Gerovės valstybė – tarp svajonės ir realybės

Gerovės valstybė – tarp svajonės ir realybės

Jeigu vyktų populiariausios praėjusiais metais viešojoje erdvėje vartotos sąvokos rinkimai, regis, per daug nesuklystume, sakydami, kad tai yra gerovės valstybės konceptas. Šiais konceptualiais įvardijimais tiek daug ir taip plačiai žongliravo politikai, visuomenininkai, žiniasklaidos atstovai ir eiliniai piliečiai, kad ima darytis neramu, jog jie netrukus taps, o gal jau ir tapo, perdėm nuvalkioti, išdėvėti ir nebe tokie reikšmingi, kokie, iš tiesų, yra ar turėtų būti.

Čia svarbiausia ne tik įsisąmoninta šių prasmingų žodžių reikšmė, bet ir atkaklus siekis, kad kiekvieną ištartą žodį lydėtų veiksmas.

Baigiantis 2019-iesiems, kurie buvo ypač turiningi politiniais įvykiais ir pasižymėjo rinkimų gausa, Socialdemokratų partija organizavo konferenciją „Gerovės valstybė socialinėje Europoje – socialdemokratinė vizija“, kurios metu politikai kartu su ekonomistais mėgino atsakyti į klausimą, kas gi, iš tiesų, ta gerovės valstybė yra, kodėl mums jos reikia ir ką daryti, kad galiausiai pavyktų ją sukurti.

Gerovės valstybės modeliai

Kalbant apskritai, „gerovė“ yra generalizuojamos perspektyvos sąvoka, nors tuo pačiu, žvelgiant iš konkretaus asmens buvimo, tai drauge, yra įasmeninta sąvoka, individualus žmogaus pasirinkimas. Lietuvių kalboje žodis „gerovė“ aiškinamas kaip „geras buvimas“: „gerovėje gyvena – viso ko turi“ (J. Jablonskis). Remiantis Oksfordo žodynu, pirminė angliško termino welfare (vert. gerovė) reikšmė yra asmens bendra sveikata, laimė ir saugumas, tačiau tuo pačiu šis žodis suprantamas ir vartojamas kaip praktinė ar finansinė vyriausybės pagalba žmonėms, arba dar trumpiau – tiesiog kaip „socialinė apsauga“.

Mokslininkai pateikia skirtingus gerovės valstybės apibrėžimus ir galimus modelius, tačiau iš esmės gerovės valstybę galime suvokti kaip tam tikrą valstybės teikiamų paslaugų savo piliečiams visumą, kuria siekiama užtikrinti tų piliečių gerovę.

 

Jeigu vyktų populiariausios praėjusiais metais viešojoje erdvėje vartotos sąvokos rinkimai, regis, per daug nesuklystume, sakydami, kad tai yra gerovės valstybės konceptas.

 

Šiandien bene geriausiai žinoma Gøsta Esping-Andersen pateikta gerovės valstybių tipologija. Autorius išskyrė tris galimus gerovės valstybės modelius – liberalųjį, konservatyvųjį-korporatyvinį ir socialdemokratinį. Liberaliojo gerovės valstybės modelio šalimis G. Esping-Andersen laiko anglosaksų šalis, tokias kaip D. Britanija ir JAV. Konservatyvusis-korporatyvinis modelis, pasak autoriaus, egzistuoja kontinentinėje Europoje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje, tuo tarpu socialdemokratinis – Šiaurės Europos šalyse.

Kaip ir galima numanyti iš pavadinimo, mažiausiai valstybė į piliečių gerovės užtikrinimą yra įsijungusi liberaliojo gerovės valstybės modelio šalyse, kuriose yra stipriai pasikliaujama rinkos reguliavimo mechanizmu, o socialinės programos yra neišplėtotos ir minimalios.

Konservatyviojo-korporatyvinio gerovės modelio valstybėse nemenkas dėmesys skiriamas socialinei politikai ir socialinių piliečių teisių užtikrinimui, tačiau visa tai neatskiriamai susiejama su darbo rinkos mechanizmų funkcionavimo sėkmingumu, nepakankamai dėmesio skiriant perskirstymo užduočiai. Richard Titmuss šį modelį dar vadino pramonės pasiekimų modeliu, nes jis labiausiai priklauso nuo ekonomikos sėkmės.

Be jokios abejonės, labiausiai išplėtota ir išvystyta yra socialdemokratinio tipo, dar kitaip tariant, perskirstomojo modelio gerovės valstybė. Šio modelio šalys pasižymi gerai išvystyta perskirstomąja socialinės apsaugos sistema. Valstybė čia prisiima didžiausią atsakomybę, užtikrindama kiekvieno piliečio gerovę ir vienodai aukštus gyvenimo standartus visiems.

Profesorius Arvydas Guogis atkreipia dėmesį į tai, kad šalia trijų pagrindinių gerovės valstybės modelių egzistuoja ir du išvestiniai – vienas būdingas Pietų Europos šalims, o kitas – Rytų ir Centrinės Europos valstybėms. Bendras šių modelių bruožas yra klientelizmas, kai „atskiros, spaudimą valdžiai galinčios daryti grupės išsikovoja sau palankesnes sąlygas ir užima privilegijuotą padėtį kitų gyventojų atžvilgiu“.

 

Be jokios abejonės, labiausiai išplėtota ir išvystyta yra socialdemokratinio tipo, dar kitaip tariant, perskirstomojo modelio gerovės valstybė.

 

Pasak profesoriaus, šiandieninę Lietuvą galima vertinti tik kaip minimalią post-komunistinę korporatyvinio-klientelistinio tipo gerovės valstybę, iš lėto dreifuojančią į liberalų tipą: „Toks tipas generuoja marginalines grupes, generuoja socialinę atskirtį. (...) Tik Rytų ir Centrinėje Europoje tebeegzistuoja šalys, kurios dar neišvystytas gerovės valstybes jau nori keisti surogatinėmis „gerovės visuomenėmis“, kurios faktiškai suteikia gerovę tik saujelėms išrinktųjų ir iš tikrųjų rimčiau nenori bei nesiekia, kad išaugtų vidutinis sluoksnis, o marginalai išeitų iš socialinės atskirties“.

Lietuva – paradoksų šalis

Kodėl šiandien svarbu kalbėti būtent apie socialdemokratinio tipo gerovės valstybę, atsisakant pritemptų spekuliacijų šia tema? Pirmiausia todėl, kad emigracijos, skurdo ir socialinės atskirties mastai mūsų šalyje yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje, o mūsų piliečių pasitenkinimas gyvenimu yra vienas žemiausių Bendrijoje.

Keletas skaičių iliustracijai. Remiantis Eurostat duomenimis, 2018 m. bendrą pajamų nelygybę atspindintis Gini indeksas Lietuvoje buvo 36,9 balai iš 100 galimų (kur 0 balų reiškia visišką lygybę, o 100 – visišką nelygybę). Didesnė pajamų nelygybė 2018 m. buvo tik Bulgarijoje. Reikia pastebėti ir tai, kad 2012 m. šis indeksas Lietuvoje buvo 32 balai ir nuo tada jis auga.

Kitas iškalbingas rodiklis – skurdo ir socialinės atskirties indeksas. Nepaisant įvairių Vyriausybės strategijų ir ES finansuojamų programų, 2018 m. net trečdaliui Lietuvos gyventojų (28,3 %) grėsė skurdas ir socialinė atskirtis. Deja, ir čia Lietuva buvo tarp pirmaujančių valstybių ES ir rikiavosi į vieną eilę su tokiomis šalimis kaip Rumunija ar Bulgarija.

Kaip pastebi profesorius Boguslavas Gruževskis, nors pagal skurdą ir nelygybę mes esame vienoje iš blogiausių vietų ES, pagal ekonomikos augimo tempą, tarp visų EBPO valstybių, esame lyderiai – mūsų ekonominio augimo tempas vienas iš sparčiausių. Tad natūraliai kyla klausimas, ką mūsų valdžios institucijos daro ne taip? Kodėl mūsų šalyje tokia didelė nelygybė ir skurdas, jeigu vystomės ir ekonomika auga?

 

Kitas iškalbingas rodiklis – skurdo ir socialinės atskirties indeksas. Nepaisant įvairių Vyriausybės strategijų ir ES finansuojamų programų, 2018 m. net trečdaliui Lietuvos gyventojų (28,3 %) grėsė skurdas ir socialinė atskirtis.

 

Atsakymą sufleruoja neretai siekiamybe laikomas Šiaurės Europos šalių gerovės valstybės modelio pavyzdys. Jau pačiame gerovės valstybės modelio pavadinime, – redistribucinis arba perskirstomasis, – užkoduota gerovės dalinimosi idėja, kuri, deja, kol kas Lietuvoje dar nėra išpildyta. Akivaizdu, kad gerovė mūsų šalyje sukuriama, bet tik daliai gyventojų, nepasidalinant jos su likusiais.

Kaip pastebi profesorius B. Gruževskis, „mes paprasčiausiai nemokame pasidalinti, nemokame kurti gerovės visiems“.

Ką daryti?

Pirmiausia, apie ką nuolat kalba socialdemokratai, būtina teisinga ir sąžininga mokesčių sistema. Dabar didžiausią mokesčių naštą šalyje neša vidutines, mažas ir labai mažas pajamas gaunantys šalies gyventojai, kai dideles ir labai dideles pajamas gaunantieji į biudžetą suneša santykinai mažai. Tokia situacija, pasak LSDP pirmininko Gintauto Palucko, susidaro todėl, kad didžioji dideles ir labai dideles pajamas gaunančių žmonių pajamų dalis yra ne iš atlyginimo, o iš turto, pelno, palūkanų ir kt., o čia jau vyrauja mokesčių įvairovė, išimtys, išlygos, lengvatos ir t. t.

Socialdemokratų pozicija šiuo klausimu yra aiški: norėdami gyventi geriau, visi į mūsų bendrą biudžetą turime sunešti savo dalį, pagal gaunamas pajamas iš skirtingų šaltinių, solidariai, nes tik tokiu atveju galime rasti lėšų, reikalingų užtikrinti kokybiškas ir pakankamas viešąsias paslaugas.

Pavyzdžiui, išlaidos, skiriamos socialinei apsaugai, mūsų šalyje vienos mažiausių ES: 2017 m. jos tesudarė 11,2 % nuo BVP, kai Prancūzijoje – 24,3 %,  Suomijoje – 24, 9 %, Danijoje – 22, 4 % (Eurostat duomenys). Ir čia ne tik prioritetų, bet ir lėšų trūkumo klausimas. Kaip pastebi
G. Paluckas, „mes turime per sutelktas pastangas didinti valstybės galimybes, kurios yra mūsų visų indėlis į biudžetą“.

 

Socialdemokratų pozicija šiuo klausimu yra aiški: norėdami gyventi geriau, visi į mūsų bendrą biudžetą turime sunešti savo dalį, pagal gaunamas pajamas iš skirtingų šaltinių, solidariai, nes tik tokiu atveju galime rasti lėšų, reikalingų užtikrinti kokybiškas ir pakankamas viešąsias paslaugas.

 

Kita vertus, kaip ne kartą yra pastebėjęs LSDP pirmininkas, gerovės valstybė – ne vien teisinga ir sąžininga mokesčių sistema. Svarbu ne tik solidariai sunešti, bet ir sugebėti teisingai paskirstyti. Pakankamos investicijos į viešąjį sektorių – švietimą, sveikatos apsaugą, socialines paslaugas, kultūrą – būtina sąlyga gerovės valstybei sukurti. Pavyzdžiui, švietimo sistema turi būti sutvarkyta taip, kad kiekvienam Lietuvos vaikui, nesvarbu, gyvena jis didmiestyje ar regione, būtų užtikrintos vienodos ir lygios galimybės gauti kokybišką nemokamą ugdymą.

Socialdemokratų požiūriu, tik solidarumas ir visų mūsų bendras siekis užtikrinti lygias starto galimybes kiekvienam gali padėti sukurti visuomenę, kurioje niekas nesijaus atstumtas ar paliktas „už borto“.

Lietuva Europoje

Būdami išties didelės ir unikalios bendrijos – Europos Sąjungos (ES) nariais, mes negalime įsivaizduoti savo gyvenimo, atsieto nuo to, kas vyksta Europoje. Nors sukurta išskirtinai kaip ekonominė bendrija, ilgainiui ES ėjo vis gilesnės ir glaudesnės integracijos keliu, kol, galiausiai, šalia ekonominės tapo ir politine/ideologine sąjunga.

Šiandien ES nebeįsivaizduojama be tokių bendrai koordinuojamų sektorinės politikos sričių kaip užsienio reikalai, žemės ūkis, aplinkos apsauga, transportas ir energetika, teisingumas, jaunimo politika ir pan. Šiame ES bendrai koordinuojamų politikų kontekste ypatingas dėmesys skiriamas užimtumo ir socialinės politikos sričiai, siekiant ES šalių demokratiniams procesams suteikti labiau tvirtą socialinį pagrindą.

2017 m. lapkričio 17 d. priimtas Europos socialinių teisių ramsčio tekstas, kurį bendrai pasirašė Europos Parlamentas (EP), Taryba ir Komisija. Kaip sako EP narė Vilija Blinkevičiūtė, „ES socialinė politika – vienintelė, kuri įvardinta ramsčiu, t. y. svarbiausia ES politika“ ir pažymi, kad visiškai pritaria, socialinių teisių ramsčio iniciatorių teiginiui, jog „šiuolaikinė socialinė politika turėtų būti grindžiama investicijomis į žmogiškąjį kapitalą, pagrįstomis lygiomis galimybėmis, apsauga nuo socialinės rizikos, veiksmingomis socialinės apsaugos sistemomis ir paskatomis dalyvauti darbo rinkoje“.

 

Tik bendra ES socialinė politika gali padėti užtikrinti geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas europiečiams ir kiekvienam iš mūsų – sąžiningesnę ir geriau veikiančią darbo rinką ir efektyvią socialinės gerovės sistemą.

 

Įvertindami darbo jėgos judėjimą ES (apie 17 mln. ES piliečių gyvena ir dirba kitose šalyse) ir to sukuriamus iššūkius, matydami didžiulį skurstančiųjų skaičių Europoje (2018 m. 21,7 %  ES gyventojų – 109 mln. žmonių – patyrė skurdo ir socialinės atskirties riziką) ir ganėtinai aukštą nedarbo lygį (2019 m. euro zonos valstybėse – 7,5 %), taip pat atsižvelgdami į išsivystymo netolygumus ir skirtumus tarp ES regionų, turime ypatingą dėmesį skirti ES socialinių teisių ramsčio stiprinimui (Eurostat duomenys). Tik bendra ES socialinė politika gali padėti užtikrinti geresnes darbo ir gyvenimo sąlygas europiečiams ir kiekvienam iš mūsų – sąžiningesnę ir geriau veikiančią darbo rinką ir efektyvią socialinės gerovės sistemą.

Savo ruožtu minėtoje konferencijoje V. Blinkevičiūtė atkreipia dėmesį, kad per dvejus metus nuo Europos socialinių teisių ramsčio deklaracijos atsiradimo, priimta nemažai konkrečių sprendimų: dėl skaidrių ir nuspėjamų darbo sąlygų ES, dėl darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos, dėl tėvų ir prižiūrinčiųjų asmenų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros, dėl paslaugų ir gaminių didesnio prieinamumo neįgaliesiems, dėl vaikų skurdo mažinimo ir kt.

Tačiau tai tik kelio pradžia. Kaip pastebi EP narė V. Blinkevičiūtė, būtina užtikrinti, kad darbai dėl ES socialinės politikos koordinavimo ir socialinių teisių ramsčio įgyvendinimo būtų tęsiami. Pasak europarlamentarės, „rudenį derybose tarp ES institucijų ir valstybių narių vadovų neapgynus 2021-2027 m. ES biudžeto, kuriame numatytos didesnės investicijos į socialinę sritį, apie gerovės Europą ir apie Lietuvos gerovės valstybę kalbėti bus sunku“.

Ekologinis dėmuo

Ekonomikos augimas neatsiejamas nuo klimato kaitos problemų sprendimo. Šiandien visame pasaulyje juntamas klimato kaitos poveikis ir prognozuojama, kad ateityje jis tik stiprės, o tai atneš rimtų padarinių mūsų visuomenei ir ekonomikai. Jungtinės Tautos įspėja, kad mums liko 12 metų sumažinti globalinį atšilimą – jeigu nieko nedarysime, pokyčiai bus negrįžtami.

 

Šiandien visame pasaulyje juntamas klimato kaitos poveikis ir prognozuojama, kad ateityje jis tik stiprės, o tai atneš rimtų padarinių mūsų visuomenei ir ekonomikai.

 

Tiek Europos, tiek Lietuvos socialdemokratai didelį dėmesį skiria žaliajai politikai, be kurios negalime įsivaizduoti sveikos, darnios ir solidarios visuomenės, kuri yra būtina ir privaloma sąlyga gerovės valstybei kurti.

Kaip pastebi Europos Parlamento narys Juozas Olekas, šiandien ypatingą dėmesį turime skirti ekologiniam solidarumui ir ekologiniam progresui. Pasak europarlamentaro, be ekologinių problemų sprendimo mes negalėsime išgyventi: „socialinis vystymasis turi būti ir ekologinis vystymasis. Tam reikia lėšų ir laiko. Tam turime pasiruošti ir aiškiai deklaruoti, kad mums ne vis vien. Jeigu norime sukurti gerovės valstybę, turime garantuoti ir ekologinę saugą“.

Žaliosios politikos nauda visokeriopa: tai ne tik švari aplinka ir geresnė oro kokybė, sveikesnė visuomenė ir mažesnės išlaidos sveikatos apsaugai, didesnis kiekvienos valstybės energetinis saugumas, bet ir didžiulis ekonominis potencialas, leidžiantis mažinti nelygybę, lengviau įveikti ekonomines krizes ir pan. Pavyzdžiu, ES institucijos yra paskaičiavusios, kad, laiku investavus į mažo anglies dioksido kiekio technologijų visuomenę ir ekonomiką, iki 2020 m. jau buvo galima sukurti iki 1,5 mln. papildomų darbo vietų ir sutaupyti šimtus milijardų eurų.

Daugiau galių savivaldai

Šiandien neretai galime išgirsti, kad Lietuvoje dalyvaujamoji demokratija yra labai silpna, pilietinė visuomenė pasyvi, visuomeninės, nevyriausybinės organizacijos, profesinės sąjungos menkai įsitraukusios į valstybei svarbių sprendimų priėmimo procesą.

Gerovės valstybė sunkiai įsivaizduojama be aktyvaus piliečių dalyvavimo visose viešojo gyvenimo sferose, tačiau kartais mes susiduriame ne su valios ar noro veikti, bet galimybių kažką daryti stoka.

 

Pavyzdžiu, ES institucijos yra paskaičiavusios, kad, laiku investavus į mažo anglies dioksido kiekio technologijų visuomenę ir ekonomiką, iki 2020 m. jau buvo galima sukurti iki 1,5 mln. papildomų darbo vietų ir sutaupyti šimtus milijardų eurų.

 

Pasak prof. B. Gruževskio, viena iš Lietuvos klestėjimui būtinų sąlygų yra savivaldos stiprinimas. Ir kalba čia eina ne tik apie tradicinę savivaldą, bet apie savivaldą visur, visame viešajame sektoriuje, tose pačiose mokyklose, ligoninėse.

Tačiau ne visada subsidiarumo principas, kuriuo siekiama, kad sprendimai būtų priimami kuo arčiau piliečių, yra efektyviai įgyvendinamas. Valstybė ne visada noriai deleguoja dalį savo funkcijų mažesniems, lokalesniems valdžios vienetams. Ir šiandien Lietuvoje mes neretai galime išgirsti, ypač iš savivaldybių merų, kad labai trūksta pasitikėjimo savivalda, savivaldybėms nesuteikiama sprendimų priėmimo teisė, todėl negalime pamatyti rezultatų.

Kaip pastebi Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius, „šiandien savivalda yra palikta likimo valiai, yra prašytojo ir pastumdėlio vaidmenyje, o jos galimybės veikti ir turėti finansinį savarankiškumą yra labai apribotos“.

Europos Tarybos vietos ir regionų valdžios kongresas rekomenduoja Lietuvai didinti savivaldybių teises ir įgaliojimus, skatinti piliečių dalyvavimą sprendimų priėmimo procesuose.

Didesnė decentralizacija ir aktyvesnis vietos bendruomenių, visuomeninių organizacijų ir atskirų piliečių įsitraukimas į politinių sprendimų priėmimą ir jų įgyvendinimą gali efektyviai prisidėti prie regionų plėtros ir darnaus bei tvaraus valstybės augimo.

Tai reiškia, kad valstybės gerovės kūrimo procese turi dalyvauti kiekvienas, vienodai su kitais pasidalindamas tiek tenkančią naštą, tiek gaunamą naudą.

Parengė Monika Čiuldytė-Kačerginskienė

Close