Baigiasi šeštoji mūsų šalies gyvenimą paralyžiavusi  karantino savaitė, tačiau mes vis dar nepradėjome plaukti iš krizės, o tik trumpais ir kiek chaotiškais judesiais bandome nenuskęsti. Suprantama, ne visi vaikystėje žaidė šachmatais ir ne visiems duota įžvelgti visaapimantį situacijos ir išėjimo iš jos sprendimų paveikslą...

Visi, kas Lietuvoje bei pasaulyje akylai stebi koronaviruso pandemijos sukeltą krizę ir tai kokias kovos su ja strategijas rinkosi kitos šalys, sutiks, kad Lietuvoje sisteminio požiūrio į krizės sprendimą vis dar nėra. Pavieniai vieno ar kito valdžios atstovo sprendimai dažniau sukelia tik daugiau klausimų, nei aiškiais atsakymais palengvina visuomenės dvejones.

Chaotiškumo pavyzdžių daug  ir juos sugrupuoti į vieną paveikslą nėra lengva – gal dėl to ir kyla nerimas dėl ateities tiek man, tiek plačiai visuomenei. Ar tikrai reikėjo (ir kokios apimties?) karantino Lietuvoje dėl koronaviruso pandemijos? O, jei reikėjo, kodėl buvo pasirinktos pačios griežčiausios jo priemonės? Gal per savaitę ar dvi buvo galima aprūpinti tiek medikus, tiek visuomenę būtiniausiomis saugos priemonėmis ir verčiau pasekti Švedijos ir Taivano pavyzdžiais? Juk ten buvo pasikliauta piliečių sąmoningumu, sykiu, leidžiant apsaugoti ekonomikos sritį nuo dar vienos finansinės krizės.

Greitieji testai plačiai visuomenei vis dar neprieinami, nors jų, atrodo valstybė pirko šimtais tūkstančių.

Deja, jau dagiau nei mėnesį Lietuvoje trunkantis karantinas parodė, kad mūsų šalis Švedijos ir Taivano patirtimi pasinaudoti neturėjo jokių galimybių. Pirmiausia, todėl, kad Lietuvoje niekas neanalizavo to, kas darėsi Kinijoje, prasidėjus koronaviruso pandemijai. Tai lėmė, kad vos tik Lietuvoje buvo nustatytas pirmasis koronaviruso atvejis, valdžia lyg pašautas žvėris puolė ieškoti, kur įsigyti apsaugos priemonių, žmonėms į akis meluodama, kad visko – pilni valstybės rezervo sandėliai. Abejoju, ar Švediją ir Taivanį krizės pradžioje buvo ištikęs toks pat „stručio“ sindromas...

Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad Lietuvos epidemiologai arba turi per mažai patirties, arba yra išblaškyti po įvairias žinybas, todėl vis dar stinga jų sutelktumo, kompetentingos bei koordinuotos veiklos.  Juk iki šiol nei vienas iš jų negali atsakyti, kokiais atvejais kokius testus koronavirusui nustatyti būtų naudoti geriausia?

Greitieji testai plačiai visuomenei vis dar neprieinami, nors jų, atrodo valstybė pirko šimtais tūkstančių. Už savas lėšas žmonės taip pat vis dar neturi teisės pasidaryti tyrimų, bet štai, kaimyninė Latvija tai leido daryti nuo pat pirmos pandemijos dienos.

Pagaliau koronaviruso protrūkiai Klaipėdos hospise, bei kai kuriose ligoninėse taip pat akivaizdžiai įrodė, kad net ramiais laikais Lietuvos epidemiologai dirba ir nepakankamai, ir neprofesionaliai. Laiko pasiruošti galimiems iššūkiams turėjome lygiai tiek, kiek ir kitos valstybės – nuo praėjusių metų lapkričio pabaigos, kai iš Kinijos jau sklido žinios apie mirtiną virusą ir jo sukeliamą COVID-19 ligą tikrai buvo pakankamai.

Tikėkimės, gal vis dėlto, itin griežto karantino metu, šalies valdžia ir atitinkamos institucijos nesnaudė ir padarė būtinas pamokas ateičiai, nes jau šiandien spėliojama, ar nesulauksime ir antrosios koronaviruso bangos.

Atsakingi valstybės tarnautojai turėtų suprasti, kad visų prevencijų varikliu yra situacijos stebėjimas ir analizavimas.

Galbūt Ekstremalių situacijų operacijų centras ir specialus Vyriausybės komitetas koronavirusui suvaldyti atidžiai išnagrinėjo Taivano ir Švedijos patirtį, nes ji tikrai praverstų, nuo „kalimo kūju" taktikos prie „ilgalaikio šokio" su šiuo mirtį sėjančiu virusu.

Neabejoju, anksčiau ar vėliau susidorosime su koronavirusu, kaip ir su visais iki šiol žmoniją ištikusiais ir galybę gyvybių nusinešusiais virusais. Pasaulis tiesiog neturi kitos išeities – anksčiau ar vėliau bus išrasti veiksmingi vaistai bei vakcina.

Tačiau jeigu į situaciją būtų žvelgiama visaapimančiai ir jau šiandien apsibrėžtumėm aiškius bei svarbiausius tikslus, ateitis Lietuvos visuomenei ir verslui taptų lengvesne, mažiau žalojančia tai, kas iki šiol buvo sukurta sunkiu žmonių darbu. Atsakingi valstybės tarnautojai turėtų suprasti, kad visų prevencijų varikliu yra situacijos stebėjimas ir analizavimas: privalu laiku pamatyti tai, kas vyksta pasaulyje – ne tik apie Lietuvai gręsiančias karines grėsmes, bet ir apie plintančias ligas, stichijų priežastis, jų pasekmes.  O galimoms krizėms ar pandemijoms būtina turėti finansinių atsargų ir priemonių valstybės rezerve.

Atėjo laikas, kai tiesiog būtina nedelsiant sutelkti gerai parengtus ekstremalių situacijų valdymo specialistus, operacijų planuotojus, kurie su patyrusiais specialistais turėtų visas galimybes  atlikti planavimo darbus, parengti ir priimti būtinus sprendimus ekstremalioms situacijoms suvaldyti.

Ir galiausiai – Lietuvos verslininkai turėtų išmokti šios krizės pamokas, ateityje koreguojant pinigų srautų politiką ir numatant atitinkamo dydžio atidėjimus krizių atvejams. Galbūt taip būtų įgytas atsparumas nepaprastųjų situacijų atvejams ir be didesnių nuostolių būtų įmanoma išgyventi bent kelis mėnesius.

Algis Vaičeliūnas yra atsargos brigados generolas, Stepono Kairio fondo direktorius