LSDP Utenos skyriaus pirmininko pavaduotojas J.Spietinis.
Pokalbį su kovo pradžioje 60 metų slenkstį peržengusiu Jonu Spietiniu, LSDP Utenos skyriaus pirmininko pavaduotoju, pradėjome nuo ... darbo problemų. Nelabai įdomi pokalbio pradžia, bet žmogui, visą savo gyvenimą atidavusiam statybų reikalams, kiekvienas pastatytas ar dar statomas namas yra tarsi gėlė gėlininkui, kurią jis augina, prižiūri ir puoselėja. Iš 60-ies gyvenimo metų statyboms atiduota daugiau nei pusė – 37-eri. Jei dar priskaičiuosi studijų metus, gausis tikrai įspūdingas skaičius, kurį į savo biografijos puslapį įrašyti galima būtų palinkėti kiekvienam.
Gerbiamas Jonai, šiuo metu jūs – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Apsaugos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėjas. Pavadinimas toks ilgas, kad įsiminti jį iškart vargu ar kam pavyksta. Visai neseniai jūsų skyrius buvo departamentas, priklausantis Utenos apskrities viršininko administracijai. Ar pavaldumo pasikeitimas buvo teigiamas? O gal atvirkščiai?
Atskyrimas nuo Utenos apskrities viršininko administracijos greičiau buvo teigiamas nei neigiamas dalykas. Teigiamas tuo, kad dabar mus valdo viena instancija: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. O anksčiau turėjome du „šeimininkus“: ir Utenos apskrities viršininko administraciją, ir minėtą inspekciją. Paskutiniu metu, dar prieš pavaldumo pasikeitimą, pastaroji mus vis bardavo, kad blogai dirbame, ir skundus rašė. Ko tik nebuvo. O dabar mus pasiėmė į savo rankas ir atsakomybė už atliekamus darbus staiga atsidūrė vienoje pusėje. Taip daug paprasčiau. Tik, kaip ir visada, kiekviena pradžia yra sunki. Perimti tokį ūkį nėra paprasta. Vienu metu užgriuvo visi organizaciniai reikalai, patalpų perdavimo klausimas, transporto problemos ir kt. Jei pastebėjote, mūsų dar ir iškabos senos.
O žmogui, kuriam reikia statyti, ar pavaldumo pasikeitimas nebus dar vienas biurokratinis barjeras?
Jokiu būdu ne. Vietiniam žmogui jokio skirtumo nėra, kam mes pavaldūs. Jis galės sutvarkyti reikalus taip, kaip ir anksčiau. Skųstis (o tą daryti gyventojai yra labai pamėgę) galima ir nenuvažiavus į Vilnių: juk yra karštoji linija. Visus su statybomis susijusius reikalus ir taip tvarkė departamentas, Utenos apskrities viršininkas tik parašą padėdavo. O dabar tuos reikalus tvarkys skyriaus.
Jūs statybų verpete sukatės nuo 1973-iųjų. Ar Utenos apskrityje dar yra statinių ar statybos aikštelių, kurių Jonas Spietinis nepažinotų?
Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui vadovavau nuo 2003 m. Prieš tai daugiau kaip 10 metų dirbau UAB „Utenos vandenys“, kurioje tai pat „ganiau“ statybas: teko vadovauti patalpų, įrenginių remontui, gręžinių statybai ir remontui. O darbo statybų srityje pradžia... taip, tikrai 1973-ieji.
Pažįstu daug žmonių, dirbančių statybose, bet, deja, ne visus. Skyriuje dirba visas pulkas specialistų, kurie kuruoja tam tikras sritis. Va jie tai tikri savo srities problemų, asmenų ir kitų reikalų „žiniukai“. Bet ir jie ne viską žino, nes statybų mastai yra dideli: prižiūrim statinius nuo nesudėtingo iki ypatingo. Tai ir pirtys, ir namai, ir tilteliai, ir prekybos centrai. Suprantama, patikrinti visų neįmanoma. Daugiausia dėmesio skiriame statiniams, kurie turi ypatingo statinio statusą: juos tikriname visus. O kitus – pasirinktinai. Nė kiek ne mažesnis darbas – statybos leidimų išdavimas ir projektavimo priežiūra. Tai nėra sunkus darbas, bet reikalaujantis laiko: tikrinam dokumentus, juos nagrinėjam. Juk leidimą išduoda visa grupė atsakingų specialistų, patikrinti to išdavimo teisėtumą turi vienas žmogus, kurio darbui atlikti reikia netrumpo laiko tarpo.
O statybos priežiūros srityje tikrinti renkamės tokius statinius, kurie yra pavojingesni, kur gali būti nukrypimai nuo projektų. Bet ypatingai daug nukrypimų nenustatome. Dažniausiai pasitaiko ne ta vieta statinio sklype, mažesnis ar didesnis aukštis, pasikeitę mažų statinių išmatavimai ir padidintas plotas. Pasitaiko, kad statinio išmatavimai būna kiti: statinys būna padidintas 20–40 cm. Tada rašom savavališkų statybų, nukrypimų nuo projekto aktus, baudžiam ir prašom atstatyti projektinę padėtį.
Kada buvo sunkiau varyti statybų vagą: dabar ar prieš 10–20 metų?
Dabar daug sunkiau, darbas daug atsakingesnis, žmonės labai nepatenkinti kontrolieriais, tokiais kaip mes, kurie ieško kabliukų ir dar suranda.
Sunkiau todėl, kad visus statybų srities problemų galus turim „užrišti“ mes: jei statinys pastatytas ne taip, mes pripažįstam jį savavališku, peržiūrim dokumentus, visą statybą nuo pradžios iki pabaigos. Nustatę projekto klaidų, stabdom statybą. Sustabdę prašom taisyti projektą.
Paskutiniais metais savavališkų statybų apstu. Bet turiu pasakyti, kad jų daugėja ne vien dėl to, kad žmonės prisistato namų, o kad daug kalbama ir kad ne visada apie tai kalba suprantantys specialistai. Sakysim, jei statybos vyksta nesaugomose teritorijose (ne regioniniame parke ar vandens telkinio apsaugos zonoje), tai nesudėtingi statiniai statomi be projekto. Bet, pabrėžiu, jie turi būti nesudėtingi. O saugomose teritorijose problemų – nors vežimu vežk. Ir įvairiausių. Labiausiai stebina, kai saugomų teritorijų direkcijos, prieš tai suderinusios visus formalumus dėl vienokių ar kitokių statybų, praėjus kuriam laikui pradeda ieškoti kaltų, kas pasirašė projektą, kas išdavė leidimą statyti ir t. t. Štai Zarasų rajone turim 7 bylas, kuriose prokuratūra prašo teismo ginti viešąjį interesą ir panaikinti statybos leidimus tam tikrose statybose. Į prokuratūrą kreipėsi, žinoma, ne saugomos teritorijos direkcija, kuri buvo išdavusi projektavimo sąlygas ir suderinusi projektą, o mūsų institucija. Jei vyriausiasis administracinis teismas priims sprendimą panaikinti leidimus, jau pastatytus statinius reiks nugriauti. Jei reiks nugriauti, statytojams reikės atlyginti žalą. O kas atlygins? Valstybė. Vienas statytojas yra įvardinęs, kad jo statyba kainuoja 1 mln. 300 tūkst. (neįvertinus neišsikildžiusių lūkesčių žalos). Visų minėtų statinių Zarasų rajone kaina yra apie 60 mln. Tokią žalą reikės atlyginti. Atsiduriam situacijoje, kai patys iš pradžių suderinam, duodam leidimą statyboms, o praėjus kuriam laikui pradedama triukšmauti, kad statyba vyksta draudžiamoje vietoje, pavyzdžiui, miške, nors žemės nuosavybės dokumentai rodo ką kita. Kaip reikės elgtis toliau? Manau, kad pasiremiant prokuratūros priimtu sprendimu dėl Zarasų rajono, mums reikės tikrinti kitas statybas ir viešojo intereso gynimo tvarka reikės jas naikinti. Bet juk mes esam statybos valstybinės priežiūros institucija, o ne griovimo. Griauti visi sugeba. O mes turim prižiūrėti statybą.
Ar visada norėjote dirbti darbą, susietą su statybomis?
Ne. Kai baigiau vidurinę, stojau į aviacijos aukštąją mokyklą, kuri yra Ukrainoje. Tai mokymo įstaiga, kurioje mokėsi visi Rusijos kosmonautai. Bet pasimokęs ten mėnesį pabėgau. Pamąsčiau, kad sugrįžęs dar turėsiu galimybę stoti į tuometinį Kauno politechnikos institutą ir labai greitai apsisprendžiau grįžti namo. Bet jau važiuodamas atgal pradėjau gailėtis. Galvojau, gal eisiu į armiją. Bet mama griežtai mane išvarė į Kauną stoti į aukštąją. Kaune jau mokėsi du broliai. Bet stoti į institutą buvo keblu: mat neturėjau dokumentų, įrodančių, kad baigiau vidurinę. Jie liko aviacijos mokykloje. Iš ten atsiųsti neskubėjo. Tik su rektoriaus leidimu man leido laikyti stojamuosius egzaminus į institutą, į statybos santechnikos fakultetą. Egzaminus sėkmingai išlaikiau ir pradėjau mokytis.
Besimokydamas institute lankiau parašiutizmo, paskui sklandymo būrelius. Bet spėjau išmokti tik teorinę dalį. Besiruošiant važiuoti į stovyklą mokytis skraidyti, atsitiko nemalonus dalykas: patekau į avariją. Skaidymai baigėsi dar neprasidėję, nes komisija nutarė, kad nebesu tinkamas skraidyti.
Jūs augote gausioje šeimoje...
Taip. Buvom iš viso 7 vaikai: 6 broliai ir sesuo. Aš šeimoje buvau šeštasis, jaunesnė tik sesuo. Dabar likę 3 broliai ir sesuo Eugenija. Vyresnių Broniaus, Juozo ir Vytauto jau nebėra. Mano gimtinė – Rokiškio rajonas, Vilkų kaimas, kuriame tėvų sodyba tebestovi ir ją valdom kartu su broliu Rimantu. Dažniausiai visi susirenkam per metines šventes.
Gyvenom sunkiai. Prisimenu, mane mama vis siųsdavo pas kaimynus pasiskolinti duonos. 1960 m. teta, tėvo motinos sesuo, pasiėmė mane gyventi į Šiaulius. Ten baigiau 4 klasę. Nuo kokių 1965 m. atsigavom, pradėjo dirbti broliai, du mokėsi, pajamų šiek tiek padaugėjo. Visus kaimiškus darbus gerai pažįstu ir moku: ir bulves kasiau, ir šieną pjoviau, ir mėšlo mėžiau, ir traktorius vairavau. Dabartinė mano šeima – žmona, trys sūnūs. Du jau vedę, trečias mokosi Utenos kolegijoje. Vyriausias jau ir anūką padovanojo. Sesuo irgi augina tris sūnus. Vis pajuokaujam, kad iš šešių pusbrolių galima būtų krepšinio komandą sudaryti.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu, atitrūkęs nuo statybų rūpesčių?
Nesu meno žmogus. Namuose nei drožiu, nei piešiu. Bet problemų su staliaus ar santechniko darbais nekyla. Neteko samdyti kitų ūkio darbams. Tiesiog nežinau, ko nemokėčiau. Žinoma, specialistas greičiau kokius darbus padarys, bet savo rankomis atlikti darbai daug svaresni. Mūsų namas buvo vadinamasis alytukas. Jame viską savom rankom perdariau, perstačiau.
Moku megzti ir šeimininkauti virtuvėje. Bet manau, kad jei yra žmona, tai vyrui nepriklausytų po virtuvę trintis. O megzti mane išmokė mama. Be vargo numegzčiau šaliką ar pirštines.
Vasara ypač mėgstu grybauti. Namuose niekada netrūksta džiovintų grybų, visus Spietinius aprūpinu grybais. Bet labiausiai galva pramušta žvejyba. Dažniausiai žvejoti važiuoju prie Balčio ežero, bet teko žvejoti ir prie Norvegijos krantų. O apibendrinant turiu pasakyti, kad didžiąją jo dalį užima visuomeniniai darbai.
Jūs kovo 7 d. atšventėte 60-metį. Kas Jums prabėgę metai – džiaugsmas, našta, pasididžiavimo kupinas laikotarpis?
Liūdna darosi, kai pagalvoji, kad tau jau 60 metų. Tikrai nesijaučiu 60-metis, gal kokių trisdešimties keturiasdešimties. Teisybė sakoma: tau tiek metų, kiek širdy jų nešiojiesi. Amžius pasijunta tada, kai pradeda šlubuoti sveikata, kai reikia užsidėti akinius, pas gydytojus dažnai lankytis... Man širdy tikrai dar ne ruduo.
Reikėtų mesti rūkyti, bet sau juk labai sunku įsakyti. Buvau metęs, bet ištvėriau tik pusantrų metų. Ar dabar ilgai nusiteikęs gyventi? Na, pagal naują siūlomą tvarką gal ilgai tempti neverta, tačiau pabaigos niekas nelaukia.
Ką norėčiau pakartoti? Niekada nemąsčiau apie pasikartojimą. Žinau, kad gyvenime niekas nesikartoja. O ko nenorėčiau pakartoti, tai tikrai žinau: to nelemto pasivažinėjimo motociklu, kuris man atėmė galimybę skraidyti. Taigi, gyvenimu nesiskundžiu, šeima džiaugiuosi, belieka sulaukti pensijos.
Jūs jau daugelį metų esate LSDP Utenos skyriaus pirmininko pavaduotojas, buvote ir skyriaus pirmininkas. Kada pradėjote partinę veiklą?
Perėjau visas pakopas: TSKP, LKP, LDDP ir dabar socialdemokratų partija. Nepriklausomybės metais įsijungiau į visuomeninę veiklą. Kai pradėjau dirbti Utenos apskrities viršininko administracijoje, profsąjunginę veiklą teko nustumti į šoną. Tada daugiau laiko galėjau skirti partijos reikalams. Nuo 1990 m. esu savivaldybės tarybos narys. Visus 20 metų taryboje vadovauju statybos reikalus nagrinėjančiam komitetui ir balsų skaičiavimo komisijai. Iki praeitos Seimo kadencijos pabaigos buvau LSDP respublikinės tarybos narys. Dabar užleidau vietą jaunimui: tegu jaunesni darbuojasi.
Ačiū už pokalbį.
Lolita Kaminskienė,
LSDP Utenos skyriaus atstovė spaudai