Vyriausybės ruoštos vaučerių sistemos, skirtos skatinti smulkiuosius verslininkus, prekiaujančius žemės ūkio gamintojų produkcija, burbulas subliuško kaip ir ketinimas Žemės ūkio ministeriją iš Vilniaus perkelti į Kauną. Skambiai pristatytos ambicingos programos patyrė visišką fiasko.
Vaučerių sistemos projektai gulė į teisės aktus, tačiau dienos šviesos taip ir neišvydo. Pritrūko ne tik supratimo, kaip gerą norą paversti realybe, tačiau ir politinės valios. Nepaisant valstiečių norų, panašu, kad teisės aktai Seime nesulauktų pritarimo net ir iš savų.
Lygiai kaip ir Žemės ūkio ministerijos perkėlimas. Neabejotinai, tai viena iš daugelio šios valdančiosios daugumos nesėkmių, puikiai iliustruojančių, kad nei profesionalų, nei politikų vyriausybės negeba tvarkytis su kasdieniais darbais.
Populiariausios miesto vietos, kur ūkininkai prekiauja savo produkcija, yra tose zonose, kur trūksta automobilių stovėjimo vietų arba automobilių aikštelės yra mokamos. Tai niekaip neskatina miestiečių apsipirkinėti tokiose prekyvietėse.
Nors idėja, jog reikia ieškoti būdų, kaip paremti smulkiuosius prekybininkus, prekiaujančius ūkininkų produkcija, buvo gera, tačiau kelias – tik teorinis. Manau, jog pagrindinis būdas paskatinti smulkiuosius prekybininkus – sukurti sąlygas, leidžiančias žmonėms patogiai ir paprastai apsipirkti pas tokius prekeivius.
Gaila, tačiau smulkiesiems prekeiviams, prekiaujantiems žemės ūkio produkcija, užauginta Lietuvoje, nepadeda ir Vilniaus miesto valdžia. Atvirkščiai, net trukdo. Populiariausios miesto vietos, kur ūkininkai prekiauja savo produkcija, yra tose zonose, kur trūksta automobilių stovėjimo vietų arba automobilių aikštelės yra mokamos. Tai niekaip neskatina miestiečių apsipirkinėti tokiose prekyvietėse.
Automobilių parkavimas prie vienų populiariausių Vilniaus Halės, Kalvarijų, Tymo turgaviečių yra mokamas. Vietų nuolatos trūksta, nes jų įrengta tiesiog per mažai. Žmonės, atvažiavę nusipirkti maisto produktų, pasisukioję po užimtas stovėjimo aikšteles, negaišta brangaus laiko ir važiuoja į didžiuosius prekybos centrus arba pažeidinėja kelių eismo taisykles, statydami automobilį net ir neleistinose vietose.
Skaičiuojama, kad Vilniaus apskrityje veikia kiek daugiau nei 20 % visų smulkiųjų įmonių, kurios galėtų dalyvauti „vaučerių“ sistemoje, tačiau, panašu, kad Vilniaus mieste šios įmonės nėra laukiamos. Vilniaus miesto valdžia, nesugebanti į miestą grąžinti „žaliųjų rodyklių“, „žalią“ šviesą yra uždegusi prekybos centrams. Prie jų netrūksta parkavimo vietų, puikiai sutvarkyta infrastruktūra, o svarbiausia, stovėjimas – nemokamas!
Smulkiesiems prekybininkams praktiškai neįmanoma konkuruoti su didžiaisiais prekybos centrais, o pastarieji dar turi ir miesto valdžios palaikymą. Smulkiesiems prekybininkams, su nedidelėmis išimtimis, Vilniuje – ne vieta. Stovėjimo aikštelės dar neapmokestintos Karoliniškėse, Justiniškėse ir kitose vietose, tačiau tik laiko klausimas, kada ir šiose vietose už stovėjimą teks susimokėti Vilniaus miesto valdžiai.
Vilniečiams telieka su pavydu žiūrėti į tokius miestus kaip Ukmergė, kur parkavimas prie pagrindinių smulkaus verslo prekybos taškų yra nemokamas.
Tariamai spręsdama transporto srauto problemas, miesto valdžia pabrangino automobilių stovėjimą, tuo pačiu iš miesto išvydama miestelėnus. Jei tikrai būtų norima spręsti transporto srautų problemas mieste, o nepasipinigauti, būtų gerinama visuomeninio miesto transporto sistema. Dar daugiau, jau senai galėjome pasekti Talino pavyzdžiu ir miesto visuomeninį transporto padaryti nemokamu.
Visuomeninį transportą mieste padarius nemokamą, dingtų ne tik transporto kamščiai, kvėpuotume švaresniu oru sostinėje, bet ir patogiau keliautume. Tačiau, tikriausiai, Vilniaus miesto valdžiai labiau reikia mūsų pinigų, nei patogesnio ir švaresnio miesto.
Vilnius bus sėkmingas tiek, kiek sukurs ir užtikrins galimybių savo gyventojams, tačiau, akivaizdu, jog visos galimybės miestiečiams baigiasi prekybos centruose.
Autorių galite sekti Facebook 
