LSDP narys I.Zaripovas.

Pasaulinė finansų krizė padiktavo įvairių pokyčių pasaulio valstybėse tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Šį kartą Vakarams teko tiesiogine to žodžio prasme nacionalizuoti arba perimti valstybės žinion daugumą finansinių ir kitų institucijų.
Kam kaip reikia, tas taip ir elgiasi

Metų pradžioje Jungtinės Karalystės Vyriausybė nacionalizavo „Northern Rock“ banką. Tačiau kai ji nusprendė nacionalizuoti „Bradford & Bingley“ banką, taip siekdama apsaugoti klientus nuo banko nemokumo, tuo nelabai buvo patenkinta Britų bankininkų asociacija. Mūsų kaimynėje Latvijoje Vyriausybė savo žinion perėmė 51 proc. „Parex“ banko akcijų (objektyvumo dėlei reikia pridurti, jog savininkai turės teisę atpirkti akcijas. O tie savininkai – V.Karginas ir V.Krasovickis – turtingiausi Latvijoje žmonės: kiekvieno jų turtas vertinamas apie milijardu litų). Taip Vyriausybė siekia apsaugoti indėlininkų interesus, vykdyti banko priežiūrą.

Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) nedrįso nacionalizuoti savo bankų, kad tai nesukeltų labai negatyvių nuotaikų Volstrytui ir kitiems investuotojams. Daugumą kitų ne finansinių kompanijų Amerikoje, kurios susidūrė su sunkumais, faktiškai perėmė Vyriausybė – kai kur kontrolinius akcijų paketus, kai kur dalį jų. Štai „General Motors“ dalis akcijų paketo priklausys Vyriausybei, nors ji nelabai nori valdyti šį automobilių koncerną, ir tai yra suprantama, nes čia tikrai reikia ne valstybės valdymo – čia yra technologijos, o ne, pavyzdžiui, vamzdžiai ar kokie elektros tinklai, kur valdyti smegenų daug nereikia.

Nourielis Roubinis, JAV Niujorko universiteto ekonomikos profesorius, kuris išgarsėjo nuspėjęs šią finansų krizę, siūlė JAV Vyriausybei nacionalizuoti probleminius bankus, juos sutvarkyti ir perduoti privačiam sektoriui. Kaip jis pats teigė, apmirusių bankų susijungimas primena keleto girtų žmonių bandymus vienas kitą pakelti. „JPMorgan“ perėmė „Bear Stearns“ ir „WaMu“, „Bank of America“ perėmė „Countrywide“ ir „Merrill Lynch“, „Wells Fargo“ perėmė „Wachovia“ – visi atvejai iliustruoja šią problemą. Valstybė, nacionalizavusi šiuos monstrus, gali juos suskaidyti ir parduoti privatiems investuotojams kaip mažesnius gerus bankus.

Venesuelos prezidentas Hugas Čavesas paskelbė ketinantis nacionalizuoti trečią pagal dydį šalies banką „Banco de Venezuela“, priklausantį ispanų finansų grupei „Santander“. Pasak prezidento, banko nacionalizacija buvo neišvengiama, siekiant didesnio finansų sistemos stabilumo ir investicijų įliejimo į Venesuelos ekonomikos ir socialinės sferos plėtrą. H. Čavesas jau anksčiau yra nacionalizavęs Venesuelos įmones, priklausiusias užsienio firmoms, nes Vyriausybė įsitikinusi, kad užsienio akcininkų politika neskatina socialinės plėtros šalyje. Buvo nacionalizuotos naftos, cemento, plieno liejimo ir žiniasklaidos kompanijos. Venesuela nacionalizuos ir stambiausią šalyje aukso gavybos šachtą. Taigi pagrindinės ekonomikos šakos jau perėjo arba artimiausiu metu pereis Venesuelos Vyriausybės kontrolėn.

Nacionalizavimo strategija sėkmingai pasinaudojo Švedija per bankų krizę dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Lietuvoje buvo galima apsaugoti ir EBSW koncerno indėlininkų interesus jį nacionalizavus, bet tai nebuvo padaryta – tuo metu toks veiksmas tikrai būtų palaikytas „nemadingu“, tačiau buvo turbūt madinga apgauti žmones ir leisti jiems prarasti savo santaupas.

Lietuvoje irgi buvo kalbų apie galimą LEO LT nacionalizavimą. Šią mintį iškėlė konservatorių energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Apie LEO LT nacionalizavimą kalbama kaip apie vieną iš galimybių. Ir tai yra teisinga, nes nacionalizacija, kad ir kokiomis skirtingomis aplinkybėmis vyktų, nėra savaiminis tikslas, nes ja siekiama valstybės, visuomenės bei jos piliečių gerovės. Tai skelbia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Šioje nuostatoje yra aiškiai pasakyta, kad verslas gali būti reguliuojamas taip, kad jis tarnautų kiekvieno iš mūsų – ir mano, ir jūsų, kas skaito šį straipsnį, ir tų pačių verslininkų, kurie turi mažas įmones ir moka įvairius mokesčius už šildymą, vandenį ir elektrą, ima paskolas bankuose, gerovei.

Jei jus gąsdina žodis iš „N“ raidės, vadinkite tai „valstybiniu perėmimu“

Mūsų Konstitucijos 23 straipsnis sako: „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Tai reiškia, kad valstybė gali perimti nuosavybę teisingai už tai atlygindama, tada sutvarkyti valdymą ir vėl perduoti privačiam investuotojui, bet jau kitomis sąlygomis.

Iš karto reikia pasakyti, kad nacionalizacija nėra labai pigus malonumas, tam valstybė turi turėti lėšų. Amerika nacionalizacijas finansuoja, spausdindama dolerius, aprūpintus vyriausybinėmis obligacijomis. Venesuela savo nacionalizacijas finansuoja pardavinėdama naftą. Finansuoti nacionalizacijas galima ir mokesčių mokėtojų pinigais. Svarbu surasti sutarimą dėl kelių svarbių dalykų, pirmiausia, kada valstybė turi teisę, kaip pagrindinė akcininkė, dalyvauti strateginių objektų valdyme ir tada, kai tos valstybės įsikišimo ten tikrai nereikia. Mano manymu, strateginiuose objektuose, tokiuose kaip atominė elektrinė, elektros tinklai, vandens ar šilumos tiekimas, valstybė turi turėti kontrolinius akcijų paketus. Ir valstybė turi kontroliuoti tiek įmonių valdymą, tiek finansinių sprendimų priėmimą. Pavyzdžiui, valstybė turėjo LEO LT kontrolinį akcijų paketą, tačiau finansinių sprendimų kontrolės neturėjo.

Po nepriklausomybės atkūrimo mus visus buvo apėmusi kapitalizmo manija viską privatizuoti. Aišku, tada valstybei reikėjo pinigų. Manau, daug objektų buvo privatizuota paskubomis, nelabai įvertinus ateities perspektyvų, globalizacijos reiškinių, valstybių priklausomumo nuo naftos, dujų ir kitų išteklių brangimo. Pozicijos dėl valstybinio strateginių objektų valdymo laikosi ir išrinktoji Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Labai dažnai kalbose apie valstybės dalyvavimą įmonių valdyme girdime argumentą, kad „valstybė yra blogas verslininkas“. Čia turima omenyje, kad valstybė negali efektyviai valdyti verslo. Žinoma, šiame pasakyme yra tiesos, nes yra sričių kur valstybės kontrolės apskritai neturėtų būti, tačiau šio pasakymo nereikia laikyti panacėja ir naudoti visur kur tik įmanoma.

Dabartinis LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius, kuris yra ekonomistas ir tikrai supranta, ką sako, taip pat kalbėjo apie siūlymus peržiūrėti neteisėtus bei valstybės ir žmonių bendrai gerovei prieštaraujančius privatizavimo sandorius. Mes per 20 metų mažai ekonomiškai pažengėme į priekį, apie tai neseniai interviu „Lietuvos rytui“ kalbėjo ir prezidentas Algirdas Brazauskas. Mes tik įsileidome užsienio bankus, kurie čia išpūtė nekilnojamojo turto ir vartojimo burbulus, nuo kurių mūsų (ypač latvių) ekonomika krenta katastrofiškais tempais. Beje, Latvijoje NT jau atpigo daugiausiai pasaulyje. Kada suteikiamos nepagrįstos viltys, paskui būna nepagrįsti nusivylimai, o už to stovi žmonių likimai ir gyvenimai.

Kuriose srityse valstybės neturėtų būti

Žinoma, kad tai yra smulkus ir vidutinis verslas, paslaugos, inovacijų, naujųjų technologijų verslai. Ypač pastarosiose srityse valstybė tikrai neturėtų dalyvauti, nes tai yra mokslininkų reikalas, kur reikalingas laisvas verslo ir mokslo bendradarbiavimas vardan efektyvių tikslų. Atvirkščiai, valstybė turėtų remti ir palaikyti tokius verslus dėl bendros žmonių gerovės. Juk žinome, kaip smulkus ir vidutinis verslas kenčia nuo įvairių tarpininkų skirstant kainas už šilumą ir pan. Bet valstybė turėtų užsiimti efektyvia finansinių institucijų veiklos kontrole, beje, tai padiktavo ir dabartinė finansų krizė, kad nebūtų pučiami nekilnojamojo turto, vartojimo burbulai, nuo ko tiesiogiai gali nukentėti žmogus. Reikia priimti fizinių asmenų bankroto įstatymą, kuris netiesiogiai įpareigotų ir pačius bankus protingai ir apdairiai skirstyti pinigus.

Kapitalistinis pasaulis yra siejamas su privačia nuosavybe. Bet privačios nuosavybės negalima painioti su nenaudingais bei visuomenės ir valstybės gerovei trukdančiais plėtotis dalykais.

Iš įvairių Lietuvos politikų girdžiu daug pasisakymų apie vartotoją. Jis Lietuvoje yra uždusintas kosminių šildymo, karšto vandens, elektros kainų. Pažiūrėkime, jei mes žiemą mokėtume nors 200 litų mažiau įvairių mokesčių, tie pinigai realiai būtų išleidžiami vartojimui, tada valstybė per verslo mokesčius gautų daugiau pajamų. Būtų galima kelti atlyginimus, remti tą patį verslą ir pan. Lietuva tikrai turėtų stipresnį vartotoją. O šiandien šie galimi vartotojo pinigai nusėda monopolininkų kišenėse dividendų pavidalu. Tokie pinigai nekuria pridėtinės vertės ir nedirba šalies ekonomikai. Pateiksiu Amerikos pavyzdį: Kai ten naftos kaina pakyla iki 100 dolerių už barelį, visi pasaulio ekonomistai pradeda trimituoti, kad bus uždusintas Amerikos vartotojas ir ekonomika kartu. (Beje, jei nafta kainuoja 100 dolerių, benzino litras Amerikoje kainuoja apie 2 litus mūsų pinigais. Ir jau kalba eina apie vartotojo dusinimą.) Pas mus benzinas kainuoja apie keturis litus už litrą, šilumos tinklai kelia kainas sakydami, kad ekonominio augimo laikotarpiu jie patyrė daug nuostolių, tai ar mes neuždusinti? Aš jau rašiau, ką reikia daryti su tokiais „verslininkėliais“ – paprasčiausiai atsisakyti jų paslaugų. Tai galima pavadinti ir nacionalizacija.

Parengė Igoris Zaripovas