Arkadijus Vinokuras. Nesiliaujantys visų dipukų išsisukinėjimai

Arkadijus Vinokuras. Nesiliaujantys visų dipukų išsisukinėjimai

Kelios mintys pasiskaičius K. Girnių.

Vilniuje, ponios ir ponai, reikia būti visišku bepročiu, kad sutikus Tiesą ją atpažintum. Todėl retas, bet akylus etiškas skaitytojas, perskaitęs mano komentaro pavadinimą, tuojau pasipiktinęs reaguos. Juk tikrai ne VISI dipukai taip elgiasi? Ir šis skaitytojas bus teisus. Tai štai, Kęstučio Girniaus straipsnio pavadinimas „Nesiliaujantys priekaištai laisvės kovotojams“ mano nuomone pažeidžia akademinę ir žurnalistinę etiką.

Išvertus K. Girniaus straipsnio pavadinimą į žmogišką kalbą, jis skamba šitaip: „Visi partizanų kritikai kaltina visus laisvės kovotojus“. O jeigu keliantys klausimus dar ir yra žydų kilmės? Juk doras lietuvis niekaip nekvestionuoja dešiniųjų politkorektiškai sudėliotos ir visuomenei primestos vienos istorijos naratyvo idėjos? Kai šovinistine šizofrenija paveikti visokie net ir su demokratinio konservatizmo idėjomis susipykę judėjimai skleidžia VISI JIE TOKIE nesąmones, yra viena. Bet panašūs visus kritikus į vieną katilą sumetantys straipsnio pavadinimai K. Girniui garbės nedaro. Juk visus iki vieno „vienos istorinės tiesos“ kritikus kolektyviai kaltinti nesiliaujant skeptiškai ir kritiškai reaguoti į reikalavimą užsimerkti prieš įžūliai romantizuojamą Lietuvos žiaurią praeitį net ir nusikaltėlius verčiant aukomis, matau, kad nervai neatlaiko. Kaip sakė istorikas Christoph Dickmann: „Nenudailinta istorija dažnai kėsinasi į mūsų saugumo jausmą“. Na, pripažinkite, kaunietiškai šnekant, nefasonas TSPMI dėstytojui primityvokai kritikuoti oponentus. Juk ne visi ir ne visus partizanus kritikai kaltina?

Aš bent pagrįstai kritikuoju žydų žudikų J. Barzdos ir J. Krištaponio pagerbimą. (Gal, sakau, yra abejojančių jų nusikaltimais Lietuvoje? Akivaizdu, kad taip, todėl ir pastatė jiems paminklus, aikštę vardu pavadino). Kritikuoju karo kapeliono Zenono Ignatavičiaus heroizavimą. Jis buvo A. Impuliavičiaus skerdikų 2–ojo pagalbinės policijos bataliono kapelionas. Šis batalionas 1941–1944 m. Lietuvoje ir daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių sunaikino 27 tūkst. 696 žydus - moteris, vaikus, jų tėvus ir senelius, karo belaisvius, antinacinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius. „Tarp žudikų buvo ir 537 praktikuojantys katalikai“ (Istorikas A. Rukšėnas). Anot kapeliono garbintojų pateisinimo: „Jiems reikėjo paguodos, dvasinio pastiprinimo – dvasininkų gero žodžio, apeigų.“

Juk doras lietuvis niekaip nekvestionuoja dešiniųjų politkorektiškai sudėliotos ir visuomenei primestos vienos istorijos naratyvo idėjos?

Jiems? Ne, ne žudomiems dvasinio pastiprinimo ir paguodos reikėjo. Atvirkščiai: jiems – tai žudikams, jeigu dar nesupratote. Kiekvieną mielą dieną tų žudikų dvasingumu rūpinosi. Bet nesu katalikas, gal ko nors nesuprantu.

Taip pat kritikuoju dviejų veikėjų K. Škirpos ir J. Noreikos nepagrįstą heroizavimą. Bet tie du heroizuojamieji partizanais nebuvo, nors – abu karininkai. Kai žinai, kad J. Lukša-Daumantas grįžta į Lietuvą kovoti ginklu už Lietuvos laisvę, tai tu dviejų heroizavimą priimi kaip piktybinį nesusipratimą.

Taip diskredituojama J. Lukšos-Daumanto ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadovų Jono Žemaičio -Vytauto, Adolfo Ramanausko-Vanago bei kitų pasirašyta Deklaracija. Ji skelbė, kad aukščiausioji teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti Nepriklausomą Demokratinę Lietuvos Respubliką. Ir jie dainavo „Ir šviesa, ir Tiesa/ Mus žingsnius telydi“. Su Tiesa, kaip matote, Lietuvoje nelabai. Ji, vargšė, neretai sėdi podraug su keliais alkoholikais kokioje Vilniaus senamiesčio bromoje už galvos susigriebusi.

Tad tiek apie neapykantą „jiems“ skatinantį pavadinimą. Prieš dalijantis mintimis apie kitus K. Girniaus argumentus: tikrai nėra jokių istorinių duomenų, rodančių, kad J. Lukša-Daumantas būtų susitepęs nusikaltimais žmoniškumui. Taigi: ar J. Lukša-Daumantas dalyvavo LAF-o veikloje? K. Girniaus nuomonė kategoriška – ne: „Nėra duomenų, kad Lukša priklausė LAF‘ui, juolab kad LAF‘as, skirtingai negu LKP, neturėjo aiškios struktūros su išsamiu narių sąrašu. Be to, LAF‘as buvo Berlyne, sukilėlių grupės Lietuvoje, retai juos siejo net atsitiktiniai ryšiai.“ Tad, pone ir kiti vien tik patriotizmu gyvi esantys ponai, kaip man, žurnalistui, elgtis skaitant šį LGGRTC dokumentą? Štai: „[J. Lukša-Daumantas]1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausė Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, išsilaisvino.“. Nuoroda čia.

Su Tiesa, kaip matote, Lietuvoje nelabai. Ji, vargšė, neretai sėdi podraug su keliais alkoholikais kokioje Vilniaus senamiesčio bromoje už galvos susigriebusi.

Ir, ponai, nepradėkite apgailėtinai teisinti. Ne apie tai kalba. Tiesiai prieš akis yra valstybinės institucijos, atsakingos už istorinės tiesos paieškas ir patikrą, dokumentas. Juo rėmėsi ir LŽB pirmininkė F. Kukliansky. Tad kaip elgtis? Jeigu ši institucija neretai kūrybingai gražinusi negražią istorinę tiesą viešai paskelbs, kad dokumentas meluoja, bus kita kalba. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė laiške Seimui kaip tik ir nori atskirti gerbiamą partizaną (kurio ir šeima išgelbėjo du žydų vaikus ir karo belaisvį) nuo Berlyno LAF-o. Ši organizacija dokumentuotai buvo nacistinė antisemitinė, siekusi paversti Lietuvą nacistinės Vokietijos analogu. Tai faktas.

Štai K. Škirpa pokalbyje su A. Smetona, jam sakė: „Visos lietuvių partijos turinčios išnykti, nes visos susikompromitavusios, o iš jų skeveldrų rasis nauja, jauna ir drąsi, vieno vado vedama lietuviška nacionalsocialistinė partija. Mums svarbu laisvos lietuvių valstybės kontinuitetas, – tąsa.“ Tikriausiai LAF- o programinius dokumentus matėte? Jų kūrimo ir redagavimo dokumentus matėte? Tikriausiai žinote, kad prie jų prisidėjo 28 garsūs intelektualai, pagrindinis – filosofas A. Maceina? O jeigu matėte, kodėl (subjektyviai, žinoma) girdžiu jūsų balse pateisinimą? Juk LAF leistas antisemitinis ir pronacistinis laikraštis „Į Laisvę“ 1941 birželio 24 d. rašė: „Galvotrūkščiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kuriems komunizmas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdyti, nes bolševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas“. „Į Laisvę“ kvietė naikinti žydus ir liaupsėjo nacių Vokietiją. O 1941 m. rugpjūčio mėn. 30 d. Juozas Girnius tame pačiame „Į Laisvę“ paskelbė straipsnį „Idėjiniai nacionalsocializmo pagrindai“.

Pone K. Girniau, ar nenorėtumėte politologiškai įvertinti, kokiu pagrindu demokratinėje Lietuvoje vis dar garbinama nacistinė organizacija, nors fašistinių, nacistinių ir komunistinių organizacijų garbinimai uždrausti kaip ir pačios partijos? Gal apie tai reikėtų rimtai pakalbėti? O ne pasiduoti rinkimų metu skleidžiamam dešiniųjų marazmui „Pakelk galvą, lietuvi! Visi kritikuojantys vieną tiesą – Kremliaus agentai!“

Apie LŽB pirmininkės ir Amerikos žydų komiteto direktoriaus A. Bakerio laišką Seimui. Jis išreiškia nerimą ne dėl J. Lukšos - Daumanto garbei skirtų metų. Nereikalaujama jų atšaukti, prašoma atidėti, kol jis nebus atskirtas nuo LAF-o. Pritariu, kad rašant tokius laiškus neturėtų kilti jokių abejonių dėl laiško tikslo. Bet man jos ir nekyla: norima atskirti garbingą asmenį nuo nacistinės organizacijos. Tos, Berlyno LAF -o, kuri nurodė surinkti Tautos darbo apsaugos batalioną (TDA).

Išvertėme visus Lenino stabus, ko laukiama su smegeninėse impregnuotais simboliniais nacistiniais stabais?

Šis batalionas Kauno VII forte buvo panaudotas nužudant tūkstančius žydų kilmės Lietuvos piliečių. Ir šioje vietoje neturi jokios reikšmės, kad K. Škirpa ir Co reikalavo „tik“ išvaryti žydus lauk. Kas, kad žudymais užsiėmė Kauno ir kitų Lietuvos miestų LAF-ų organizuotų skerdynių dalyviai. Išvertėme visus Lenino stabus, ko laukiama su smegeninėse impregnuotais simboliniais nacistiniais stabais? K. Škirpos LAF- o nacistinė ideologija abejonių nekelia. Abejones kelia K. Girniaus siekis musę paversti drambliu. Gavosi superpatriotinis siurrealizmas.

Kartoju: rinkimų metas. Todėl pseudopatriotams nesvarbu, kad F. Kukliansky laiške J. Lukša-Daumantas nešmeižiamas. Neturint rimtų argumentų, pasitelkiamas suktas „kaltina netiesiogiai“. Arba „abejoja“. Nuo kada Lietuvoje abejoti tapo baisiu nusikaltimu? Reikėtų piktintis fanatiškais faktų atmetimais, politiškai motyvuotomis faktų interpretacijomis. LNK reportaže š. m. liepos 18 dieną LŽB pirmininkė aiškiai pabrėžia: „Mes nekaltiname J. Lukšos-Daumanto“.

Ar dabar, vyrai, (visada vyrai) jums vėl panūdo pasigaminti dar vieną raganą – Vanagaitę 2.0? Nemaloniausi tie, kurie sovietų laikais tylėjo, darėsi sau visokias universitetines karjeras arba džiaugėsi laisve užsieniuose, o sugrįžę tapo garsiai rėkiančiais aršiausiais patriotais. Pamiršę elementarų lietuvišką kuklumą. Tokiems demokratija patikėjęs kritikas staiga tampa „visi jie niekaip nesiliaujantys priekaištauti laisvės kovotojams“, „jie kiršina tautą“, „jie patys savo kalbėjimu skatina antisemitizmą“, „jie juodina Lietuvą“. Šie neva argumentai skirti komunistiškai užčiaupti burną kitaip manantiems, abejojantiems. Jie kyla iš patologinės baimės žvelgti tiesai į akis. Kodėl? Anot iš JAV namo grįžusios literatės, a. a Birutės Pūkelevičiutės, „Tikėjau: Tėvynė prisikels, jos laukia baltų bijūnų kelias. Toji mūsų svajonė įvyko – ji prisikėlė. Bet kai ji atsisuko, mes negalėjom atpažinti sužaloto jos veido.“

Žinot, nuo ko Lietuvoje labiausiai kenčiama? Savo knygoje – farse „Taksi Kristaus išpažintis“ aprašiau vilnietį kaip lietuvio metaforą. Tai tas, kuris niekada neklysta ir neturi ydų. Su sąžine taip pat kiek problematiška. Pastaroji vilniečio nekamuoja. Todėl, sutikęs Vilniaus senamiesčio gatvelėje Tiesą, jos neatpažintų. Nebent taptų bepročiu.

Susiję straipsniai

Close