Arkadijus Vinokuras. Apie  autoritarinio mentaliteto įkaitus

Arkadijus Vinokuras. Apie autoritarinio mentaliteto įkaitus

Vienas jų, Jurga Lago, stoja į kovą už smurtaujančias prieš vaikus šeimas ir prieš tą „žiaurią sistemą" norinčią vaikus apginti: "Mes ateinam jau pamatę tą sistemą, jos norą lįsti gilyn į šeimas, jos ilgus nagus, sukištus giliai į sovietines komunalkes – be privatumo, be teisės į gyvenimą.". Problema su šiuo teiginiu, kad "Mes", tai yra Jurga Lago ir dalis "už nedraskomą šeimą", taip ir įstrigo tose sovietinėse komunalkėse, kur fizinis ir psichologinis smurtas prieš vaikus ir moteris buvo norma. Deja, ši norma vėl keliama ant pjedestalo – politiniais sumetimais.

Problema kur kas gilesnė, nei pastoviai besikartojantys sovietinio mentaliteto  recidyvai. Violetinė isterija  parodė, kad šalyje yra mažiausiai 100 000 žmonių (tiek balsavo už N. Venckienės partiją), kurių  neišprusimu pastoviai naudojamąsi taip kuriant nepatenkintų masių vaizdą. Kas naudojasi? Tai  politikos paraštėse vegetuojantys politikieriai tik ir laukiantys kaip nors ir bet kokia forma atsidurti dėmesio centre. Tai tie patys žurnalistai, kaip antai Rūta Janutienė, Rusijos „žurnalisto“ Solovjovo atitikmuo Lietuvoje. Jai  neegzistuoja jokie moraliniai skrupulai. Buvusi arši violetinių rėmėja, šiandien ji vėl, pagal atidirbtą scenarijų, audrina dalį visuomenės nusispjaudama į elementarų objektyvumą. Pirmas pavyzdys: akivaizdžiai LVŽS ir kiti įtakingi figurantai lieka už kritikos ribų. Pavyzdys antras:  Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (VTAPĮ) priima visas Seimas su M. Puidoku priešakyje, bet manipuliuojamiems žmonėms ši tiesa nutylima. Nutylimas ir faktas, jog  įstatymas neturi pakankamos finansinės paramos jo įgyvendinimui dėl   S. Skvernelio (LVŽS ) vyriausybės kaltės.

Problema išties rimta. Įstatymas priimamas, bet  socialiniai darbuotojai  nekokybiškai paruošti. Algos menkos, norinčių dirbti mažai, išsilavinimas -pedagoginis, psichologinis, bendravimo, juridinis - neadekvatus užduočiai. Kita vertus, išsigandę tėvai neskaito įstatymų. Jie gasdinami  kaimynais piktybiškai persekiosenčius šeimas arbas socdarbuotojais perlenksenčius įstatymo lazdą. Taip kartais  ir atsitinka, deja. Būtina stengtis, kad taip nebūtų. Todėl pateisinu žmonių norą protestuoti. Bet nepateisinu sąmoningo žmonių gasdinimo, klaidinimo. Šeimos gasdinamos Norvegija, nors visoje demokratinėje Europoje, Skandinavijoje, JAV, Kandoje, Australijoje, Izraelyje įstatymai leidžia paimti vaikus iš jiems pavojingos aplinkos.  Neatsakingas Seimo nario R. Dagio pareiškimas „Jei 50 proc. paėmimų iš šeimų nepasiteisina, tai 50 proc. vaikų traumuoti be reikalo“ yra piktybinė dezinformacija. Tie skaičiai yra laužti iš piršto. Tik ką liaupsinęs įstatymą, dabar Seimo narys siūlo stabdyti įstatymą  iš baimės nepatekti į Seimą. Iš tos baimės, 58 Seimo nariai nusprendė pasukti laikrodį atgal. Jie reikalauja papildyti įstatymą teise „proporcingai“ naudoti smurtą prieš vaikus. Net nekeista, kad jų įstatymo pataisa yra  pernai Rusijos Dūmos  priimto teisės į „pliaukštelėjimą“ įstatymo kopija.

Šito žmonėms, akivaizdu,  žinoti nereikia, nes taip lengviau pasirinkti kritikai opoziciją, nei kritikuoti pačią LVŽS. Žmonių baimės bei eskaluojama neapykanta nukreipiama  tik į vieną Seimo narę  - Dovilę Šakalienę. Prieš 100 Seimo narių, beveik visi vyrai, nepašokinėsi, nes skaičius 100 neturi veido. Todėl  reikalingas priešas gyvu  veidu. Todėl būtina surasti auką, kurią galima demonizuoti. Vakar tokia buvo Laima, šiandien Dovilė, rytoj kokia nors Rugilė. (Beje, kodėl  gatvė taip nekenčia protingų, sugebančių kovoti ir apsiginti moterų?).  Puikiai žinodama, kad  nėra jokio pagrindo nesulaužiusiai Seimo nario priesaikos D. Šakalienei reikalauti apkaltos,  R. Janutienė  masiškai tiražuoja šią idėją sulaukdama nieko nenutuokiančių savo rėmėjų plojimų. Jeigu už bet kokį kažkam neįtikusį Seimo nario pasiūlymą būtų leista būriui žmonių šalintį Seimo narį iš Seimo, tai būtų demokratijos pabaiga.

Štai apie ką ir vyksta  kalba. Grėsmė demokratijai tikra, apčiuopiama. Nes, reaguodami į eilinę surežisuotą  isteriją, tuojau sureagavo ir jai  pasidavė visi svarbiausi  Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo rėmėjai, kaip antai LVŽS Seimo narys M. Puidokas, TS-LKD Seimo narys R. Dagys, Seimo narys M. Puteikis. Jie kritikos išvengia. Skaitykite kolegės I. Makaraitytės tekstą, nesikartosiu: Čia

Kodėl grėsmė demokratijai Lietuvoje yra apčiuopiama šiandien? Todėl, kad gatvės politikieriai  vėl persikraustė į Seimą tik dabar su tikra galia rankose. Tikra galia rankose žmonių, kurie, anot LVŽS nario P. Urbšio,   vaikšto pamišę iš tos galios. Nepraeina diena be draudimų, dažniausiai neadekvačių. Nepraeina diena be kėsinimosi į spaudos ir žodžio laisvę. Bandymas nuleisti referendumo kartelę nuo 300k iki 200k ar dar žemiau yra akivaizdus karbauskininkų siekis atiduoti sprendžiamąją galią gatvei. Puikiai suprantama, kad taip atsitikus, Lietuvoje baigsis demokratijos era. Niekam neatskaitingų vienadienių komitetų ir judėjimų prileidimas prie rinkimų yra iš tos pačios „operos“.  Tas pat su siūlymu sumažinti Seimo narių skaičių. Aiškinama, kad iš Lietuvos išvyko milijonas žmonių, o be to „estai sumažino“.  Tai vienas bukiausių mano girdėtų argumentų. Nes Estijoje vienam parlamento nariui tenka apie  8 000 rinkėjų, Lietuvoje – 20 000 rinkėjų. O ar  ir tas milijonas išvažiavusiųjų jau nebe Lietuvos piliečiai?

Politinių aferistų tikslas yra ne tik demonizuoti bet kokį asmenį besipriešinantį antidemokratiniams išpuoliams,   bet demonizuojama pati demokratija.  Ir vėl   manipuliuojama pasipiktinusių ar išsigandusių žmonių jausmais. Siekiama įkalti žmonėms į galvą mintį, kad nereikalingos jokios demokratinės sprendimų priėmimo procedūros, nereikalinga jokia argumenatcija grįsta faktais, objektyvia informacija. Manoma, kad pakanka tik 40 000 parašų ir lėks neįtikusieji iš Seimo. Teigiama, kad Konstitucija ir Konstitucinis teismas yra niekiniai, ir tik trukdo priimti „tikrus įstatymus“. Reikalavimas panaikinti VTAPĮ neva ginant šeimos teisę į privatumą yra niekas kita, kaip siekis užkonservuoti agresijos, žmogaus žeminimo bei  autoritarizmo kultūrą. Juvelyrės kalbėjimas yra tos antidemokratinės psichozės demagoginė išraiška. Prisiimdama sau teisę kalbėti „mes“ vardu, baksnodama pirštu į vis stiprėjančias nacionalizmo apraiškas Europoje kaip pavyzdį Lietuvai ir būdą gelbėtis nuo demokratijos, ji ir ją remiantys daro viešą pareiškimą: „Mes išpažįstame dikatūrą, nesvarbu spalvos!“. Na, dar taip tiesiai prisibijo pareikšti, bet mintis aiški.

Kaip ir aišku, kad ši eilinė protestų akcija  vėl pradėta prieš artėjančius rinkimus. Juk niekas neprotestavo prieš ankstesnįjį įstatymą, nors ir tuo metų vaikai buvo paiimami iš šeimų. Niekas neprotestavo prieš priimant ir naująjį įstatymą. Tačiau šiandien vėl pasigirsta grasinimai nužudyti, vėl tarp protestuotojų pasirodo lengvai paveikiami psichiškai nestabilūs žmonės,   proputiniški politikai. Vėl  pastatyta bačka naujam gelbėtojui.

Galima apsimesti vaikų gelbėtojais, bet negalima nuslėpti fakto, kad tie gelbėjimai yra proginiai. Galima apsimesti liberalu, ginančiu šeimos teisę į privatumą, bet negalima nuslėpti fakto, kad siekiama apginti autoritarizmą, teisę psichologiškai ir fiziškai luošinti vaikus. Tikslas?  Pastoviai didinti  nepatenkinta nei savimi, nei kitais agresyvią visuomenę. Tokią, kaip V. Putino Rusijoje. Nes tik tokioje nacistine ir komunistine ideologijomis pažeistoje visuomenėje gatvė gali diktuoti savo valią civilizuotai daugumai, paversti visuomenę jų autoritarinio mentaliteto įkaitais.

Close