Gimiau 1950 metais Kėdainių rajone, Zubieliškių kaime. Kėdainiuose 1957 m. rugsėjo pirmąją pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, tačiau jau spalio mėnesį  (tą dieną, kai TSRS paleido „sputniką“ t.y. spalio 7 dieną) su tėvais persikėliau į Kaišiadoris, kur mokiausi toliau, kol 1968 metais baigiau Kaišiadorių vidurinę mokyklą (dabar Algirdo Brazausko vardo gimnaziją).  Kaišiadorys tuo metu buvo ir moksleivių laivų modelizmo centru, kaišiadoriečiai moksleiviai ne kartą buvo Lietuvos  moksleivių čempionais. Aš 1964 metais  tapau moksleivių spartakiados prizininku, o 1965 m. – Lietuvos čempionu.

Laivų modelizmas ir lėmė, kad baigęs vidurinę įstojau į laivų statybos ir remonto specialybę Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) mecahanikos fakultete. Po dviejų mokslo metų studijas turėjome tęsti Kaliningrado žuvies pramonės technologijos institute. Nenorėjau išvykti, iš Kauno, kur, vėlgi, sportavau ir grojau vokaliniuose –  instrumentiniuose ansambliuose ir jau pats save išlaikiau, tad perėjau į šaldymo mašinų ir įrengimų specialybę tame pačiame mechanikos fakultete.

Baigęs institutą 1974 metais iki 1989 metų dirbau mėsos pramonės įmonėse, rajono ir respublikos  institucijose kordinuojančiose  mėsos ir pieno, bei maisto pramonės darbą. 1989 metais išvykau į Varšuvą studijuoti doktarantūroje ir 1994 metų pavasarį apsigyniau disertaciją „Lietuvos politinės santvarkos transformacija 1988 – 1993 metais. Joje analizavau svarbiausius politinius ir konstitucinius nepriklausomos  Lietuvos valstybės atkūrimo aspektus.

Rašydamas disertaciją aktyviai dalyvavau ir Lietuvai svarbiuose įvykiuse. 1990 m. birželio mėnesį,  kai didžiosios valstybės nenorėjo pripažinti atkurtos Lietuvos nepriklausomybę, turėdamas pažįstamų Ministro pirmininko Tadeušo Mazovieckio aplinkoje, organizavau Lietuvos premierės Kazimieros Prunskienės vizitą į Varšuvą. 1991 m. sausio mėnesį, kilus perversmo Lietuvoje grėmei ir užsienio reikalų ministrui Saudargui atvykus į Varšuvą, padėjau organizuoti Lietuvos informacijos biurą, kuris vėliau sklandžiai išaugo iki ambasados.

1994 metų birželio mėnesį Prezidento Algirdo Brazausko ir Ministro pirmininko Adolfo Šleževičiaus iniciatyva buvau paskirtas Lietuvos nepaprastuju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lenkijoje. 1996 – 2000 metais taip pat buvau Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Bulgarijoje ir Rumunijoje.

              Man būnant ambasadoriumi santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos intensyvėjo, mes tapome strateginiais partneriais, buvo sukurtos strateginės pertnerystės institucijos: Prezidentų konsultacinis komitetas, Parlamentinė asamblėja ir Vyriausybių bendradarbiavimo taryba. Suintesyvėjo kultūriniai kontaktai intensyvėjo prekyba, aktyvūs buvo ir piliečių bendravimas. Reikšminga buvo ir prezidentų Algirdo Brazausko ir Lenkijos prezidento Aleksandro Kvašnievskio iniciatyva Vilniuje, 1997 metų rudenį surengta Rytų ir vidurio Europos šalių kaimyniškų santykių konferencija, kurioje dalyvavo 9 prezidentai ir Rusijos ministras pirmininkas. Už jos organizavimą turiu prezidentų Brazausko ir Kvašnevskio padėkas.

            2000 metų lapkričio mėnesį  Prezidento Valdo Adamkaus dekretu buvau paskirtas Užsienio reiklų ministru.  2001 – 2002 buvau Europos Tarybos ministrų komiteto pirmininku. Žmogaus teisių ir politinių laisvių klausimus teko spręsti derybose su Azerbaidžano Prezidentu Gaidaru Alijevu (tėvu), Gruzijos prezidentu Eduardu Ševardnadze, Armėnijos vadovais. Teko  tarpininkauti Bosnijos ir Hercogovinos konstitucijos diegimui, vadovauti deryboms su Bosnijos ir Hercogovinos Serbų Respublikos Prezidentu ir Parlamento pirmininku.

2000 -2002 buvau Lietuvos Respublikos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje delegacijos vadovas, stojimo sutarties signataras. 2006 – 2008 buvau Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas. Derybas pradėję tik 2000 m. vasario mėnesį, pasivijome pirmaujančias šalis ir 2002 m. gruodžio mėnesį Kopenhagoje jas baigėme tarp lyderių.             

            2000 – 2005 metais vadovavau Lietuvos integracijos į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) koordinavimo komisijai  prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 2005 – 2006 metais buvau Šiaurės Atlanto Tarybos garbės pirmininkas ir Lietuvos euroatlantinės saugumo politikos koordinavimo komisijos pirmininkas,2000 – 2006  buvau Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvyriausybinės komisijos Lietuvos pusės pirmininkas. Reguliarių susitikimų metų buvo sėkmingai sprendžiami dvšalių santykių klausimai, ekonomikos, energetikos, pasienio bendradarbiavimo ir transporto problemos.

2008 – 2011 metais buvau Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Latvijoje, 2011 – 2017 metais buvau ambasadoriumi ypatingiems pavedimams LR užsienio reiklų ministerijoje. Šiuo metu dirbuindividualiai.

       Turi pedagoginės patirties.  2014 – 2019 metais dėščiau Tarptautinių santykių ir Lietuvos užsienio politikos kursą Mykolo Riomerio universitete ir Karo akademijoje. Savo patirtį apibendrinau knygoje „Politikos sūpuoklės“ ( leidykla Tyto Alba, 2018 m.).

   Gerai moku anglų, rusų ir lenkų kalbas. Su žodynų ar be skaitau čekų, slovakų, baltarusių, ukrainiečių, bulgarų, serbų kroatų ir kitomis slavų kalbomis.

Dabar Europos Sąjunga  turi nemažai problemu ir spręstinų klausimų. Juos sprendžiant daug pastangų turės įdėti ir Lietuvos atstovai Europos parlamente. Vienas dabartinės Europos tėvų, Robertas Šumanas sakė, jog „Europa nesukurta vieną kartą ir visiems laikams, pagal vieną planą.“  Ji kuriama žingsnis po žingsnio, įveikiant nuolat kylančius sunkumus.

Didžiausias krizės šaltinis – iš Europos Sąjungos nutarusi pasitraukti Jungtinė Karalystė, susiderėjusi išstojimo sutartį, tačiau negalinti nutarti, kaip jai toliau elgtis.

 Graikia, Portugalija,Ispanija lėtai brenda iš finansinės krizės, Italijoje padėtis vis dar sunki.

Nelengvas ir nelegalios migracijos iššūkis.  Šiaurės Afrikos, Vidurio rytų ir kitų skurdžių regionų gyventojai, supratę, jog europinį gerbūvio modelį  namie  susikurti nepavyks, patraukė į Europą.

Nelegalių migrantų srautai patenkantys per blogai saugomą ES sieną, sukėlė nerimą daugelyje valstybių. Kaip gaunasi, jog išorinę sieną turinti saugoti ir atvira viduje,  Europos Sąjunga pradėjo elgtis priešingai – nesugebe saugoti išorinės sienos ir uždaro sienas viduje tarp valstybių- narių.

Tad gal sprendimas ir būtų teikti pagalba skurdiems kaimynams, kuriant gerbūvį jų tėvynėse. O tie, kurie persekiojami savo šalyse, rastų prieglobstį Europoje

Pastaraisiais metais atgijo ar naujai susikūrė homofobiškos nacionalistinės partijos, kurioms svetima tolerancija ir užuojauta. Homofobijos ir autoritarizmo apraiškos stiprėja pavyzdžiui ir Lenkijoje Vengrijoje, kur abejojama demokratijos laisvėmis, palaipsniui naikinamas valdžių pasidalijimo principas. Netgi šimtmetines demokratijos tradicijas turinčiose šalyse matomi aiškūs hopmofobijos ir tautinio egoizmo ženklai, galintys smarkiai kirsti pereuropinio solidarumo pagrindus.

Iškilusios problemos verčia galvoti apie radikalias ES reformas. Jau aptarti penki galimų reformų scenarijai, kurie sukurs naujos sąjungos apybraižas iki 2025 metų. Tų scenarijų esmė tokia: pirmasis – liekam ten kur esam, lieka laiko apmąstymams. Antrasis  scenarijus – tik laisvoji rinka be politinės integracijos – tai reikštų, jog traukiamės atgal. Trečias kelias – tie kurie nori daugiau daro daugiau – formuojasi kelių greičių europą. Čia pagrindinė naujiena – eurozonos biudžetas ir žymiai gilesnis eurą įsivedusių valstybių bendradarbiavimas. Ketvirtasis scenarijus – darom mažiau, bet efektyviau (minimizuojami bendri standartai, stabilizuojama eurozona, išlieka pasienio bendradarbiavimas ir t.t.); penktasis- kartu darom daug daugiau – stiprinama bendroji rinka, finansinė ir fiskalinė unija, vieningai kalbama užsienio politikos klausimais ir t.t.

Reikės pagalvoti apie Europos gynybos ateitį, globalizacijos suvaldymą, ir šiuos klausimus sprendžiant reikalingas intensyvus Europos parlamento ir komisijos dialogas.

Daug metų dalyvavęs Europos sąjungos Tarybos darbe ar ruošiant kardinalios svarbos ES sprendimus ir žinodamas kitų Europos valstybių pozicijas, manau jog Lietuvai aktualiausias ES labai tikėtinas trečiasis variantas – tie, kurie nori –darys daugiau. Tačiau visos pagrindinės diskusijos dar prieš akis. Dabar pats laikas analizuoti savo interesus, ruošti savo derybines pozicijas, studijuoti ir analizuoti kitų valstybių – narių nuostatas. Dabar nenoriu primesti jokio scenarijaus, tačiau Lietuvai įstojus į ES analizė rodė, jog Lietuvai, santykinai nedideliai valstybei, naudingos stiprios centrinės Briuselio institucijos – Parlamentas ir Komisija. Tada išvengiame užkulisinių didžiųjų valstybių derybų, neretai mūsų – mažesniujų, sąskaita.

 Visi svarbiausi darbai  bus atlikti, per dabar renkamo Europos Parlamento kadenciją 2019 – 2024 metais. Priimti sprendimai daugeliui metų į priekį lems Europos ateitį, jos vietą pasaulyje ir,aišku, mūsų gyvenimo kokybę. Todėl jo svarba šių esminių ES transformacijų metu bus išskirtinė. Ir rinkėjai, mesdami savo balsus į urnas turi gerai pagalvoti, ar tas už kurį jie pasisako pats iki galo suvokia visų problemų mąstą ir ar jis  gebės tinkamai atstovauti jų interesus įtvirtindamas Lietuvą.

Nusprendžiau kandidatuoti į Europos parlamentą, nes manu, kad mano patirtis gali būti naudinga ES ir Lietuvai. Norėčiau dalyvaiti Užsienio politikos komiteto darbe.