Arkadijus Vinokuras. Mes sergame baime

Arkadijus Vinokuras. Mes sergame baime

Mes sergame sovietiniu recidyvu, tai yra baime. Baime praeičiai, baime nešvariai istorijai liepiančiai matyti savo išsigandusį atspindį veidrodyje. Sergame baime atsakomybei.  Kai bijo valdžios neturintys yra viena, bet kai bijo valdžią turintys - visai kita.

Gitanas Nausėda, lyg iškritęs iš dangaus, siūlo kurti Kultūros forumą kuris spręstų istorinės atminties reikalus. Pone prezidente, turime dvi ekspertų institucijas, kurios jau 20 metų su tuo dirba. Problema tik, kad viena institucija - LGGRTC (Genocido centras) - nemato reikalo remtis Lietuvos pasirašyta Tarptautine konvencija, apibrėžiančia genocido nusikaltimus. Antraip J. Noreika ir K. Škirpa jau būtų nuvainikuoti. Tereikia remtis Konvencija ir šimtais dokumentų. Faktas tas, kad Genocido centras  yra dešiniųjų valioje, todėl ir tokie politizuoti sprendimai. Kas sudarys naują forumą? Ar vėl dešinieji nacionalistai 10 metų tempiantys gumą aiškindami, kad dar niekas neaišku?  O gal konstruktyviau ir patikimiau būtų  pakviesti nepriklausomus nuo valstybės kišenės istorikus, todėl nebijančius daryti nepolitizuotų išvadų? Taip, nebijančius, nes sovietų istorinio instituto  analogu virtusio Genocido centro vadovai, jo istorikai bijo prisipažinti, kad jų tikslas ne istorinė tiesa, kokia skaudi ji bebūtų, bet kraštutinių dešiniųjų politinis interesas išlaikyti jų pačių sukurptą mitą apie skaistų „antinacinį“ pogrindį. Paverčiant jo simboliais du susimovusius didvyrius – nacių kolaborantus. Tai daroma advokataujant ir visomis išgalėmis menkinant J. Noreikos ir K. Škirpos  indėlį į dalies Lietuvos piliečių persekiojimą, pasibaigusį jų išžudymu.  Vietoje tiesos aiškinama apie jų meilę ir atsidavimą Lietuvai, paverčiant juos vos ne dievais.  Kalbu apie išvadas, besiremiančias neutraliu kalbėjimu, kaip pavyzdžiui, kad J. Noreika „tik šiek tiek“, „tik nereikšmingai“, „tik buvęs įtrauktas“, „tik perrašinėjęs“, „tik tvarkęs žydų turtą, „tik  išvertęs“ nacių okupantų nurodymus. Ir ciniškai laikant žmones kvailiais, žongliruojama tokiais, neva, argumentais, kaip antai „jie nieko nežinojo apie vykdomas masines žmonių žudynes“. Tikrai? Vykusias tiesiai po jų nosimis?  Iš tos pačios operos sukurptos ciniškos interpretacijos apie jų gerumą, net, neva, žydų gelbėjimą ir panašiai. Nesvarbu, kad nėra jokių faktinių įrodymų ir kad išgelbėtas buvo lietuvis. Už žydo gelbėjimą grėsė mirtis.

Beje, du šalutiniai klausimai: ką reiškia neutralus teiginys „tvarkyti žydų turtą“? Tai reiškia ne ką kitą, kaip plėšti nužudytų ir žudomų Lietuvos piliečių turtą neretai nuėmus drabužius net nuo sušaudytų. Tai reiškia, kad tas priplėštas turtas surenkamas, pasidalijamas, išparduodamas, o kas liko atiduodama nacių okupantams. J. Noreikos pasirašytas dokumentas tai rodo. Tokių pasirašytų jo dokumentų, siejamų su žydų persekiojimu per pusantrų metų darbo naciams yra ne kokie du, bet virš šimto. Ką reiškia neutralus teiginys „įtrauktas“ į žydų persekiojimą? Buvusio prieš J. Noreiką Šiaulių apskrities viršininko Igno Urbaičio naciai neįtraukė, nes jis paprasčiausiai atsisakė vykdyti, anot jo, nehumaniškus įsakymus. J. Noreika pats sutiko tapti nacių kolaborantu, nes ne vieną kartą įrodė savo neapykantą žydams. Jo nesustabdė net Lietuvos laikinosios vyriausybės atsistatydinimas. Jis liko dirbti naciams.

Genocido centras, taip pat iš baimės, bando išsisukti nuo atsakomybės už mito kūrimą ir jo palaikymą. Todėl ir atsisakoma remtis Jungtinių Tautų genocido nusikaltimų apibrėžimu, po kuriais pasirašė Lietuva, kaip valstybė.  Jeigu būtų taikomi visame pasaulyje genocido vertinimo kriterijai, tektų peržiūrėti šimtus dokumentų šios konvencijos kontekste ir šių dviejų asmenų veiksmai pasirodytų visai kitoje šviesoje.  Bet kad taip įvyktų, Genocido centro, Lietuvos mokslų akademijos, Vrublevskių bibliotekos, Kultūros paveldo departamento vadovai bent pradžioje turėtų pradėti nuo labai žmogiško dalyko: traktuoti Lietuvos žydus išžudytus gražiausiose 256 Lietuvos vietovėse lygiaverčiais lietuviams žmonėmis.

Dabar gi šių institucijų bei tylintys valstybės  vadovai, gal ir manantys kitaip,   yra priversti atsižvelgti į ydingas Genocido centro išvadas. Jas savaime suprantama kritikuoja nepriklausoma Komisija vertinanti nacių ir sovietų nusikaltimus. Komisija  remiasi tarptautiniais genocido nusikaltimų vertinimais ir standartais, ko nedaro Genocido centras. Jo išvados  leidžia minėtoms institucijoms   mėtyti  vienas kitam  lyg karštą bulvę atsakomybę už  vienokį arba kitokį būtiną  sprendimą.

Grįžkime prie temos apie baimę ne duok Dieve, susimauti. Juolab, kai „tauta“ yra prieš šių dviejų asmenų deherojizavimą. Bet ta „ tauta“, kurios atstovais apsimetė  visokie kraštutiniai dešiniųjų politikieriai, net nesugeba surinkti ir trijų šimtų žmonių demonstracijoms. Už juos Lietuva nebalsuoja. Bet „visų“ prezidentas  G. Nausėda matyt  išsigando to nacionalistų „mūsų daug“ sukurto burbulo.   Arba jis juos tiesiai šviesiai remia. Todėl jis meta  kaltinimą žmonių kiršinimu  ne Genocido centrui manipuliuojančiam žmonių nežinojimu taip įtvirtinant savo gėdingų išvadų stereotipus žmonių galvose, bet Vilniaus merui Remigijui Šimašiui.   Nors pastarasis, kad ir neelegantiškai, bet  teisėtai tą neteisėtai pakabintą  lentą J. Noreikai nuėmė.  Gal prezidentas verčiau paimtų ir pareikštų, kad iš neteisės teisė nekyla, taip sukritikuodamas LMA, Vrublevskų bibliotekos ir KPD vadovus už nepateisinamą išsisukinėjimą, kad neteisėtai pakabinta lenta tegul sau kaba iki kito sprendimo.  Beje, pone prezidente, ar niekada tamstai nekilo klausimas, kodėl herojizuojami du nacių kolaborantai, kodėl jie beatodairiškai tapatinami su antivokišku ir antisovietiniu pasipriešinimu? Sakau su antivokišku, nes antinacinio pasipriešinimo, antraip nei Lenkijoje,   Lietuvoje nebuvo. Tik 1943 metais buvo pradėta priešintis Vokietijai.  Kodėl ne naciams? Todėl, kad ir K. Škirpa, ir J. Noreika kaip ne vienas jų kolega  dalyvavęs žydų žudynėse (ką patvirtina Genocido centras) buvo naciai žinoma iš meilės Lietuvai. LAF programa ir jos  įgyvendinimas Lietuvoje 1941 – 1943 metais tai patvirtina.

Ir dar vienas šiame kontekste svarbus pastebėjimas skaitytojams: Lietuvoje kovoje prieš sovietų okupaciją galvas paguldė 20 000 vyrų ir moterų. Tūkstančiai jų niekaip nesusitepę nei  kolaboravimu, nei  žydų persekiojimu ar žudynėmis.  Vilniaus gatvių neužteks jų vardais išvadinti, sienų bareljefais iškabinti. Jie žuvo su ginklu rankose. Gi šie du karininkai – pulkininkas ir kapitonas - neiššovė nei vieno šūvio nei prieš nacių, nei prieš sovietų okupantus. Adolfas Ramanauskas - Vanagas, Jonas Žemaitis – Vytautas  ir kiti partizanų vadai kategoriškai pasisakę prieš nacių ir sovietų kolaborantus,  tikriausiai vartosi karstuose nuo  nacių kolaborantų gynėjų argumentų.  Ir laikas nustoti platinti antisemitinį mitą, neva Lietuvos žydų bendruomenės tikslas kremliškai  šmeižti  visą partizaninį judėjimą Lietuvoje. Tai melas. Kartoju: du susimovę didvyriai nėra visa rezistencija. Argi jų gynėjai nesupranta, kad tas  beatodairiškas  gynimas kaip tik metą šešėlį ant kovoje žuvusių  partizanų?

Institucionalizuota sovietinė baimė atsakomybei valstybės biurokratų tarpe daro rimtą psichologinę žalą pačiai visuomenei. Psichiatras, profesorius Dainius Pūras kalbėdamas apie be leidimo pakabintą lentą J. Noreikai, taikliai pastebėjo:  „Bestuburių politika kainuos Lietuvai vis brangiau. Jei nebus tinkamo atsako vakarykščiam akibrokštui, beliks spėlioti kada ir koks bus kitas žingsnis po vakarykštės "sėkmės"“.   Dabar matome tos baimės priimti sprendimą išdava - neteisėtai pakabinta lenta kabo iš baimės gatvei.  Taip korumpuojami  teisė ir demokratiniai principai, jeigu kam nors dar neaišku. Prezidento G. Nausėdos puoselėjamoje gerovės valstybėje tokie griaunantys valstybės teisinius pagrindus veiksmai nebūtų toleruojami. Man, trisdešimt metų gyvenusiam tikroje gerovės valstybėje Švedijoje, toks lietuviškai suprantamas gerovės valstybės modelis neatitinka originalo.

Taip kad, deja, mes vis dar sergame. Tačiau pats faktas, kad visas Vilnius tai yra 622 000 jo gyventojų neteisėtos lentos pakabinime nedalyvavo ir didžioji dalis  Lietuvos už paraštinius nacionalistus nebalsuoja, bent man tas faktas sako, kad turime rimtą šansą išgyti.

Close