LSDP Vilniaus skyriaus narys Rolandas Bubnelis
Visas pasaulis susiduria su nedarbo didėjimo problema. Valstybės parama darbo netekusiems gyventojams, viešieji darbai, bei darbuotojų perkvalifikavimas nesprendžia pagrindinės problemos - užimtumo, tai yra naujų ir perspektyvių darbo vietų kūrimo. Pernelyg socializuotas nedarbo likvidavimas neigiamai atsiliepia šalies konkurencingumui. Todėl reikalinga aiški taktika ir strategija, kurios yra pakeliamos valstybės biudžetui ir neiškreipia iniciatyvos bei atsakomybės sampratos.
Efektyviausias darbdavys yra privati paklausa arba privati skola. Tam reikalinga moderni ekonomika, stabili, efektyvi ir lengvai prisitaikanti prie naujovių ūkio struktūra bei kvalifikuota, mobili darbo rinka. Todėl pirmalaikis uždavinys yra kredito įstaigų gyvybingumo atstatymas, neefektyvių įmonių ir darbo vietų likvidavimas. Tik atlikus šiuos darbus, galima bus tikėtis nedarbo mažėjimo. Dar labiau pagyvintų darbo vietų kūrimąsi išorės paklausa. Bet čia jau kita kalba apie eksporto skatinimą.
Bankams pradėjus dirbti efektyviau, būtų užvestas pelningų įmonių “varikliukas”. Tarp prekių, bei paslaugų ir finansinių srautų atsirastų galutinė paklausa. Šiems darbams atlikti reikalinga šalies nauja politinės sistemos architektūra, valstybės tarnautojų kvalifikacija, ryžtas bei laikas. Netikėkite politikais, kurie žada per vieną naktį pakeisti Lietuvą.
Atstatyti privačią paklausą yra nepaprasta, tai demonstruoja daugelio pasaulio šalių pavyzdžiai. Pinigų išleidžiama labai daug, galvas laužo Nobelio premijų laureatai, politikai, bei finansininkai, o rezultato vis nėra. Tie keli “teigiami” procentai ištraukti iš konteksto yra akių dūmimas. Tai pripažįsta daugelis ekonomikos autoritetų.
Valstybių biudžetų deficito didinimas bei skolos mastų didėjimas gali ateityje išprovokuoti infliaciją bei sugriauti finansinę sistemą. Todėl teigti, jog kitų valstybių ekonomikos gaivinimo planai tolimesnėje perspektyvoje yra efektyvūs, būtų nekorektiška. Niekas nežino, kas laukia pasaulio. Tokių skolų masto valstybės neturėjo niekada. Tik pagalvokit 45 trilijonai JAV dolerių iki metų pabaigos slėgs valstybių viešuosius finansus. Tai apie 75 proc. viso pasaulio BVP.
Ekonomika dar neatsispyrė nuo dugno, ji tik voliojasi dugne. O gal yra dar antras dugnas? To pat niekas negali pasakyt? Taigi, pernelyg agresyvus valstybių skolinimasis gali kartas žmonių palikt be socialinės paramos, socialinių garantijų ir ilgalaikė depresija pavirs mūsų kasdienybe.
Krizė galų gale baigsis ir laimės šalys, kurios sunkiu metu adekvačiai reagavo į situaciją, kurios neprasiskolino iki siūlo galo, kurios įtikino visuomenę būti kantriai ir susitelkusiai, kurios neatidavė valstybės vairo populistams, žadantiems už dviejų dienų atnešti saulę.
Rolandas Bubnelis, LSDP Vilniaus skyriaus narys