EP narys Justas Paleckis.
Plenarinės sesijos metu Strasbūre susitikau su savo senu draugu Gertu Vaiskirchenu. Tris dešimtmečius jis buvo renkamas Vokietijos Bundestago nariu nuo socialdemokratų partijos, dabar profesoriauja Haidelbergo universitete. Gertą priėmė EP pirmininkas Martinas Šulcas. Jis prisiminė, kaip kadaise, kai dirbo nedidelio miestelio Viurceleno meru, klausydavosi Gerto kalbų VFR parlamente, gėrėjosi juo kaip Rytų Europos žinovu.
Prasidėjus M. Gorbačiovo „perestroikai“, Gertui teko ypatinga užduotis. Socialdemokratai pavedė jam ieškoti draugų ir sąjungininkų buvusiose TSRS respublikose ir Rytų Europos šalyse, visom išgalėm padėti demokratiniams procesams tenai. Lietuvoje Gertas lankėsi prieš 23 metus, nuo to laiko mes nuolat bendraujame. Kartu su savo kolegomis Gernotu Erleriu ir Diteriu Šperlingu jis pakvietė tuometinės Aukščiausios Tarybos deputatus apsilankyti Bonoje, pasisemti demokratinio parlamento darbo patirties. O netrukus gavau ir asmenišką kvietimą stažuotis Bundestage. Pora savaičių, praleistų Vokietijos socdemų kabinetuose parlamento daugiaaukštyje prie Reino, davė man daugiau, nei šūsnis knygų ar virtinė paskaitų apie socialdemokratiją ir parlamentarizmą.
Ir štai po dviejų dešimtmečių Gertas lankosi mano kabinete Strasbūre, Prancūzijoje, vedžioju jį klaidžiais modernaus EP pastato prie Ilo upės koridoriais. Daug ir įdomiai pasikalbėjome. Juk Gertas liko VFR socdemų „smegenų štabo“ nariu, bendradarbiauja su vadovybe, domisi kaimyninės Prancūzijos socialistų reikalais.
Vokietijos Socialdemokratų partijos pirmininkas Zigmaras Gabrielis, kaip pasakojo Gertas, nepalaiko vieno iš savo pirmtakų linijos. G. Šrioderis kartu su tuometiniu leiboristų lyderiu T. Bleru propagavo „trečiojo kelio“ ideologiją, kuri per daug rėmėsi neoliberalų filosofija, tris dešimtmečius viešpatavusia Europoje. Neseniai Z. Gabrielis pareiškė: „Šiandien mes nustatome skirtumą tarp mūsų ir konservatorių bei liberalų pagal vieną sakinį. Tai kanclerės A. Merkel sakinys, kuriame ji pasakė: palaikau rinkai paklūstančią demokratiją. Mes įsitikinę, kad teisingas yra priešingas požiūris: reikia sukurti demokratijai paklūstančią rinką“. Demokratija, pasak vokiečių socdemų, turi būti stipresnė už rinką, kitaip žmonės nusisuks ne nuo rinkos, o nuo demokratijos. Demokratinė politika turėtų sukurti prielaidas sėkmingam gyvenimui. Garantuoti tokį gyvenimą socialdemokratinė politika negali, tai priklauso ir nuo paties žmogaus pastangų, bet sudaryti galimybes – privalo.
Kas turi teisę nuspręsti, kaip gyvens europiečiai – Volstrytas, Londono sitis ar piliečiai per savo rinktus politikus? Vokietijos kairieji prikiša dešiniesiems, kad kelis mėnesius trukęs A. Merkel delsimas ryžtingai veikti Graikijos krizės užuomazgoje, vis žvilgčiojant, ką pasakys rinka, įstūmė į krizę visą Europą. Ekonomistai paskaičiavo, kad tas delsimas kainavo 2 proc. visų ES šalių BVP.
VFR socialdemokratai prisimena: 1889 metais darbininkų judėjimo atstovai Paryžiuje paskelbė gegužės 1-ją Darbo diena ir pareiškė, kad į tarptautiniai organizuotą kapitalą atsakas turi būti tarptautinis darbininkų solidarumas. Šiandien, po 133 metų, Z. Gabrielis sako: „Kapitalas dar labiau organizuotas tarptautiniai, o politika daugiausiai organizuota nacionaliniai. Tai turime pakeisti. XX amžiuje sugebėjome sutramdyti kapitalizmą nacionalinėse valstybėse. Vieningesnė Europa yra atsakas vis dar nepažabotoms finansinėms rinkoms“.
Kaip niekad gerai sutaria VFR socdemai ir Prancūzijos socialistai. Z. Gabrielis labai palaiko F. Olandą prezidentinėje rinkiminėje kampanijoje, jie sutaria ir dėl vidaus, ir dėl Europos politikos. Socialistų prioritetai: teisingumas – reikia nustatyti taisykles, kad turtas būtų paskirstytas teisingiau; pakeisti ekonominio augimo pobūdį – jis turi tapti solidarus ir pastovus; nuoširdumas – žadėti tik tai, kas įvykdoma: daugiau darbo vietų, ypač jaunimui, daugiau dėmesio švietimui, kultūrai, mokslui, atsinaujinančiai energijai. O dėl Europos politikos abi partijos ir abu lyderiai sutaria: ES stabilumo mechanizmas reikalingas krizei įveikti; o štai fiskalinis paktas – nepakankamas žingsnis, nes apsiriboja tik taupymu, nesukuria galimybių augimui ir darbo vietų kūrimui.
Beje, rinkiminės kampanijos pradžioje A. Merkel precedento neturinčiu būdu aktyviai įsijungė į N. Sarkozi rinkiminę kampaniją: bendros spaudos konferencijos, pasirodymai kartu sekė vienas kitą. Bet greit kanclerė buvo „ištremta“ iš Paryžiaus. N. Sarkozi nutarė lošti antieuropietišką, nepriimtiną Berlynui kortą – pagrasino išstoti iš Šengeno erdvės, agituoja už protekcionizmą.
Daug dalykų aptarėme su Gertu, vaikštinėdami ir Ilo pakrantėmis, netoli nuo „Europos tilto“, jungiančio Prancūziją su Vokietija. Jau greit žinosime, ar dabartinis, ar naujas prezidentas įžengs į Eliziejaus rūmus Paryžiuje. O atsakymas į šį klausimą gali tapti posūkiu ir Europos reikaluose, ypač tuo atveju, jeigu ir kitąmet įvyksiančius Bundestago rinkimus laimės socialdemokratai.
Iš europarlamentaro Justo Paleckio tinklaraščio www.paleckis.lt