Dovilė Šakalienė. Esė apie laisvę, byrančią tarp pirštų it smėlis

Dovilė Šakalienė. Esė apie laisvę, byrančią tarp pirštų it smėlis

Pirmadienį abiturientai rašė lietuvių kalbos rašinį. Tarkim, ir aš jį rašau. Pirmadienį Seime buvo 11 žmonių, kuriems neatrodė normalu įstatymu įtvirtinti draudimą šypsotis, juoktis ar žaisti Lukiškių aikštėje. Mažiau nei 10 proc. Seimo.

Paklausiau po balsavimo, kaip likę 90 proc.+ kolegų praktiškai įgyvendins to memorialinio įstatymo 4str., kur sakoma, kad aikštės naudojimas privalo užtikrinti rimtį. Nesakė, ar statys ženklus „Draudžiama juoktis“, ar tinklais sems vaikus iš fontano. Kaip pamatuos, ar laikomasi „geros moralės“, irgi nesakė. Bičiulė rašytoja pasiūlė kitų metų lietuvių kalbos egzamino temą „Moralės policija: kaip ji iš manęs augina patriotą“.

Užtat vos pradėjus kolegai Mantui Adomėnui iš tribūnos vardyti komunistinės Kinijos Vyriausybės vykdomus nusikaltimus žmoniškumui – prievartinę uigūrų mažumos moterų sterilizaciją bei milijonus darbo stovyklose uždarytų žmonių – valdantieji ramiai susikrovė krepšius ir šnekučiuodamiesi išėjo iš salės.

Kaip pamatuos, ar laikomasi „geros moralės“, irgi nesakė.

Tie patys žmonės, kurie ką tik vienas per kitą skambiais šūkiais ragino nepamiršti komunizmo represijų, kankinimų, išdraskytų šeimų ir išžudytų rezistentų, abejingai išskubėjo namo, vardijant šiandien, dabar vykdomas komunistinio režimo represijas prieš etninę mažumą, faktiškai atitinkančias genocido apibrėžimą – viena iš genocido kategorijų yra prievartinė gimstamumo kontrolė, siekiant sunaikinti, pilnai ar iš dalies, etninę, rasinę ar religinę žmonių grupę.

Mano senelės bylos nuosprendis skambėjo „už banditizmą“ – taip sovietai vadino rezistenciją. Nes jie tikrai ją niekino. Ir represavo mūsų mažą tautą ilgus dešimtmečius, o mes ilgus dešimtmečius kovojom.

Lukiškių aikštėje vis dar nestovi paminklas. Šiandien išvis smėlyje ir fontane žaidžia vaikai. Bet nei aš, nei mano dar likę gyvi šeimos nariai nepamiršom tų šeimos narių, kurie kalėjo, buvo kankinami, ištremti, negrįžo. Nes ne įpareigojimas „užtikrinti rimtį“ ar žiūrėjimas į paminklą nulemia valią atsiminti. Ir valią kovoti su tokiais pat represyviais komunistiniais režimais, šiandien įkalinančiais ir kankinančiais kitus žmones, naikinančiais kitas tautas ar etnines grupes.

Ne įpareigojimas „užtikrinti rimtį“ ar žiūrėjimas į paminklą nulemia valią atsiminti.

P.S. Mama pasakojo, kad mirus sovietų tironams visiems būdavo liepiama liūdėti, aikštės su sociopato Lenino paminklu turėjo spinduliuoti pagarbą režimui. Man šitas staigiai iškeptas memorialinis įstatymas asocijuojasi būtent su tuo, prieš ką buvo nukreipta mūsų senelių ir tėvų kova – su represyviu kolektyviniu nuosprendžiu visiems vienodai atsiminti/liūdėti/liudyti, stovint prieš vieno štampo paminklus.

P.P.S. Šiaurės Korėja ištobulino stebėjimą, ar pakankamai liūdi prieš vado paminklą. Gal patars, kaip nustatyti, ar pakankamai „užtikrini rimtį“.

Susiję straipsniai

Close