Algirdas Raslanas. Ar galima taupyti žmogaus sveikatos sąskaita?

Algirdas Raslanas. Ar galima taupyti žmogaus sveikatos sąskaita?

Būti ar nebūti? Šis klausimas jau kuris laikas kyla kaimiškų vietovių gyventojams ir rajonų vadovams. Tyliai artėja ligoninių uždarymo laikas. Neramus miegas Širvintų, Kaišiadorių, Kazlų Rūdos, Kupiškio, Zarasų, Prienų, Kalvarijos, Gargždų, Šilalės, Radviliškio, Joniškio, Akmenės, Pakruojo, Ignalinos, Molėtų žmonėms. Kodėl taip atsitiko?

Ne viena Vyriausybė rajonų ligoninėms kėlė uždavinius optimizuoti ir mažinti lovų skaičių. Buvo uždaromi priėmimo, akušerijos skyriai, nes tai Vyriausybė įpareigojo daryti, patvirtinus restruktūrizavimo etapus. Dabartinės valdžios siūloma reforma tarsi teigia: „Tie, kurie atsakingai vykdė praeitų Vyriausybių patvirtintus restruktūrizavimo planus, lieka kvailio vietoje ir bus priversti užsidaryti.“

Valstybėje visada labai svarbu užtikrinti visų reformų tęstinumą, ir ne tik sveikatos srityje, kitaip nukenčia žmogus. Sveikatos įstaigų reformos esmė turėtų būti reali pagalba miestų, rajonų ir kaimų žmonėms, o ne viešųjų paslaugų prieinamumo mažinimas. Pertvarka vyksta, tačiau kad ir kiek pastangų įdėta, situacija mažai kinta: ilgos laukimo eilės pas konsultuojančius gydytojus, netolygūs krūviai, valstybė vis dar neišgali medicinos darbuotojams, ir ne tik jiems, už darbą mokėti deramo atlyginimo.

Gali taip atsitikti, kad nemaža dalis rajonų ligoninių 2020-ųjų pradžioje bus uždarytos. Išliks tik tos, kurios turės chirurgijos, terapijos, akušerijos, pediatrijos skyrius. Dažnos rajonų ligoninės šių skyrių jau atsisakė, tad šansų išlikti turi nedaugelis. Rajonai turės tik slaugos skyrius ir dienos chirurgiją. Žmogus su savo bėda liks vienas, be valstybės pagalbos.

 

Dabartinės valdžios siūloma reforma tarsi teigia: „Tie, kurie atsakingai vykdė praeitų Vyriausybių patvirtintus restruktūrizavimo planus, lieka kvailio vietoje ir bus priversti užsidaryti.“

 

Pati Sveikatos apsaugos ministerija ligoninių neuždarinės. Jai to nereikės daryti, nes šią prastą žinią visuomenei bus priversti pranešti naujai išrinkti merai ir rajonų savivaldybių tarybos. Jei gydymo įstaiga neatitiks numatytų kriterijų, kurių dar niekas nežino, nes jie bus tvirtinami ministro, jau priėmus įstatymus, ligonių kasos su rajono ligonine nepasirašys sutarčių ir pačios ligoninės (ar jų steigėjai – savivaldybės) priims sprendimą ligoninę naikinti. Nebeturint terapijos ar chirurgijos skyrių, netrukus neliks ir priėmimo skyriaus (kai kurios ligoninės jau neturi). Užburtas ratas: nėra pinigų – nėra ir paslaugos.

Rajonų ligoninės virs slaugos ligoninėmis. Planuojama didinti slaugos lovų skaičių, nors tokio poreikio rajonuose nėra. Slaugos lovų stygius – didmiesčių problema, ir ją reikia spręsti nemažinant kaimiškų vietovių žmonių galimybių arčiausiai namų gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Didesnę visuomenės dalį rajonuose sudaro senyvi, pensinio amžiaus žmonės. Dažnai jie palikti vieni, nes jų vaikai emigravę, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Tad terapinių skyrių uždarymą galima vadinti tautos genocidu.

Vyriausybė, vykdydama savo priemonių planą ir norėdama užtikrinti paslaugų kokybę, 2017-aisiais jau centralizavo greitosios medicinos pagalbos dispečerines. Koks gautas rezultatas, visuomenė jau patyrė išgyvendama skaudžius įvykius. Dabar planuojama ligonius vežti į regionines ar likusias artimiausias rajonų ligonines. Neaišku, kaip ligoniai bus vežami, kaip jie atsidurs gydymo įstaigose, kas finansuos papildomas medikų brigadas. Greitosios medicinos pagalbos skyriai turi per mažai lėšų automobilių parkams atnaujinti, naujoms greitosios pagalbos brigadoms steigti ar ligoniams pervežti į didesnę ligoninę. Tokių skyrių veikla visuose rajonuose yra nerentabili. Šią paslaugą išlaiko kiti ligoninių skyriai, finansuojami iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Tad ligoniams teks važiuoti gerokai toliau. Kyla klausimas, kas parveš ligonį atgal?

 

Didesnę visuomenės dalį rajonuose sudaro senyvi, pensinio amžiaus žmonės. Dažnai jie palikti vieni, nes jų vaikai emigravę, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Tad terapinių skyrių uždarymą galima vadinti tautos genocidu.

 

Uždarius 10 ar 15 Lietuvos ligoninių, tikėtinas ar laukiamas efektas bus 10–15 proc., o žmogui problemų ir finansinių išlaidų padaugės. Valstybės teikiamų viešųjų paslaugų prieinamumas kaimo žmogui kris. Didžiosios ligoninės nesiųs konsultantų į rajonus, nes gydytojų trūksta ir ten. Tad rajonų ligoninės „išmirs“ savaime ne vien dėl pinigų, bet ir dėl gydytojų stygiaus.

Negailestinga Lietuvos statistika rodo, kad mūsų visuomenė ne tik sparčiai sensta, bet ir serga. Pagal Europos Sąjungos šalių sveikatos rodiklius, lyderiaujame ligonių skaičiumi ne vienos ligos skalėje. Namų ūkio išlaidos sveikatos priežiūrai, palyginti su kitomis Europos šalimis, pas mus taip pat per didelės. Tai dar vienas rodiklis, išryškinantis sveikatos sistemos silpnąsias vietas. Todėl visi sprendimai, susiję su žmogaus sveikata, turi būti gerai apgalvoti, pasverta ne tik ekonominė nauda, bet įvertinti ir socialiniai aspektai, realūs žmonių poreikiai, paslaugos pasiekiamumas ir derama ligų prevencija bei jos finansavimas.

Be prevencijos ir sveikos gyvensenos natūralaus atėjimo į šeimas ligonių skaičius nesumažės, tad išliks ir ligoninių lovų poreikis. Ar neatsitiks taip, kad po vadinamosios reformos rajonuose gydymo lovos bus steigiamos apskričių centruose, o rajonuose liks didesnio poreikio neturinti slauga ir suprastėjęs medicininis aptarnavimas. Ne tik pilietis turi saugoti savo sveikatą, bet ir valstybė savo piliečio sveikatą. Todėl jau dabar reikia plėsti ambulatorijų tinklą kaimo vietovėse. Turėtų būti taip: paslauga suteikiama reikiamoje vietoje, reikiamu laiku ir reikiamo specialisto.

Nereikia pamiršti, kad uždarius rajonų ligonines žmonės neteks darbo. Tad tokia iš tiesų yra regionų „plėtra“. Juk visi suprantame: nėra darbo vietų, nėra ir plėtros.

Susidariusi padėtis verta diskusijos. Svarbi visuomenės nuomonė, nes geriau sustabdyta pertvarka nei gydymo paslaugų negavęs žmogus. Siūlau:

– tiksliai apibrėžti sąvoką, kas yra mažoji rajono ligoninė;

– daugiau dėmesio ligoninėse skirti ligonio būklei, o ne ligos kodui, kaip yra šiuo metu;

– rajonų ligoninėse stiprinti terapiją ir geriatriją. Gydytojų geriatrų parengiama nepakankamai, o specialistų poreikis senstančioje visuomenėje yra didelis;

– skatinti pažangių paslaugų teikimo formų plėtrą ir efektyvinti paslaugų ir lėšų pasiskirstymo gydymui struktūrą;

– gal verta globą ir slaugą rajonuose jungti į vieną sistemą. Slauga ir ilgalaikė globa galėtų būti kartu su diferencijuota sveikatos priežiūra.

Turime dar daug neatsakytų klausimų. Kad užtektų laiko pasitarti su visuomene ir ją išgirsti, vėlesniam laikui turime nukelti galutinį rajonų ligoninių pertvarkos terminą. Valstybei turi būti svarbūs žmogaus poreikiai, jo sveikata ir gyvybė.

Susiję straipsniai

Close