Ekonominė demokratija

Daugiau darbo vietų ir galimybių veikti, teisingesni mokesčiai

  • Stiprūs darbo santykiai
  • Integruojanti darbo rinkos politika
  • Darbo užmokesčio sistemos keitimas
  • Teisingas visų pajamų apmokestinimas
  • Progresiniai mokesčiai

Nelygybė šiais laikais didele dalimi egzistuoja būtent todėl, kad demokratija yra išstumta iš ekonomikos srities. Todėl priemonių valstybės lygmeniu tam, kad būtų suvaldyti vis didesni pajamų ir turto skirtumai – nepakanka.

Aktyvi ir integruojanti darbo rinkos politika

Lietuvos ekonomika nebus nei tvari, nei įtrauki, jei neįveiksime iki šiol didžiulių užimtumo ir nedarbo skirtumų tarp įvairių šalies regionų ir socialinių grupių. Vertinant bendrąsias tendencijas, lyginant su ekonomikos sunkmečiu 2010 m., darbo rinkos būklė taisėsi.

Nedarbo lygis krito daugiau nei per pusę ir 2017 m. pasiekė 7,1%. Jaunimo nedarbas po krizės taip pat susitraukė 2,7 karto iki 13,3%, o ilgalaikio nedarbo apimtys sumažėjo 3,5 karto iki 2,7%. Be to, stipriai padidėjo 20-64 m. asmenų užimtumo lygis, pasiekęs 76% arba 3,8% daugiau nei ES vidurkis.

Tačiau šis atsigavimas nebuvo įtraukus. Nepaisant spartaus ekonominio augimo, ir toliau augo pajamų nelygybė bei asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, dalis. Lietuvoje pastebimi reikšmingi skirtumai tarp užimtumo, nedarbo ir ilgalaikio nedarbo lygio didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir mažiau išsivysčiusiose vietovėse. Taip pat rimta – žemesnės kvalifikacijos asmenų integracijos į darbo rinką problema.

Ilgalaikiam ekonominiam augimui grėsmę kelia demografinės tendencijos. Nuo 2000 m. Lietuvoje bendras gyventojų skaičius kasmet mažėjo vidutiniškai 1% Siekdami užkirsti kelią šioms neigiamoms tendencijoms ir kurdami visus šalies gyventojus įtraukiančią darbo rinką, veiksime trimis pagrindinėmis kryptimis:

Suaugusiųjų profesinių įgūdžių gerinimas

Galimybės persikvalifikuoti ar kelti kvalifikaciją nepriklausomai nuo amžiaus ir užimtumo skatina mokymąsi visą gyvenimą. Deja, šioje srityje mes vis dar smarkiai atsiliekame: 2017 m. tik 5,9% Lietuvos suaugusiųjų dalyvavo mokymosi programose, kai ES vidurkis siekė 10,9%.
  • Mokymąsi visą gyvenimą turime padaryti labiau prieinamu ir įtraukti socialines grupes, kurios šiomis programomis mažai naudojasi.
  • Turime užtikrinti, kad mokymai atitiktų darbo rinkos poreikius. Tam reikia skatinti bendradarbiavimą tarp vietinių darbo biržų, darbdavių ir profesinių sąjungų.
  • Siekiant užtikrinti didesnę kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlą, būtina toliau iš esmės gerinti profesinio rengimo ir mokymo programų patrauklumą ir jų aktualumą darbo rinkoje, pvz., labiau plėtojant pameistrystės programą, kurioje dalyvaujant pakaitomis įgyjama darbo patirtis (darbo vietoje) ir mokomasi mokymosi vietoje.
  • Siekiant skatinti įmones steigti pameistrystės vietas ir prisidėti darbdavių organizacijas rengiant ir vertinant mokymų programas bei nustatant profesinius standartus, turėtų būti siekiama mažinti biurokratinę naštą bei numatytas darbdavių patiriamų kaštų subsidijavimas.

Kova su nedeklaruotu darbu

Nedeklaruotas darbas dėl mokesčių slėpimo kenkia viešųjų finansų tvarumui ir fiskaliniam stabilumui. Su nedeklaruotu darbu dažnai siejamos prastos darbo sąlygos, su sveikatos ir darbo saugos reikalavimais siejami trūkumai, mažesnis darbo užmokesčio lygis bei darbuotojų socialinės apsaugos stoka. Remiantis Williams ir kt. (2017) atliktu tyrimu, 2013 m. nedeklaruoto darbo dalis (kaip procentinė visų darbo sąnaudų išraiška) Lietuvoje siekė 19,8%. Šis rodiklis buvo antras pagal dydį ES (11,6%).

Siekdami silpninti paskatas nedeklaruoti darbo santykių:
  • Mažinsime darbo jėgos mokesčių naštą labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms.
  • Griežtinsime darbdavių bei darbuotojų atsakomybę.
  • Tam, kad konkurencinės sąlygos šalyje būtų visiems vienodos, stiprinsime Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) turimus analitinius bei infrastruktūrinius pajėgumus.
  • Taip pat gerinsime institucinę koordinaciją tarp VDI ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI).

Bedarbių skurdo įveikimas

Lietuvoje bedarbių skurdo lygis 2016 m. buvo penktas pagal dydį ES ir siekė 47,7% (ES vidurkis – 34,1%). Adekvatus nedarbo išmokų lygis užtikrina, jog darbo jėga šalyje pasiskirstys efektyviau, nes darbo ieškantys asmenys gali skirti daugiau laiko jų įgūdžius ir lūkesčius atitinkančio darbo paieškai arba persikvalifikavimui. Naudą iš adekvačių nedarbo išmokų gauna visi dirbantieji, nes jos didina darbo ieškančių asmenų derybinę galią, leisdamos rinktis tinkamą ir gerai apmokamą, o ne pirmą pasitaikiusį darbo pasiūlymą. Tuo tarpu neužtikrinant bedarbiams deramų gyvenimo sąlygų, tai skatina emigraciją. Daugiau kaip 75% emigrantų iš Lietuvos išvykimo metais nedirbo ar nesimokė. Siekdami silpninti paskatas nedeklaruoti darbo santykių:

  • Atsižvelgdami į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijas, sieksime pailginti netekusiems darbo išmokų gavimo laikotarpį nuo dabartinių 9 mėnesių iki dvejų metų
  • Taip pat siūlysime trumpinti laikotarpio, kurį reikalaujama įgyti prieš pripažįstant teisę į nedarbo išmokas, trukmę
  • Sieksime, kad visų namų ūkių gaunamų išmokų suma nebūtų mažesnė nei prognozuojamo skurdo rizikos riba
  • Užkirsdami kelią galimoms bedarbių paskatoms nedirbti, kelsime reikalavimus jiems dalyvauti kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo programose
  • Stiprinsime Darbo biržos (Užimtumo tarnybos) pajėgumus tam, kad bedarbiams būtų suteikta profesionali pagalba (įskaitant psichologų konsultacijas) integruojantis į darbo rinką

Ekonominė demokratija ir socialinis dialogas

Ateityje pažanga vis labiau priklausys nuo kūrybiškų, lanksčių ir išradingų bendruomenių. Tai įmanoma pasiekti tik tokiose visuomenėse, kuriose žmonių santykiai pirmiausia grįsti abipuse pagarba ir lygiateisiu bendradarbiavimu, o ne hierarchiniais galios santykiais ir statuso skirtumais.

Mes turime išplėsti ir įtvirtinti demokratijos praktikas darbo vietose, kuriose daugelis žmonių praleidžia reikšmingą savo gyvenimo dalį. Valstybės su geriausiai išvystytomis socialinėmis partnerystėmis ir efektyviomis socialinės apsaugos sistemomis yra tarp sėkmingiausių ir konkurencingiausių pasaulyje. Stiprūs darbo santykiai yra demokratijos dalis, būtina veiksmingai ekonomikai. Socialiniu dialogu ir konsensusu paremti susitarimai yra ilgaamžiai ir užtikrina stabilumą visuomenėje.

Deja, Lietuvoje paprastai tik formaliai įgyvendinami socialinio dialogo principai ir neišnaudojamas tikrasis jo potencialas. Pagal pagrindinius socialinį dialogą apibūdinančius rodiklius, tokius kaip narystė profesinėse sąjungose bei kolektyvinių derybų aprėptis, Lietuva užima vieną paskutinių vietų tarp ES valstybių narių.

Siekdami ištaisyti šią padėtį ir atliepdami į kūrybinės visuomenės iššūkius, mes skirsime dėmesį šioms prioritetinėms sritims:

Profesinių sąjungų teisių išplėtimas

Laikomės principinės nuostatos, kad nė vienas sprendimas socialinėje-ekonominėje srityje neturėtų būti priimamas be darbuotojų atstovų dalyvavimo kuo ankstesnėje stadijoje – dar tik svarstant galimų pokyčių kryptis.
  • Profesinės sąjungos turėtų deleguoti patarėją ne tik prie Vyriausybės ir Seimo, bet prie kiekvienos, su darbo santykiais susijusios ministerijos ir Seimo komiteto
  • Privalu stiprinti trišalės tarybos infrastruktūrą įsteigiant nepriklausomą sekretoriatą bei stiprinant tarybos narių kompetencijas
  • Būtina atkurti trišales tarybas regionuose
  • Profesinėms sąjungoms turi būti suteikiama darbo sąlygų inspektavimo teisė
  • Naujuoju Darbo kodeksu taip pat praplėstos darbo ginčų komisijos kompetencijos. Būtina sudaryti deramas sąlygas darbo ginčų komisijoms veikti efektyviau. Turi būti skiriamas tinkamas atlygis už darbą komisijose ir vedami kvalifikuoti mokymai
  • Palaikome darbo teisės konsultacinės tarybos steigimą

Darbo užmokesčio sistemos keitimas

Kolektyvinių derybų aprėptis Lietuvoje skirtingais vertinimais gali siekti 10-15% ir yra viena žemiausių ES. Orientacija į pigią darbo jėgą nesuteikia pakankamai paskatų įmonėms investuoti į žmogiškuosius išteklius bei darbo kapitalą, tad nesudaromos prielaidos didėti darbo našumui ir apribojamos darbo užmokesčio augimo galimybės.
  • Todėl turėtų būti siekiama pereiti prie kolektyvinių atlyginimų nustatymo regioniniu, sektoriniu bei profesiniu lygmeniu
  • Įmonės lygmeniu sudaromi susitarimai negalėtų būti mažiau palankūs darbuotojams. Siekiant, jog sektoriniai ir profesiniai darbo užmokesčio susitarimai būtų prasmingi bei atspindėtų realią darbo rinkos situaciją, būtina didinti darbdavių ir profesinių sąjungų tankį bei kolektyvinių derybų mastą
  • Tai turėtų skatinti įmones skirti daugiau finansinių išteklių vidiniams bei išoriniams mokymams, investuoti į gamybos įrangą, o tai ne tik leistų didinti darbo užmokestį, bet ir gerintų darbo vietų kokybę, taip pat sumažintų vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkį už tokios pačios vertės darbą

Ekonominės demokratijos inovacijos

Remdamiesi Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų išsivysčiusių valstybių sėkmingomis praktikomis, turime išbandyti įvairias ekonomikos demokratijos formas, tokias kaip:
  • įmonės, kurių savininkai ir valdytojai yra patys darbuotojai, gamintojų ir vartotojų kooperatyvai, darbuotojų atstovai įmonių valdybose ir pan.
  • Siekiant paskatinti tokių formų atsiradimą ir plitimą, taikytinos tam tikros valstybinės lengvatos, taip pat rengtini mokymai ir gerųjų praktikų sklaida
  • Gausėjant tokioms įmonėms, kurias valdo patys darbuotojai, palaipsniui transformuotume darbo santykius. Plistų tokie susivienijimai, kurie veikia ne nuosavybės, o bendruomenės pagrindu, kas iš esmės keistų pačią verslo sampratą
  • Tai turėtų svariai prisidėti prie to, kad formuotųsi lygiaverčiai ir tarpusavio pasitikėjimu grįsti visuomenės narių santykiai

Efektyvi ir socialiai teisinga mokesčių politika

Dabartinis šalies ekonominis modelis akcentuoja pigią darbo jėgą ir mažus pelno mokesčius kaip konkurencinius pranašumus. Kartu su ką tik įvestais regresiniais darbo mokesčiais ir mokestinių spragų gausa, kuri leidžia daugiausiai pajamų gaunantiems mokesčių beveik nemokėti, šis modelis sąlygoja skurstantį viešąjį sektorių, nepajėgų užtikrinti kokybišką švietimą ir socialiai saugią visuomenę. Jo pasekmės yra ne tik socialinės (didėjanti nelygybė ir emigracija), bet ir ekonominės: neoptimalios sąlygos inovatyviam, aukštą pridėtinę vertę kuriančiam Lietuvos verslui.

Lietuvoje įsivyravusi dešinioji ekonominė ideologija nutyli apie svarbų viešojo sektoriaus vaidmenį užtikrinant Lietuvos verslo sėkmę ir pagrindinį dėmesį skiria mokesčių mažinimui. Tačiau mokesčiais finansuojamas viešasis sektorius, ir todėl mokesčių mažinimas yra tolygus viešojo sektoriaus mažinimui. 2016 m. duomenimis, pagal mokestinių pajamų santykį su BVP Europos Sąjungoje mes lenkiame tik Bulgariją, Rumuniją ir Airiją. Bendras mokesčių santykis su BVP Lietuvoje siekė 29,9%, kai ES vidurkis tuo tarpu siekė 39,8%. 2018 m. mokesčių reforma šį rodiklį dar labiau sumažins. Panašu, kad dabartinė vyriausybė siekia mažiausio viešojo sektoriaus Europoje titulo.

Toks žemų mokesčių politikos vykdymas yra iš tikrųjų rinkėjų apgaudinėjimas. Lietuvos žmonėms yra svarbi socialinė sanglauda. Jie nėra patenkinti dėl didėjančios socialinės atskirties ir nesąžiningos darbo ir mokesčių politikos. Šalies gyventojai taip pat vienareikšmiškai pasisako už kokybiškas ir visuotinai prieinamas viešąsias paslaugas. Šie lūkesčiai yra įtvirtinti ir Lietuvos Konstitucijoje, užtikrinančioje teisę į nemokamą švietimą ir medicinos pagalbą.

Tačiau tai galima pasiekti tik didinant perskirstymą per valstybės biudžetą. Deja, valdančioji dauguma nusprendė nepaisyti savo rinkiminių pažadų. Įgyvendinus trumparegišką mokesčių reformą, egzistuojančios problemos tik dar paaštrėjo. Nors dabartinė valdžia žada imtis priemonių kovojant su šešėline ekonomika, to toli gražu nepakanka, kad būtų užkardytos grėsmės ilgalaikei valstybės politinei ir ekonominei raidai. Todėl sieksime kitokios mokesčių politikos. Išskiriame tris pagrindines jos kryptis:

Progresiniai gyventojų pajamų mokesčiai

Lietuvoje darbo pajamų apmokestinimo progresyvumo laipsnis yra vienas mažiausių visoje ES. Dideles ir mažas pajamas gaunančių asmenų mokesčių pleištas Lietuvoje 2015 m. siekė 6,2%, tuo tarpu ES vidurkis siekė 14%. Taip susiklostė dėl santykinai didelio mažų pajamų apmokestinimo ir santykinai mažo didelių pajamų apmokestinimo bei taikomų įvairių išlygų.
  • Todėl siūlome didinti mokesčių progresyvumą mažinant gyventojų pajamų apmokestinimą mažiausias pajamas gaunantiems asmenims bei didinant gyventojų pajamų apmokestinimą dideles pajamas gaunantiems asmenims.
  • Siūlome sieti gyventojų pajamų tarifą su gyventojų gaunamų pajamų dydžiu nepriklausomai nuo pajamų šaltinio, o tarifą nustatyti progresyviai nuo 0% iki 40%
  • Laikomės nuostatos, jog skurdžiai gyvenančioms šeimoms turėtų būti įvestas neigiamas pajamų mokestis
Šiomis priemonėmis siekiame, jog taisomasis mokesčių ir socialinių išmokų poveikis pajamų nelygybės mažinimui padidėtų nuo 15 Gini procentinių punktų iki ES vidurkio, kuris atitinkamai 2015 m. siekė 21 procentinių punktų.

Teisingas visų pajamų apmokestinimas

Viena esminių Skandinavijoje įsitvirtinusio socialdemokratinio gerovės režimo prielaidų – tai, kad prie bendros gerovės prisideda visi šalies gyventojai nepriklausomai nuo gaunamų pajamų pobūdžio. Tai ne tik mažina administracinę naštą, bet ir užtikrina didesnį tarpusavio pasitikėjimą bei skatina gyventojus nevengti savo mokestinių prievolių.
  • Todėl siekiame teisingo apmokestinimo visoms gyventojų gaunamoms pajamoms nepriklausomai nuo pajamų kilmės šaltinio
  • Pasisakome už tai, kad būtų naikinamos mokestinės lengvatos ir peržiūrimi kapitalo mokesčiai, kaip tai siūlo padaryti tarptautinės organizacijos
  • Taip pat siūlome iki 2024 m. įvesti visuotinį Lietuvos gyventojų šeimos pajamų ir turto deklaravimą
  • Kitų ES valstybių narių pavyzdžiu taip pat turi būti nustatytas adekvatus ir visiems privalomas turto mokestis
  • Pajamos iš turto mokesčių ES 2016 m. vidutiniškai sudarė apie 2% BVP, tačiau Lietuvoje šis rodiklis siekė vos 0,5% BVP. Turime pasiekti, jog Lietuvoje pajamos iš periodinių nekilnojamo turto mokesčių būtų ne mažesnės nei 2% BVP, o kitų turto mokesčių į biudžetą būtų surinkta ne mažiau nei 0,5% BVP
  • Taip pat pasisakome, kad nekilnojamo turto mokestis liktų vietos savivaldos žinioje bei būtų įvestas žyminis mokestis visam naujam įsigyjamam turtui (nekilnojamam turtui, akcijoms, žemei) siekiant panaikinti prielaidas ekonomiką destabilizuojantiems burbulams

Investicijų skatinimas

  • Siūlysime taikyti mokesčio atskaitą įmonėms, nusprendusioms finansuoti investicijas didinant nuosavą kapitalą, o ne įsiskolinimą
  • Taip pat sieksime sukurti mokesčių kreditų sistemą, kuria būtų skatinamos realios mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros investicijos. Tokiu būdu įmonės turės daugiau paskatų bendradarbiauti su mokslo institucijomis tobulinant gaminamą produkciją ir gerinant įmonių technologinius procesus
  • Siūlome supaprastinti ir sumažinti mokestines prievoles pradedantiesiems verslininkams ir mažesnėms įmonėms kartu plečiant elektroninių paslaugų spektrą, automatizuojant mokesčių administravimą, gerinant mokesčių mokėtojų žinias ir taip padedant jiems laikytis mokesčių taisyklių

Close