Jolanta Bielskienė, Politologė, DEMOS kritinės minties instituto analitikė.

Artėjantys Seimo rinkimai pasiekė maksimalią įtampą valdančiosios daugumos gretose. Šiomis dienomis turėtų paaiškėti, koks politinis scenarijus bus pasiūlytas Lietuvos visuomenei. Situacija valdančioje daugumoje primena politinį cirką bokso ringe, kai visi kovoja už savo išlikimą po Seimo rinkimų. Todėl vis labiau jaučiamas erzelis ir susipriešinimas tiek valdžioje, tiek visuomenėje.

Esu įsitikinęs,  jog didžiausias mūsų laikų deficitas - solidarios visuomenės trūkumas. Suprantu, kad sėkmingam valstybės egzistavimui būtinas glaudus ir betarpiškas politikų ir piliečių bendradarbiavimas. Tad socialdemokratai dės visas pastangas, jog grąžintume bendrumo ir solidarumo jausmą Lietuvos žmonėms. Tik veikdami kartu mes galime sukurti solidarią visuomenę, kurioje įsivyraus darna, kurioje svarbiausia – žmogus!

Algirdas Butkevičius,

LSDP pirmininkas,  frakcijos Seime seniūnas

Atsiimkime demokratiją iš privačių rankų

Vis dažniau tenka išgyventi keistą jausmą, kad gyvenu ne savo valstybėje, ne savo respublikoje, ne savo gimtinėje, bet privačiame UAB‘e, kur veikia nenuspėjamos ir neįvardinamos galios stovinčios virš mūsų jėgos, kurioms pasipriešinti yra tiesiog neįmanoma. Iš kitų bendrapiliečių pasisakymų ir nuotaikų, kurias gali išgirsti parduotuvėje, turguje, kavinėje, o taip pat ir žiniasklaidoje, susidarau įspūdį, kad ir kiti taip jaučiasi.

Ar gyvename UAB‘e?

Terminas Respublika reiškia „viešą reikalą“. Argi tam, kad patirti, jog gyveni respublikoje belieka išeiti į vieną iš nedaugelio mieste likusių viešų aikščių ir šaukti: „respublikoje negali būti paslapčių!!!”. Bet mes gyvename apgaubti paslaptingų skandalų („Snoras“, Palaičio ne/atstatydinimas, kedininkų bylos), kurių tiesos niekas jau ir nebesitiki sužinoti. Brandžioje demokratinėje valstybėje net daug menkesnio rango aferų sukeltų aktyvų piliečių reikalavimą paviešinti faktus bei žiniasklaidos kritinių  tyrimų. Ar mes Lietuvoje esame patenkinti, kai gauname atsakymus, jog daugelis faktų yra valstybės paslaptis? Galų gale, gyvename demokratinėje valstybėje ar privačioje įmonėje?

Viešas politinis kalbėjimas tampa preke

Norėdami keisti situaciją privalome patys imtis aktyvios politikos. Kiekvienas tam turi teisę. Tačiau ar turi galimybių? Rinkimų įstatymai mūsų respublikoje tokie, kad pilietis neturintis papildomų lėšų net negali pradėti registruotis dalyvavimui. Viešos diskusijos nevyksta, nes praktiškai nebeturime viešų erdvių: bibliotekose, kavinėse, miesto seniūnijų ar rajonų patalpose negali užsisakyti laiko susitikimams su bendrapiliečiais. Reikalaujama susimokėti arba pareiškiama, kad jie stengiasi būti politiškai neutralūs. Yra netgi priimtas įstatymas, kuris priešrinkiminiu ir kampanijos laikotarpiu reikalauja, kad bet koks dalyvavimas TV, radijo laidų diskusijose, straipsniai spaudoje arba lankstinukai privalo būti apmokėti. Tokiu būdu žiniasklaida net nebekviečia viešų asmenų į diskusijas, jei tie nutaria dalyvauti rinkimuose. Kandidatas tampa ateiviu nieko nebegalintis pasakyti nesusimokėjęs. Viešas politinis kalbėjimas tampa preke, į kurią „gamintojas“ investuoja savo kapitalą, o „pirkėjas“, t.y. rinkėjas susimoka balsuodamas.

Atrodytų visuomenės pasipiktinimas tokia pinigų ir galios samplaika politikoje neišvengiamas, bet ne – piliečiai metai iš metų renkasi tuos, kurių skrajutės prabangesnės, kurių reklama yra užkištos visos gatvės ir pašto dėžutės. Dėl to ir turime politikoje uspaskichus, zuokus, todėl ir mokame už jų mums primetamus metro, gugenheimus ir šildymo kainas.

Moterų, ypač turinčių mažamečių vaikų, dalyvavimas aktyvioje politikoje apribotas. Jos ne tik neturi tam lėšų, bet tuo labiau – laiko ir energijos. Nepaisant ne vienos jų kur kas aukštesnių pasiekimų moksle ar darbe, pilietinio aktyvumo, jų galimybės dalyvauti rinkiminėje kampanijoje yra daug menkesnės, o dėl mūsų visuomenėje vis dar glūdinčio vidinio patriarchalizmo ir jų rinkimų rezultatai yra pasmerkti.

Išeisime į gatves?

Žinoma piliečiai gali savo nuomonę, poziciją ir reikalavimus respublikoje išreikšti išeidami į gatves. Tačiau net ir čia mūsų valdžia yra įvedusi savo tvarką, kuri nebūtinai atitinka Tarptautinę žmogaus teisių konvenciją. Žmonių demokratinis dalyvavimas yra apribotas įvairiais „leidimais“ arba teismų Darbo kodekso interpretacijomis, kurios faktiškai panaikina bet kokią galimybę streikuoti. Valdžios prioritetus gerai iliustruoja tai, kad profsąjungų, studentų, smulkių verslininkų streikai yra nugrūdami į miesto užkampius, streikuoti leidžiama mašinų stovėjimo aikštelių purvynuose, kur niekas nepraeina ir kur valdžios atstovai jų nemato ir negirdi. O fašistiškai nusiteikusios kolonos oriai pražygiuoja pagrindine sostinės gatve. Apie šią dviprasmybę yra diskutuojama ne vieneri metai, tačiau situacija tik prastėja.

Naujausia Artūro Zuoko vykdoma seniūnijų „reforma“, kuria yra naikinamos 5 Vilniaus seniūnijos dar labiau susiaurins ir privatizuos mūsų demokratiją, politika bus dar labiau atitolinta nuo vietos gyventojų ir kasdieniais klausimais (kurie visų pirma yra svarbūs piliečiams) beliks kreiptis tik į privačias mums sąskaitas išrašančias kontoras.

Stiprios organizacijos – nepalankios

Kitas būdas aktyviai reikšti savo politinę valią ir daryti įtaką būtų per nevyriausybines organizacijas, kurių Lietuvoje yra tikrai nemažai. Deja, didžioji dalis šių organizacijų neveikia politiškai ir idėjiškai. Jos yra arba tiesiogiai įsteigtos kaip priedėliai prie valdiškų institucijų, arba skęsta projektinės veiklos biurokratijoje. Taip pat visi pinigai, kuriuos nevyriausybinės organizacijos gauna pagal projektus gali būti panaudoti tik tiesioginėms su projektu susijusioms išlaidoms, o ne, gink Dieve, organizacijos augimui. Tai reiškia, kad parama yra skiriama tik pravalgymui. Šita tiek iš Europos Sąjungos, tiek ir iš mūsų valdžios ateinanti nuostata yra neatsitiktinė: valdžioje esantys politikai nenori stiprių nevyriausybinių organizacijų, kurios juos kritikuotų, keltų nepatogius klausimus, burtų žmones. Geriau, jeigu žmonės tiesiog lakstys nuo vieno prie kito beprasmio projekto, tokiu būdu nesusivienydami į jokį stipresnį darinį ir pripras prie prišokom apmokamo darbo ir savęs pačių išnaudojimo.

Yra ir dar vienas kelias – balsavimas rinkimuose. Prieš keletą metų grįžau į Lietuvą ne tam, kad velčiausi į oligarchinių klanų pinkles, o tam, kad savo šalyje su bendrapiliečiais rūpinčiausi  bendrais viešais reikalais. Daugiametę politologinę ir finansų analitikės patirtį ir toliau ketinu skirti padėdama dirbančių žmonių pasipriešinimui prieš išnaudojimą, skurdo ir nelygybės mažinimui. Naujosios Kairės ir socialdemokratų vertybės ir požiūris į švietimą, lygias teises ir galimybes, darbo santykių bei silpnųjų visuomenės narių apsauga yra raktas į viešą ir bendrą demokratiją.

Jolanta Bielskienė,

Politologė, DEMOS kritinės minties instituto analitikė