Socialdemokratė Auksė kartu su Seimo narius J.Oleku lanko senelius pensionate.

“Kai kurie neapsisprendžia, kur pasukti, ir paskutinioji valanda pasičiumpa juos snaudžiančius bei žiovaujančius”, – rašė Seneka. Bet yra ir kita dalis – nuolat bėgančiųjų, nuolat kuriančiųjų, nuolat ieškančiųjų išeities.

“Ir jei tik patiki savimi, jei nesėdi rankų sudėjus – viskas įmanoma”, – mano socialdemokratė, daugelį metų dirbanti su žymiais politikais Auksė Kontrimienė.

Moteris prisipažįsta iš dalies tikinti likimu, tačiau gyvenimą, anot jos, žmogus gali pakreipti sau tinkama linkme. Viskas priklauso nuo pastangų, nuo įdėto darbo.

1969 m. sausio mėnesį Kupiškio rajone Vizgiūnų kaime gimusi Auksė nuo vaikystės buvo aktyvi, nenustygstanti vietoje, ne auksas – o tikras gyvsidabris, kaip sako liaudis. Tėvams persikėlus gyventi į Panevėžį, Auksė lankė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar V.Žemkalnio-Landsbergio gimnazija). Būdama moksleivė ji labai žavėjosi senovės istorija, todėl tuo metu svajojo tapti archeologe.

“Turėjau nuostabią istorijos mokytoją, kuri sugenėdavo sudominti. Ji aplankė Egiptą, todėl pasakojimai apie Egipto piramides mane labai sužavėjo. Svajojau apie archeologės profesiją. Tačiau būdama abituriente supratau, kad apie archeologiją girdėjau tik iš romantinės pusės”, – prisimena pašnekovė.

Mokslus vidurinėje Auksė baigė sidabro medaliu ir pasirinko žurnalistiką. 1987-aisiais įstojo į Vilniaus Universiteto Komunikacijų fakultetą, o 1992 m. įgijo žurnalisto specialybę. Mokydamasi spėjo ir ištekėti, ir pagimdyti. Šiandien Auksė – trijų vaikų mama. Mažiausiajam – Rapolui – vienuolika metų, vyriausioji Agnė – jau mokosi universitete, o vidurinysis kitąmet baigs vidurinę. Šeima jai visuomet buvo svarbiausia, tačiau moteris ne iš tų, kuri ilgą laiką galėtų sėdėti namie, rankas sudėjusi.

“Gyvenimas priverčia netinginiauti, o jei darbas mėgstamas, tai dirbu su malonumu. Po to, kai 1999-aisiais socialdemokratai skilo, partija ėmė ieškoti atstovo spaudai. Tuo metu aš namuose auginau savo aštuonerių mėnesių sūnelį. Netikėtai paskambino Seimo narys Vytenis Povilas Andriukaitis ir pasiūlė pasikalbėti dėl darbo. Iki tol dirbau žurnaliste Seime, tad politika man buvo ne naujiena”, – pasakoja moteris.

Parlamentaras jau buvo girdėjęs puikių atsiliepimų apie šią žurnalistę, taigi Auksė buvo pakviesta į pokalbį dėl darbo.

“Tikriausiai atitikau socialdemokratų principus. Gyvenau nuo algos iki algos, visuomet buvau paprasta, atvira ir už eilinį Lietuvos žmogų”, – šypsosi Auksė.

Tuo metu kūdikį auginusi moteris prisimena, nė neturėjusi kuo apsirengti, kad tinkamai atrodytų eidama į pokalbį.

“Nusipirkau dalykinio stiliaus kostiumėlį ir išdrįsau nueiti į pokalbį dėl darbo”, – sako Auksė.

Moteris neišsigando iššūkių. Po pokalbio supratęs, kad Auksė – tinkamas žmogus, parlamentaras pakvietė ją dirbti socialdemokratų frakcijos Seime atstove spaudai. Nors namie laukė mažas vaikas, Auksė tikėjosi, jog pavyks suderinti ir darbą ir mamos pareigas. Ir iš tiesų viskas pavyko.

“Buvo be galo smagu, o kartu kirbėjo jaudulys – viskas taip greitai. Kai paklausiau, kada pradėti darbą, gavau atsakymą – reikėjo pradėti vakar. Su tuo pačiu vieninteliu kostiumėliu ir pradėjau dirbti socialdemokratams”, – juokiasi pašnekovė.

“Negėda prisipažinti, pirmą spaudos konferenciją drebėjo ir rankos, ir kojos. Kai tau darbas yra svarbus ir reikšmingas, tu nori jį padaryti nepriekaištingai, tuomet ir kyla jaudulys. Šiandien tas jausmas jau praeityje. Patirtis duoda teigiamų rezultatų”, – sako socialdemokratė.

Po kelerių metų moteris pasiryžo stoti į LSDP.

“Partijai priklauso aktyvūs žmonės – į ją įstojus jau nebereikia niurgzti, kad neturi, ką veikti. Tai šauni kompanija, bendraminčiai, su kuriais gali patirti gražių įspūdžių, nuveikti nemažai gerų darbų. Tu nebesi vienas”, – sako Auksė, priklausanti Vilniaus socialdemokratų Algirdo grupei.

Po darbo grįžusi moteris suspėja pagaminti šeimai vakarienę, išlyginti krūvą skalbinių ir dar paskaityti knygą. Skaitymas – didžiausia moters aistra. Net ir žinodama, kad ryte teks anksti keltis, įdomios knygos Auksė nepaleidžia iš rankų. Gali skaityti visą naktį.

“Tik bėda ta, kad jau įvaldžiau greitąjį skaitymą. Kai knyga gerai parašyta turiu save stabdyti, kad pasimėgaučiau žodžio skambumu ir puikia sakinio struktūra. Labiausiai mane sužavėjo Herbjorg Wassmo trilogija – “Dinos knyga”, “Karnos kraitis”, “Laimės sūnus”. Patinka specifinė japonų literatūra”, – sako A.Kontrimienė.

Antrasis jos pomėgis – kelionės. Keliauti Auksė galėtų nuolat, deja, tam reikia ir pinigų, ir laiko, o šių dviejų dalykų trūksta.

“Didžiausią įspūdį man paliko Egipto Karnako šventykla. Susidūrus su daugybę tūkstančių metų skaičiuojančia kultūra, jos didybe, tai nesuvoki, kodėl civilizacija sunyko – juk jų architektūra atrodo dar sudėtingesnė už šiandienos. Jordanijoje žavėjausi olose slypinčia Petra, kur gamtos grožis persipynęs su sena civilizacija. Izraelyje įspūdį paliko Jeruzalė, katalikybės ištakos. Romoje apžiūrint Vatikano turtus, kitas įžymias bažnyčias negalėjau įveikti dviprasmiško jausmo dėl begalinės prabangos, kurioje dvasinės vertybės tarsi paskęsta. Tikėjime turėtų būti akcentuojamos dvasiniai dalykai...”, – dalijasi kelionių įspūdžiais Auksė.

Po kelionių ar po darbo namuose jos visuomet laukia ir dar vienas šeimos narys šuo – Frenkis.

“Kadangi vaikystėje man mama neleido laikyti jokių naminių gyvūnėlių – slapta laikiau trilitrinį su peliuku – tai pasižadėjau sau, kad vaikams leisiu auginti viską, ko panorės. Laikėme ir peliukus, ir Džiungarijos žiurkėną, auginome net kelias papūgų kartas – banguotųjų ir nimfų. Kartą į namus atklydo laukinis katinas. Laikėme jį gal tris mėnesius, kol į namus atėjo šventė – katiną sutiko priglausti mano sesuo. Galiausiai įsigijom šunį, apie kurį seniai svajojome. Dėl šuns geriems žmonėms teko padovanoti papūgėles”, – šypsosi pašnekovė.

Anot Auksės, augdamas Frenkis sugraužė daugybę batų ir net apatinių, išdrįso paliesti net asmeninę moters erdvę – virtuvėje stovėjusį mylimą fotelį. Keturkojis ant jo įsitaisydavo, kol šeimininkės nebūdavo namie. Frenkis ant fotelio ir miegojo, ir graužė jį, kol vieną dieną šeimininkės ir keturkojo įnirtingos kovos baldas nebeatlaikė. Teko foteliuką išmesti. Bet visas piktadarybes atperka mielo augintinio žvilgsnis, kai jis tykiai padeda Auksei ant kelių galvą.

Šiuo metu moteris aktyviai įsitraukė į partijos veiklą, net ima svarstyti, ar nevertėtų išbandyti savęs rinkimuose. Matant, kiek daug gerų darbų yra padaryta socialdmokratų, Auksei apmaudu, kad visuomenė apie juos taip mažai žino, tad ir tikisi, jog rinkiminėje kampanijoje bus vertinga jos, kaip viešųjų ryšių specialistės ir žurnalistės patirtis.   

“Nesu iš tų, kurios, žūt būt siekia valdžios. Man tiesiog įdomus pats rinkimų procesas. Iš vienos pusės aš jį pažįstu, juk daugelį metu padedu kandidatams per rinkimus. Kita pusė – dar paslaptis. Norisi ją atskleisti”, – teigia socialdemokratė.