Kokybiškos ir saugios asmens sveikatos priežiūros paslaugos, jų teikimas visiems gyventojams, nepaisant jų gyvenamosios vietos, socialinės ar ekonominės padėties, platesnis ir didesnis paslaugų prieinamumas – tokius, tarsi iš lankstinuko nukopijuotus pasisakymus teko girdėti ne kartą Seime, kai sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys bandė pagrįsti jo paties parengtos ligoninių tinklo reformos naudą.
Seime, pristatydamas reformos paketą, ministras papildomai aiškino, kad pokytis reikalingas, nes krūvis šeimos gydytojams yra pernelyg didelis, per mažai susitelkiama į konkretų pacientą ir, svarbiausia, menkas dėmesys prevencijai ir sveikesnei žmonių gyvensenai. Tokiems ministro žodžiams sunku būtų prieštarauti, tačiau ministrui pasakius „A“, reikėtų pasakyti ir „B“. Iš ministro buvo tikėtasi gauti ne tik reformos apmatus, bet ir aiškų veiksmų planą, kuriame būtų galima matyti planuojamos pertvarkos kryptis, konkrečius tų krypčių įgyvendinimo veiksmus. Kitaip Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) skambiai pateikta sveikatos sistemos pertvarka taptų paprastais lozungais, labiau nukreiptais į viešuosius ryšius, o ne į realius sprendimus.
Ne kartą esu rašęs ir garsiai akcentavęs, kad pertvarka be turinio yra pasmerkta stagnuoti, ji neišdiskutuota ir tik įneš daugiau sumaišties tarp pacientų ir pačių medikų. Dar prieš reformai pasiekiant Seimą, kreipiausi į SAM, kad ši pateiktų reformos planą, tikslius ir detalius skaičius bei paprasčiausias gaires apie ministerijos planuojamą ligoninių tinklo reformą. Deja, to ministerija nesugebėjo padaryti. Tokia istorija tęsėsi ir toliau, net ir tose stadijose, kai pertvarkos įgyvendinimą reglamentuojantys teisės aktų projektai pasiekė priėmimo stadiją. Plano ir gairių nebuvo net tada. Logika tikrai sakytų, kad identifikavus problemas sveikatos sistemoje, kartu su jomis turi būti pateiktas ir veiksmų planas, kaip problemos bus sprendžiamos. Deja, bet toks paprastas noras matyti prieš akis konkrečias priemones, įsigilinti į reformos esmę, o ne tik aklai stebėti ministro pateiktas skaidres, valdančios daugumos buvo įvardijamas kaip noras papolitikuoti ir susirinkti dividendų visuomenėje nevienareikšmiškų nuomonių sulaukusia tema.
Sutikime, kad, norint pritildyti reformų kritikus, visada lengviausias kelias yra juos apkaltinti politikavimu. Net jeigu kritika yra konstruktyvi ir paremta duomenimis. Toks metodas neveikia, kai kalba pakrypsta apie Valstybės kontrolę ir jos teikiamas išvadas. Šios įstaigos apkaltinti panašiais epitetais neįmanoma. Ir tai puikiai suprato valdantieji, iš kurių buvo girdėti tik spengianti tyla po to, kai Valstybės kontrolė šių metų pradžioje pateikė sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos analizę, kuri praktiškai pakartojo mano ir kitų Seimo mažumoje esančių politikų nuolat sakomą poziciją dėl reformos plano nebuvimo. Valstybės kontrolės išvados buvo negailestingos: SAM, vykdydama sveikatos priežiūros tinklo reformą, neparengė susisteminto dokumento, kuriame būtų surašytos planuojamos pertvarkos kryptys, konkretūs tų krypčių įgyvendinimo veiksmai ir jų terminai. Tariant aiškiau – nebuvo ir nėra bendro plano, kuris parodytų tikslias pertvarkos kryptis ir kaip viskas turi atrodyti po jos, vis dar trūksta komunikacijos su sveikatos priežiūros įstaigomis, net nesudaryti poįstatyminiai aktai.
Kirčiai išties negailestingi, bet jie visiškai pagrindžia tuos mano teiginius, kurie buvo išsakyti reformos svarstymo įkarštyje Seime.
Nepaisant akivaizdžių trūkumų, valdantiesiems pertvarką pavyko patvirtinti. Nors buvo parengta chaotiškai, ji praėjusių metų viduryje priimta Seime. Žinoma, šiuo metu aktualiausias klausimas: kas toliau?
Nežinomybės jausmas sveikatos sistemoje niekur nedingo. Mažosios ligoninės regionuose ir toliau rengiasi blogiausiam – ženkliam paslaugų sumažinimui ar net ligoninių uždarymui. Nors A. Dulkys, tarsi užbėgdamas už akių, bando įtikinti, kad dauguma pacientams būtiniausių paslaugų turėtų būti teikiama jų gyvenamojoje savivaldybėje, tačiau atsisukęs jau į kitas kameras teigia visiškai priešingai ir prieštarauja pats sau. Jo teigimu, sveikatos priežiūros sistema pernelyg sutelkta ligoninėse, todėl ji privalo būti paskirstyta kitaip. Suprask, atimti iš mažesniųjų ir perduoti didžiųjų miestų sveikatos priežiūros įstaigoms.
Išgirdus tokius pasisakymus akivaizdu, kad nuogąstavimai, jog daugelis rajonų ligoninių nebeteiks įprastų aktyvaus gydymo paslaugų ir dėl to atokesnėse šalies vietose gyvenantiems žmonėms jos bus dar sunkiau pasiekiamos, turi realaus pagrindo.
Kad sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys mėgsta pilstyti iš tuščio į kiaurą, visuomenei teko įsitikinti ne kartą. Reikia pažymėti, kad ministras šioje srityje vėl lipa ant to paties grėblio, kai pastaruoju metu jis ne kartą pabrėžė ligų prevencijos ir žmonių sveikatos stiprinimo programų būtinybę. Ministras ir jo komanda ypač tai akcentuoja regionų gydymo įstaigose, kurias taip intensyviai lanko pastaruoju metu. Žinoma, A. Dulkio vizitai savivaldybėse yra sveikintinas žingsnis, kaip ir sveikesnės žmonių gyvensenos aktualizavimas. Ne tik popieriuje, bet ir praktikoje įgyvendinus visuomenės sveikatos stiprinimą, galima pasiekti ženklių rezultatų, leisiančių sumažinti ne tik eiles pas gydytojus, bet ir išvengti kitos itin opios problemos – perteklinių mirčių, kurių skaičius net du kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį.
Matant tokią sveikatos apsaugos ministro poziciją, atrodo natūralu, kad visas dėmesys turėtų krypti į savivaldybėse veikiančius visuomenės sveikatos biurus, kurie ir įgyvendina valstybės politiką, nukreiptą į gyventojų sveikatos stebėseną ir jos stiprinimą. Šie biurai sėkmingai veikia ir ugdymo įstaigose, kuriose stengiamasi gerinti vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūrą ir jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, biurai aktyviai bendradarbiauja su vaikų tėvais ar globėjais. Būtina pabrėžti, kad minėti biurai priklauso savivaldybėms, bet jų finansavimas šimtu procentų užtikrinamas iš valstybės biudžeto. Tai valstybės deleguota funkcija, todėl ir lėšos skiriamos sveikatos pasaugos ministro numatyta tvarka. Visuomenės sveikatos biurų veikla tiesiogiai priklauso nuo A. Dulkio skiriamo finansavimo.
Ar ministro teiginiai apie prevenciją ir sveikatos stiprinimą atitinka jo daromus darbus? Atsakymo, manau, ilgai ieškoti nereikia. Tik tenka apgailestauti, kad eilinį kartą susiduriame tiek su paties A. Dulkio, tiek su visos SAM ciniškumu. Sakoma viena, o sprendimai už ministerijos durų priimami visai kiti.
Visai neseniai su tuo susidūrė visuomenės sveikatos biurai visoje šalyje. Šiandien galima garsiai įvardyti, kad aktyviai visoje sistemoje dalyvaujantys ir visuomenės sveikatos stiprinimą ne tik bendruomenėse, bet ir mokyklose užtikrinantys biurai vieni iš pirmųjų tapo SAM parengtos reformos aukomis.
Savivaldybių visuomenės sveikatos biurų asociacijos teigimu, 2023 metams savivaldybėms visuomenės sveikatos priežiūros funkcijų vykdymui yra skirtas net 2 mln. eurų mažesnis finansavimas lyginant su 2022 metų biudžetu. Ministro sprendimu, lėšos sumažintos tiek darbo užmokesčio fondui, tiek pagrindinei biurų veiklai – plėtoti ir stiprinti sveiką gyvenseną savivaldybėse, įskaitant jų teritorijose veikiančias ugdymo įstaigas.
Lėšos mažinamos, tačiau atsakomybė didinama. SAM sprendimu, biurai tapo atsakingi už mokymus tokioje jautrioje srityje kaip savižudybių prevencija ir paslaugų teikimu psichologinės gerovės bei psichikos sveikatos stiprinimo klausimais. Akivaizdu, kad mažinamas finansavimas niekaip neleis užtikrinti nei šių naujai ministerijos permestų, nei pagrindinių paslaugų kokybiškesnio teikimo. Kokia SAM reakcija į prašymus nemažinti lėšų? Susispauskit, paieškokit tarp kitų biudžeto eilučių.
Esu įsitikinęs, kad tokie SAM veiksmai su visuomenės sveikatos biurais iliustruoja tą principą, su kuriuo susidurs dar ne viena sveikatos sistemoje dalyvaujanti įstaiga. Tokie A. Dulkio sprendimai tiesiogiai įtakoja ir gyventojų sveikatą.
Todėl ironiškai norisi paklausti sveikatos apsaugos ministro: ar jam išvis rūpi žmonių sveikata?