Iš Lietuvos politikų lūpų nuolat girdime apie norus į Lietuvą pritraukti pačių įvairiausių investicijų, dažnai girdime ir apie raginimus, kad valstybė investuotų į viską: nuo turizmo sektoriaus – iki aukštųjų technologijų. Kartais, netgi su didesne ir mažesne sėkme, ir investuojame: į skaitmenizaciją, nacionalinį stadioną ar netgi jausmų matuoklį... Tačiau beveik niekada neišgirstama, kad visos šios investicijos bus bevertės, jeigu neinvestuosime į svarbiausią savo turtą – vaikus. Galime žiūrėti pragmatiškai: nebus vaikų – nebus dirbančiųjų, nebus mokesčių mokėtojų, nebus ir bent kiek padorių pensijų. Ir jokie darbininkų iš trečiųjų šalių įsivežimai to dramatiškai nepakeis. Spręsti darbo rinkos ir valstybės ateities problemas didinant imigraciją į šalį reiškia šauktis nelaimės, ką, beje, rodo ir „Brexit“ pavyzdys. Dar daugiau: ilgalaikės pasaulinės demografijos t ...