Vytautas Plečkaitis. Ar tikrai Lietuvai reikia prezidento?

Vytautas Plečkaitis. Ar tikrai Lietuvai reikia prezidento?

Lietuva nori turėti prezidentą (-ę). Didelė jos dalis išrinktą prezidentą gerbia ir myli. Į jo rinkimus tauta renkasi mieliau ir gausiau nei į Seimo ar savivaldos rinkimus. Prieš ketvirtį amžiaus Lietuvos piliečiai referendumu priėmė Konstituciją, kurioje numatė prezidento institutą. Tiesa, ne su tokiomis galiomis, kokių siekė Aukščiausios Tarybos dešinieji, bet su gerokai nuosaikesnėmis, kurioms pritarė dauguma deputatų ir didžioji dauguma Lietuvos tautos referendumo keliu. Prezidento (-ės) reitingai per ketvirtį amžiaus prezidento institucijos gyvavimą visada buvo dideli. Ar tai buvo pirmasis prezidentas Algirdas Brazauskas, ar jį pakeitęs Valdas Adamkus, trumpai, vos keturiolika mėnesių, prezidentavęs Rolandas Paksas, ar dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nes prezidentai nebuvo ir nėra tie žmonės, kurie lemia valstybės socialinę ir ekonominę raidą. Ne prez ...

Rasa Budbergytė. Už politikų ambicijas mokės žmonės

Rasa Budbergytė. Už politikų ambicijas mokės žmonės

Partijų susitarimo projektą dėl gynybos politikos lydėjo ir kita, visuomenei ne mažiau svarbi, žinia, tik užgožta kitų rėksmingų antraščių. Paskutinėmis rugpjūčio dienomis pranešta, kad Vyriausybė, paskelbusi ambicingus planus gynybos finansavimui skirti 2 proc. BVP, planuoja skolintis ir tam, kad pasiektų įsipareigojimų NATO rodiklį. Finansų ministerija skubos tvarka pateikė įstatymo pataisą, kuria jai būtų suteikta teisė skolintas lėšas naudoti su naryste NATO susijusiems įsipareigojimams finansuoti. Lietuva, nors ir skolindamasi, vykdo savo pažadus. Šiemet mūsų krašto apsaugai turėtų būti skirta 873 milijonai eurų. Pagal gynybos išlaidas, įvertinant ekonomikos dydį, užimame septintą vietą NATO šalių tarpe. Galima drąsiai teigti, kad Lietuva įsiveržė į pirmaujančiųjų būrį. Dabar nauju politiniu susitarimu demonstruojama ambicija šokti dar aukščiau. Kieno ...

Vilija Blinkevičiūtė. Skurdo Lietuva: grėsmė nacionaliniam saugumui – išgyventi už 10 eurų per dieną

Vilija Blinkevičiūtė. Skurdo Lietuva: grėsmė nacionaliniam saugumui – išgyventi už 10 eurų per dieną

Auganti socialinė nelygybė, skurdas yra milžiniška grėsmė nacionaliniam saugumui, tiksinti bomba po valstybės pamatais. Kol žymūs Lietuvos ekonomistai, politikai ir bankininkai ginčijasi, kaip šalyje matuoti skurdą (reakcija į faktą, kad pernai skurdas Lietuvoje didėjo), siūlau užeiti pas vienišą pensininką ir jo paklausti tiesiai: kaip tu išgyveni, žmogau? Kaip gyveni, žmogau, už penkis ar 10 eurų? Ir čia toks servisas, kad tikrai patiks. Viskas įskaičiuota: pusryčiai, pietūs, vakarienė, šiltas vanduo ir šiluma, vaistai ir gydymasis, batai, rūbai ir koncertai. Rojus. Ir tik už kelis eurus per dieną. Ir važiuoti niekur nereikia. Viskas čia, Lietuvoje. Taip gyvena pusė šalies pensininkų. „Sodros“ duomenimis, apie 300 tūkstančių senjorų gauna 300 eurų neviršijančias ar vos keliais eurais didesnes pensijas. Ir čia kalba ne tik apie senjorus, bet apie vis ...

Julius Naščenkovas. O šįkart konservatoriai – teisūs.

Julius Naščenkovas. O šįkart konservatoriai – teisūs.

Konservatoriai šoka ritualinį šokį: Lietuva pavojuje, todėl reikia dar daugiau investuoti į šalies gynybą. Ir šįkart jie yra teisūs: Lietuva iš tikrųjų yra grėsmių akivaizdoje – išorinių ir vidinių. Nėra pasiteisinimo, kodėl turėtume į savo likimą ir ilgalaikę krašto perspektyvą žiūrėti pro pirštus – skirkime laiko grėsmėms ir galimam jų neutralizavimui aptarti. Taip jau sutapo, kad konservatoriai akcentuoja išorės grėsmę – Rusiją. Ir niekas negali sakyti, kad visai be pagrindo: Rusijos užsienio politika yra labai aktyvi ir agresyvi. Mūsų kaimynė nepraleidžia progų pasinaudoti kitų šalių silpnybėmis ar jų problemomis savo naudai. Mano asmenine nuomone ir mano žiniomis, Kremlius nevengia būti tokių problemiškų situacijų katalizatorius. Jeigu norite Kremlių, kaip rizikos faktorių, įvertinti objektyviai, teks perprasti jo veiksmų motyvus, jo tikslą. Turiu rimtų a ...

Arkadijus Vinokuras. Kodėl nereikia skirti ekstra 0,5 proc. kariuomenei?

Arkadijus Vinokuras. Kodėl nereikia skirti ekstra 0,5 proc. kariuomenei?

Tačiau esminis klausimas būtų: ar tikrai siekis investuoti į gyventojų psichologinį atsparumą karo atveju supriešina socialinę saugą su kariuomenės finansavimu? Atsakymas būtų – jokiais būdais. Psichologinis visuomenės atsparumas krizės atvejais yra nepaprastai svarbi totalinės gynybos dalis. Tai žino švedų socialdemokratinė vyriausybė, tik ką paskyrusi 500 milijonų kronų (50 milijonų eurų) civilinės gynybos sritims, tai žino izraeliečiai. Abejose šalyse yra ir galimybė pasirinkti alternatyvią nekovinę tarnybą karinėse pajėgose. Regis, nei LVŽS vyriausybė, nei konservatoriai bei šiaip ura patriotai šito nesupranta. Šie žmonės yra patys psichologinio neraštingumo aukos. Mat psichologija Lietuvoje vis dar baisiosios pamotės vietoje, o tūlas lietuvis vietoje psichologo pagalbos pasirinks virvę. Mintis remti pinigais tik viską, kas apčiuopiama totalinės gynybos ko ...

Juozas Olekas. Kaip ginsime Lietuvą?

Juozas Olekas. Kaip ginsime Lietuvą?

Nacionalinis mūsų šalies saugumas yra pamatinė vertybė: socialdemokratai niekuomet jos neginčijo. Atvirkščiai, mes prisidėjome ir tikrai didžiuojamės, kad Lietuva, viena iš nedaugelio valstybių, pasiekė ir viršijo šioje srityje iškeltus tikslus ir įsipareigojimus NATO. O dabar – siūlomu partijų susitarimu dėl gynybos – tiesiog nematome prasmės susiaurinti valstybės saugumo poreikių vien iki karinės galios stiprinimo. Būtų teisinga išlaikyti dabartinį finansavimą krašto apsaugai ar truputį daugiau esant poreikiui ar pasitelkus specialias programas. Jeigu nuolatos skirsime gynybai lėšų tiek, kiek dabar (pavyzdžiui, šiemet – 873 mln. eurų), galėsime palaikyti pakankamai aukštą kariuomenės pasirengimo lygį. Skyrus papildomų lėšų kitiems sektoriams, galima vertinti, ar reikalingas didesnis finansavimas krašto apsaugai. Dėl visuotinės karinės tarnybos visuomet laiki ...

Vytautas Plečkaitis. Liūdnos vokiečių migracinės politikos pasekmės

Vytautas Plečkaitis. Liūdnos vokiečių migracinės politikos pasekmės

Masinės riaušės trečiame pagal dydį Saksonijos žemės mieste Chemnize iššaukė reakciją bei susirūpinimą visoje Vokietijoje ir aplink ją. Buvusios rytų Vokietijos (VDR) miestas Chemnizas iki 1990 m. vadintas Karl Marx Stadt, ne pirmi metai garsėja, kaip vienas iš neonacių bastionų. Jiems netrukdo miesto centre pastatytas devynių metrų aukščio Karlo Marxo paminklas. Galima sakyti atvirkščiai - paminklas juos traukia čia rinktis ir reikšti savo protestus bei nepasitenkinimą dabartine Vokietijos valdžios migracine politika. Jiems, ir ne tik jiems, labiausiai kliūva atvykę į Vokietiją emigrantai iš Afrikos ir Azijos šalių. Praėjusią savaitę dešinieji radikalai taip įsisiautėjo, jog centrinei valdžiai teko mobilizuoti apie penkis tūkstančius policininkų tvarkai palaikyti. Pretekstas chuliganiškiems išpuoliams buvo 35 metų vokiečio, kurio motina yra kubietė, nužudymas ...

Close