galbūt tos prognozės kartais per daug dramatiškos, tačiau su faktu, kad gimstamumo rodikliai kartu su emigracijos rodikliais nieko gero nežada, sunku ginčytis. Vis tik ateities prognozės nėra iškaltos akmenyje. Mes visi galime sukurti tokią aplinką, kad vaikus Lietuvoje auginti būtų gera. Tam tereikia pasirinkti šeimų ir vaikų rėmimo politiką.

Finansinis šeimų paketas

Kokia paramos šeimai politika turi būti, galime susidaryti įspūdį UNPFA (Jungtinių Tautų Populiacijos Fondo) rengiamose mokslinėse studijose. Antai 2019 m. ataskaitoje kaip gerosios europietiškos praktikos čia išskiriamos Prancūzijos ir Švedijos taikomos politikos priemonės.

Kad ir kaip banaliai beskambėtų, pirmiausia tai yra elementari finansinė parama. Prancūzijoje kiekviena bent du vaikus turinti šeima gauna bent 133 eurus per mėnesį (suma didėja priklausomai nuo vaikų skaičiaus) ir 944 eurus gimus vaikui.

Švedijoje, kur vaikų skurdo rodikliai yra vieni mažiausių pasaulyje, tėvai gauna 1573 kronas (154 eurus) už kiekvieną vaiką per mėnesį.

Galbūt tokių sumų mūsų biudžetas ir nepakeltų, tačiau turime nuo kažko pradėti.

Antai du pasiūlymai. Du žingsniai, kuriuos galime žengti jau dabar.

Kartu su Seimo socialdemokratų frakcijos nariais, siūlome įstatymo pataisas, pagal kurias gimus vaikui namų ūkis ar šeima gautų gyventojų pajamų mokesčio lengvatą metams, kai gimė vaikas ar vaikai (tai galėtų prilygti iki 2000 eurų į kiekvieno mūsų kišenę).

Taip pat esu užregistravęs įstatymo pataisą, kurią priėmus universali išmoka gimus vaikui didėtų iki 800 eurų.

Vaikų darželiai

Tačiau vien to nepakanka. Reikia didesnio paramos šeimai paketo. Deja, Lietuvoje, o ypač didmiesčiuose, viešosios paslaugos, kurios skirtos vaikams, ilgainiui tampa vis mažiau prieinamos. Būtent paslaugų prieinamumas ir  universalumas yra tai, kas palengvina sprendimą rinktis turėti vaikų.

Lietuva čia skyla į dvi dalis: iš esmės senstančią dalį, kurioje vaikų darželiai, mokyklos ir kitos vaikų lavinimui ir užimtumui skirtos institucijos yra uždaromos, nes vaikų tiesiog nėra. Kita vertus, didžiausiuose miestuose ir juos supančiuose regionuose tėvai yra verčiami verstis per galvą, konkuruoti dėl vietos valstybiniuose vaikų darželiuose.

Vilnius yra ekstremalus atvejis, kur tėvai yra iš esmės verčiami mokėti už privačius vaikų darželius, taigi už tą patį tie patys žmonės moka dukart.

Taigi trečias pasiūlymas – į šeimų paketą verta būtų įtraukti valstybės įsipareigojimą kiekvienam vaikui užtikrinti teisę į nemokamą vietą valstybiniam vaikų darželyje. Tai reikštų, kad Vilniuje, Vilniaus rajone, Kauno rajone valstybė motyvuotai turėtų kurti vaikų darželius, suteikti jiems finansavimą, užtikrinti kad ten dirbančių asmenų atlyginimai būtų orūs.

Valstybė teikti viešąsias paslaugas turi visiems vienodai, nes šiuo metu vaikų ir jo tėvų teisės, jei jis gyvena sostinėje, yra mažesnės. Tai neturi būti ar tapti prievole, tačiau visus vaikus privalome traktuoti vienodai.

Egzistuoja ir labai praktinės problemos su ikimokyklinio ugdymo prieinamumu. Dėl besikeičiančios darbo rinkos, vaikų darželiai visgi turėtų teikti ir daugiau pagalbos tiems tėvams, kurie dirba ne tradiciniu darbo grafiku nuo 8 iki 17 val.

Tad ketvirtas siūlymas: suteikiant viešąsias paslaugas reikėtų taikytis prie realių darbo valandų, nes žmonės dirba ir savaitgaliais, ar, pavyzdžiui, darbo dieną baigia vėliau.

Ikimokyklinio ugdymo, kaip ir kiekvieno vaiko teisės į nemokamą vaikų darželį įsipareigojimas, reikštų pripažinimą, kad mes, kaip visuomenė, savo ateitimi bandome rūpintis kartu. Kad mums ne tas pats, kai vaikai jau nuo pirmųjų savo, kaip visuomenės narių žingsnių, yra skirstomi pagal pajamas ir jų tėvų gebėjimą gauti viešąją paslaugą.

Ikimokyklinio ugdymo visuotinumas, ir investicijos į ikimokyklinį ugdymą turi labai teigiamas pasekmes tolimesnei vaiko raidai, lavinimui ir jo sėkmei ateityje.

Darbo ir šeimos balansas

Lietuvoje mes dirbame labai daug, ir statistika apie 7 minutes per dieną, praleistas su mokyklinio amžiaus vaikais, rodo, kad laiko sau iš šeimoms neturime daug. Tai galima spręsti dviem būdais – trumpinant darbo savaitės trukmę, arba tikslinėmis priemonėmis.

Todėl penktas siūlymas, jei kalbėtume apie tikslines priemones, tai šiuo metu jau egzistuojančius mamadienius/tėvadienius, beje, suteiktus tik šeimoms auginančioms du vaikus, Seime siūliau išplėsti visoms vaikus auginančioms šeimoms. Seimas šį kartą, deja, tam nepritarė. Neabejoju, kad prie šio klausimo bus grįžta.

Antrasis būdas yra sudėtingesnis, tačiau labiau atliepiantis šiuolaikines darbo rinkos, efektyvumo didėjimo tendencijas - trumpinti darbo savaitę. Bet kuriai šeimai ar asmeniui trumpesnė darbo savaitė reikštų galimybę daugiau laiko praleisti su artimaisiais.

Žinant, kad Darbo kodekse sutrumpinus darbo savaitę kiltų didelis pasipriešinimas ir suinteresuoto verslo lobistų pyktis, prasmingiau trumpesnę darbo savaitę įvesti sektoriui po sektoriaus. Ir tokią praktiką pradėti nuo viešojo sektoriaus dalių, kuriose dėl emocinio ir fizinio krūvio darbas nėra toks patrauklus.

Taigi, šeštas siūlymas – trumpesnę darbo savaitę (užtikrinant, kad atlyginimas nesikeis) socialinio darbo ir slaugos sektoriuose įgyvendinti arba šakine kolektyvine sutartimi, arba įstatymo pataisomis. Dabartinė Vyriausybė, kaip rodo medikų atvejis, kolektyvinių sutarčių nesilaiko, tad teks teikti įstatymų pataisas, kurioms, norėtųsi tikėti, Seimas pritartų.

Mokyklos

Matant dabartinį kontekstą dėl mokyklų tinklo reformos, norėtųsi pridėti ir konceptualią idėją, apie tai, koks socialinis ir ekonominis santykis turėtų būti tarp mokinio šeimos ir mokyklos. Nors teoriškai vidurinis mokslas yra nemokamas, vadovėlių ir pratybų leidybos industrija šį nemokamą mokslą yra pavertusi mokamu.

Ką siūlau? Septinta idėja tokia: keičiant mokymo turinį, paversti jį atviros prieigos ir  nemokamą. Tai reikštų tai, kad mokiniai į mokyklą galėtų nebesinešti jokių vadovėlių ar pratybų, ir visas mokymo procesui reikalingas turinys būtų prieinamas nemokamai ir visiems.

Tėvams tai per metus sutaupytų maždaug keliasdešimt eurų. Be to, sudarius galimybes mokytojams patiems teikti, adaptuoti medžiagą pamokoms pagal savo darbo planą ir suteikiant paskatas (galbūt net finansines, nes jie yra atsakingi už nuolatinio besikeičiančio mokymo turinio pildymą ir keitimą), mes sukurtume nuolatinę, dinamišką ir į geriausią praktiką orientuotą mokymo procesą.

Galiausiai aštuntas siūlymas: popamokinės veiklos irgi turi sulaukti dėmesio. Valstybė tikrai gali finansuoti vaikų popamokinį užimtumą, sportinę, meninę ir muzikinę veiklą. Šiuo metu ji yra pakibusi „ore”, ir, priklausomai nuo to, kur vaikas gyvena, yra arba prieinama per viešą finansavimą, arba yra privatizuota.

Į šeimos paketą turėtų patekti ir kasmetinės vaikų stovyklos mokyklinio amžiaus vaikams, kurių tikslas – visapusiškas vaikų lavinimas.

 

Tėvystės atostogų dalinimasis

Valstybės įsipareigojimas dėl ikimokyklinio ugdymo turėtų teigiamas pasekmes lyčių lygybei, nes šiuo metu vaikų auginimo našta yra užkraunama moterims. To pasekmės dažnai yra moterų ilgesnis iškritimas iš darbo rinkos. Kokios to pasekmės? Vėliau gyvenime gaunamos mažesnės pensijos ir socialinės garantijos.

Šiuo metu Lietuvos įstatymai numato teisę dalintis tėvystės atostogas ir čia, matyt, reikėtų žengti žingsnį, kuris normalizuotų tėvystės atostogų dalinimąsi. Tėvai turi dalyvauti vaikų auginime: ankstyvaisiais gyvenimo metais su vaiku užmegztas gilesnis ryšys turėtų teigiamas pasekmes visam gyvenimui.

Pradžiai reikėtų pradėti nuo didesnių informacinių kampanijų, kurios normalizuotų didesnį vyrų įsitraukimą į vaikų auginimą.  Šiuo metu nėra objektyvių finansinių ar panašių kliuvinių, kodėl vyrai nesidalina tėvystės atostogomis. Mes turime šiek tiek senamadiškas pažiūras, kurių įveikimas yra mūsų visų, kaip visuomenės, tikslas.

Veiksmų reikia imtis nedelsiant

Šiuo metu senstančios visuomenės išgyvena tam tikras baimes dėl savo ateities. Socialiniai ir ekonominiai modeliai, kurie visą vaikų auginimo ir priežiūros naštą užkrauna tik šeimai, negali pasigirti gerais rezultatais. Mes visi turime vis mažiau laisvo laiko.

Dalis žmonių visais laikais nenorėjo turėti vaikų ir neturėjo jų. Jie nėra ir niekada nebuvo problema. Nėra problema ir kultūra ar besikeičiančios nuostatos. Jei paprasčiausios ekonominės sąlygos (pajamos, darbas, viešosios paslaugos) sukuria spaudimą žmonėms neturėti vaikų, jie jų neturės.

Tad tik dalindamiesi našta mes visi, kaip visuomenė, galime įveikti lėšų ir laiko trūkumą. Jei mes nesiimsime keisti to, Lietuva, kaip valstybė, kaip mūsų namai, išgyvens labai sunkią senatvę. Tad konkrečių veiksmų turime imtis čia ir dabar.

Susiję straipsniai

Close