Alvydą Katiną jubiliejaus proga pasveikino LSDP Utenos skyriaus taryba.

Utenos rajono savivaldybės meras, Lietuvos socialdemokratų partijos Utenos skyriaus pirmininkas Alvydas Katinas peržengė pusės  amžiaus ribą. Tą dieną, sausio 29-ąją, mero kabineto durys neužsidarė: jubiliatą sveikino kolegos, draugai, bičiuliai, Utenos verslo, kultūros, kitų sričių žmonės. Viena pagrindinių dovanų, tądien įteiktų merui, – dideli, maži, pagaminti iš balionų ir keramikos katinukai. Alvydo Katino tokių dovanų gausa nenustebino: meras jau įpratęs įvairiomis progomis džiaugtis katinų draugyste.

Gerbiamas mere, 50 metų – tai daug ar mažai? Kaip pats juokavot, tiek išgyvenusį keturkojį katiną reikėtų įrašyti į Gineso rekordų knygą. Bet greičiausiai tas mažas švelnus padarėlis tiek neištemptų ir seniai būtų išnaudojęs visus devynis gyvenimus. O merui pusė amžiaus – daug  ar mažai?

– Sunku pasakyti, daug tai ar mažai. Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Štai vienas meru ar ministru tampa 25-erių, kitas į šiuos postus taiko tik  išėjęs į pensiją. Ir tie, ir tie, manau, pasirenka teisingai. Bet mero darbas yra susijęs su daugeliu gyvenimo sričių, už kurias jis atsakingas. Meras neturėtų būti kurios nors vienos srities specialistas, jis turi išmanyti daugelį dalykų, matyti bendras tendencijas, žinoti bendrus reikalavimus, kurti strategiją. Tad geriau, kad žmogus, tapdamas meru ar ministru, turi darbo valstybės tarnyboje ar savivaldybės taryboje patirties. Šiuo metu Lietuvoje netrūksta pavyzdžių, kai ministru tampama, net nedirbus valstybės tarnyboje. Surandamas inžinierius ar bankrutavusios įmonės vadovas ir paskiriamas ministru. Ir dar jis atsakingas už tą sritį, kurioje bankrutavo. Tokių pavyzdžių daug. Deja, tai  tikrai nedidina žmonių pasitikėjimo valstybe. 

Aš manau, kad baigiau tam tikrą gyvenimo mokyklą ir būti meru esu pasirengęs. Dirbau ir švietimo, ir kultūros srityse, ne vienerius metus darbavausi valstybės tarnyboje, savivaldybės  tarybos narys esu nuo 1997 m. Taigi 2003 m. tapdamas meru turėjau kad ir nedidelę, bet pakankamą patirtį vadovauti rajonui. 

Dabar jau esu sukaupęs nemažai patirties, o 50 metų – tai  toks laikotarpis, kai dar dirbti ir dirbti. Dar ne tas amžius, kad ruoščiausi suvaikėti ar galvočiau apie pensiją ir poilsį. Tikrai ne tas amžius, kad ruoščiausi keliauti į Anapilį.

Gerbiamas mere, kiekviena proga, kalbėdamas susitikimuose, šventėse ar priėmimuose, nepamirštate pasakyti, kad Jūsų pavardė – Katinas. Ką Jums reiškia Jūsų pavardė?

– Dažnai, ypač pristatydamas Uteną užsieniečiams, sakau, kad miestas garsus ne tik savo istorija, praeitimi ir dabartimi, bet ir dar vienu dalyku: mieste yra didžiausia pasaulyje žmonių, turinčių Katino pavardę, sankaupa. Iš tikrųjų visame rajone gyvena keli šimtai Katinų. Iš kur kilusi ši pavardė, dar neišsiaiškinau, bet turiu vieno dvasininko man dovanotą medžiagą apie Tauragnų ir Salako kraštus, kuriuose irgi gyvena nemažai žmonių su pavarde Katinas. Kalbininkai ir istorikai panagrinėję atrastų priežasčių, kodėl Utenos krašte apsigyveno tiek daug Katinų.

Yra žmonių, kurie turi augalų, paukščių pavardes, kai kurie jų prisigėdija. O aš  jau  vaikystėje didžiavausi savo pavarde. Ji  man buvo labai patogi, turėti ją buvo tam tikras pliusas, nes ir vaikystėje, ir jaunystėje, ir jau dirbant mokytoju man niekas neprilipdė jokios pravardės. Nebuvo prasmės kuo nors mane pravardžiuoti. Kaip šaliai yra svarbūs gamtos ištekliai, taip man pavardė yra  mano  politiniai, kultūriniai, ideologiniai ištekliai. Būdamas valstybės politiku pavardę stengiuosi išnaudoti įvairiais tikslais. Štai susirinkimuose, posėdžiuose nagrinėjant sudėtingus klausimus, kai kyla įtampa, būtinai savo pavarde pasinaudoju įtampai nuimti. Tai pavyksta visada. Kartu ir pasireklamuoju. Žmonės žino, kad esu mėgėjas pajuokauti, tad juokauja ir jie: dovanoja man ir  mažų, ir didelių katinukų.

Namuose juk yra dar vienas katinas...

– Taip, pas mus gyvena Hansas. Jam jau 8-eri, taigi jis irgi jau pagyvenęs, vadinasi, mes vienmečiai. Hansas  yra tikras šeimos narys. Jis žiemoja Utenoje, bute, o vasaromis išvažiuoja į Juknėnus, į mano gimtąją sodybą. Galiu drąsiai pasakyti, kad Hansas yra neeilinis katinas. Nors augęs mieste, bet turi stiprų medžioklės instinktą, todėl kaime ne tik peles išgaudo, bet ir kurmius. Ir ne tik savame kieme, bet ir kaimynų.

Mano Hansas yra ir savotiškas politikas, dalyvavęs net mero rinkimuose. Mat jo atvaizdą ne sykį panaudojau rinkiminiuose lankstinukuose, mūsų abiejų nuotrauka puikuojasi ant raktų pakabukų.. Tokia žaisminga idėja žmonėms labai patiko, dar ir šiandien kai kurie uteniškiai tą raktų pakabuką turi.

Jubiliato įprasta klausti, kokie buvo  pragyventi 50 metų. O Jūs pasakykit, kokie bus kiti 50 metų? Ar pradžiuginsite poezijos mylėtojus nauja knyga?

– Na, tiek daug – 50- čiai metų – nesu suplanavęs, nes nesu iš ilgaamžių giminės. Bet galiu pasakyti, kad  kitais metais kandidatuosiu savivaldybių rinkimuose.
Pirma ir kol kas vienintelė poezijos knygą „Sienos iš vėjo“ sudaryta iš eilėraščių, parašytų per 30 metų. Antrai knygai tiek laiko galiu ir neturėti. Kažin, ar norėsis rašyti eiles, sulaukus 80-ies. Nebent  apie mirtį. Tad galvoju, kad antra poezijos knyga turėtų pasirodyti greičiau nei po 30-ies metų pertraukos. Kada išleisiu, dar negaliu tiksliai pasakyti. Kadangi nesu iš tų, kurie knygas kepa kaip blynus, tai geriausiu atveju – šiais metais.

Utenos rajono savivaldybė 2009 m. už  geriausią Europos Sąjungos paramos panaudojimą buvo nominuota Auksine krivūle. Mieste ir sunkmečiu įgyvendinami projektai, tęsiami pradėti darbai. Kokia yra tokios sėkmės formulė? Kuris projektas, Jūsų manymu, labiausiai pasisekęs, kuris įgyvendintas sunkiausiai?

– Sėkmės formulė paprasta –  nuo 2001 m. Utenoje nesikeičia valdžia, t. y. tos partijos, kurios yra valdžioje. Nuo 2003 m. nesikeičia ir meras. Kad būtų įgyvendinti  didesni projektai, ne vien šaligatviai paremontuoti ar skvereliai įrengti, vienos kadencijos maža. Štai naujoji miesto biblioteka buvo pastatyta per  4 metus. Sporto ir pramogų arenai pastatyti prireikė 5 metų.  Didžioji dalis projektų suplanuota, jų  techniniai projektai parengti dar 2004 –2005 metais. O įgyvendinami tik dabar.

Be abejo, sunkiausias projektas buvo Sporto ir pramogų arenos statyba. Pirmiausia, reikėjo įrodyti, kad  Utenai toks objektas reikalingas, o tai buvo nelengva, nes tuo metu šalyje prasidėjo sporto arenų statybų bumas. Mes atsidūrėme dar prastesnėje situacijoje, nei tie 4 miestai, kuriuose yra statomos ar jau pastatytos sporto arenos. Pastarosios buvo  pripažintos strateginiais objektais ir jų statybos finansuojamos iš ES struktūrinių fondų. O mūsų sporto arena  strateginiu objektu netapo, nes Utena kaip miestas neatitiko keliamų reikalavimų.  Turėjom pasirinkti kitą  kelią: rašėm projektą valstybės investicijų programai. Pasiryžome pastatyti Utenoje sporto areną kartu su valstybe. Taip ir įvyko. Valstybė skyrė 24 mln. Lt, savivaldybė paėmė 11 mln. paskolą iš banko, vienas kitas milijonas buvo gautas iš kitų šaltinių. Taigi bendra projekto vertė – beveik 40 mln. Lt.

Statant areną, kiekvienais metais tekdavo viską pradėti nuo nulio ir įrodinėti statybų reikalingumą. Buvo iškilęs pavojus, kad atėjus krizei, nebus paskirti paskutiniai 12 mln. Tad statybas teks sustabdyti. Ačiū Dievui, taip neįvyko. Sporto arenos statyba  man buvo ir pavojingas projektas. Buvau pasakęs, kad statyboms sustojus rašysiu atsistatydinimo pareiškimą. Kitaip būtų buvę sunku paaiškinti  uteniškiams, kodėl, investavus tokias lėšas, mieste atsirado pastatas vaiduoklis.

Utenoje įgyvenami ir tęsiami ir kiti svarbūs projektai. Dar didesnės ES lėšos įdėtos į vykdomą vandentiekio ir nuotekų tinklų tiesimo Utenos mieste projektą. Beveik tokia pat suma kaip Sporto arenai pastatyti investuota į regioninio sąvartyno statybą. Per 18 mln. Lt jau panaudota  miesto viešųjų erdvių tvarkymui, tiek pat bus panaudota ir kitais metais.

Esu įsitikinęs, kad  vėliau ar anksčiau projektai atneš dividendus. Ir jau atneša. Kitos savivaldybės važiuoja pasižiūrėti, kad gi čia Utenoje darosi, už ką savivaldybei skirta Auksinė krivūlė. Sporto arena paskelbta 2009 m. Lietuvos sporto statiniu. A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka 2009 m. pripažinta geriausiu architektūriniu kūriniu. Mums, kaip savo miesto piliečiams, tai turėtų būti malonu. Bet ne apdovanojimai yra svarbūs. Svarbu tai, kad  atlikti darbai  kuria miesto įvaizdį ir ateitį.

Jubiliejaus proga Jus jau pasveikino artimieji, bičiuliai, kolegos, draugai. O kokios dovanos lauktumėte iš miesto ir rajono gyventojų?

– Man labai  svarbu mokėti pasidžiaugti. Nes kitaip nelieka prasmės dirbti. Nesvarbu, kuo dirbi – meru ar mokytoju, vairuotoju ar statybininku – kiekvienas darbas turi atnešti džiaugsmą.   Jei į darbą eini kaip į lažą, kyla klausimas, ar verta dirbti. Tad ir norėčiau, kad man ir sau uteniškiai padovanotų mokėjimą džiaugtis. Džiaugtis ir mažais, ir dideliais pasiekimais. Utena per 10 metų pasikeitė neatpažįstamai, gyvename gražėjančiame, modernėjančiame mieste. Todėl norėčiau, kad miestelėnai ir rajono gyventojai pasidžiaugtų tuo, ką per 10 metų nuveikė savivaldybės tarybos. Ir kitiems parodytų. Tai  būtų geriausia dovana.

Dėkoju už pokalbį.
    
Kalbėjosi Lolita Kaminskienė,LSDP Utenos skyriaus atstovė spaudai