1989 m. gruodį vykusio LKP XX suvažiavimo kuluaruose pasigirdo balsų, kad kompartiją reikėtų paleisti. O Vytautas Radžvilas 1992 m. pradžioje rašė: „Kad ir kiek daug kompartijoje buvo geros valios žmonių, kad ir kaip savo praktiniais veiksmais ji objektyviai artino krašto nepriklausomybės valandą, ji vis dėlto išliko, S. Gedos žodžiais tariant, „šėtono paunksmėje“ užauginta ir Lietuvai svetima organizacija. Ir po šiai dienai su „anuo pasauliu“ nesutraukomais saitais ją riša du dalykai – praeitis ir turtas. Nuo praeities ji negali pabėgti, turto nepajėgia išsižadėti. Dar daugiau, būdama paženklinta ne tik moralinės, bet ir metafizinės kaltės žyme, LKP pasirodė nepajėgi pasileisti ir šiaip liko didžiąja Lietuvos problema“.
Filosofas apsiriko ir dėl vieno, ir dėl kito. XX suvažiavimo delegatai įvardijo ir pasmerkė savo organizacijos praeities nusikaltimus. O 1991 m. rudenį LDDP pretendavo į 4 proc. buvusio partijos turto – kelis pastatus didžiuosiuose miestuose, kurie jai buvo reikalingi pertvarkant teritoriniu pagrindu savo veiklą. Dalį pastatų partija jau 1990 m. perdavė mokslo bei kultūros įstaigoms, kitus užgrobė TSKP ir jie, žlugus pučui Maskvoje, atiteko valstybei. O sąskaitų Šveicarijos bankuose LKP tikrai neturėjo.
Ar buvo reikalinga nepriklausomai Lietuvai savarankiška LKP, ir kam ji buvo reikalinga, – galima spręsti tik tuometinio gyvenimo kontekste.
Manyčiau, stojimą į partiją bei komjaunimą 1940 – 1941, taip pat pirmaisiais pokario metais reikėtų vertinti kaip kolaboravimą. Vėliau tai tapo prisitaikymu, karjerizmu, arba tiesiog nieko negalvojimu (kodėl stojo į partiją eiliniai gamyklų darbininkai, kolūkių melžėjos? Juk jų socialinis statusas dėl to nepasikeitė). 1966 m. Antanas Terleckas savo dienoraštyje rašė: „Aš už tai, kad daugiau dorų lietuvių stotų į partiją ir tarnautų Lietuvai“. Maždaug tuo pat metu Algirdas Greimas tvirtino: nemanykime, kad mes (išeiviai – L. T.) turime Lietuvos laisvės atstatymo monopolį. Komunistai irgi galvoja apie Lietuvos ateitį. Žinoma, nevisi. Buvo tūkstančiai patriotų tarp komunistų partijos narių ir daugybė bet kokiam visuomeniniam interesui, taip pat ir Lietuvos ateičiai, abejingų žmonių tarp nepartinių. Todėl paskutiniais TSRS gyvavimo dešimtmečiais priklausymas ar nepriklausymas komunistų partijai (komjaunimui) nebuvo skiriamoji riba tautoje ir visuomenėje. Lygiai pusė 1988 m. susikūrusio Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės (nuo rudens – Tarybos) ir jo Seimo narių buvo komunistai, kai tarp visų suaugusių Respublikos gyventojų partiečiai (per 200 tūkst. asmenų) sudarė tik apie 10 proc.
Iš daugiataučio konglomerato, kuris vadinosi TSRS, jungčių – TSKP, KGB, kariuomenės – svarbiausioji grandis buvo griežtai centralizuota partija. Todėl ir Vakarai ir Rytai (Maskva) LKP atsiskyrimą nuo TSKP 1989 m. gruodį vertino kaip Lietuvos ėjimą į nepriklausomybę (pusmečiu anksčiau savarankišku tapo Lietuvos komjaunimas). TSKP CK sekretorius V. Medvedevas: „LKP atskilimas reiškia Respublikos išstojimą iš TSRS“. VLIK‘o pirmininkas Kazys Bobelis: „Aš sveikinu Lietuvos komunistų partiją, kad ji atsiskyrė nuo Maskvos (...), kad ji paskelbė savo tikslu matyti laisvą nepriklausomą Lietuvą, kad ji pasiskelbė pripažįstanti daugpartinę sistemą“ (1989 m. gruodį Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, pirmoji iš visų TSRS respublikų, panaikino Konstitucijos 6-ąjį straipsnį, skelbusį KP valdžios monopolį).
Žiūrint iš Maskvos, LKP XX suvažiavimo nutarimai atrodė kaip, kone, LKP susiliejimas su Sąjūdžiu. 17 aktyvių sąjūdininkų buvo išrinkta į LKP Centro komitetą, o 4 Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai tapo LKP CK biuro nariais. Pasibaigus suvažiavimui LKP CK sekretorius Justas Paleckis Eltos korespondentui pareiškė: „Atsinaujinanti savarankiška Lietuvos komunistų partija – tai ne tik natūrali realaus, išmintingojo Sąjūdžio sparno sąjungininkė, bet ir, galima sakyti, jo dalis“. Tuomet galėjo atrodyti, jog prasideda visų nepriklausomybės siekiančių jėgų konsolidacija. Tačiau įvyko priešingai: Lietuvoje kilo juodo ir nežaboto antikomunizmo banga. Antikomunizmo, nukreipto ne prieš komunistinę ideologiją, ne prieš M. Burokevičiaus ir V. Švedo LKP/TSKP – Penktąją Maskvos koloną Lietuvoje, o prieš socialdemokratinę programą priėmusios ir Lietuvos nepriklausomybės siekiančios partijos narius, prieš visą liberalaus mąstymo inteligentiją. Priežastį nesunku suvokti: savarankiška LKP tapo stipriu politiniu konkurentu.
Natūralu, kad 1990 m. vasarį rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą laimėjusio Sąjūdžio deputatai parlamento Pirmininku išsirinko savo lyderį („istorinė klaida“, anot Arvydo Juozaičio). Beje, Estijoje ir Latvijoje, kaip kompromiso tarp Liaudies frontų ir tautinių komunistų simbolis, parlamentų pirmininkais buvo išrinkti KP nariai – Arnoldas Rüütelis („estiškasis Brazauskas“) ir Anatolijus Gorbunovas. Populiariausias Lietuvos politikas ir didžiulę praktinio darbo patirtį turėjęs Algirdas Brazauskas nebuvo paskirtas ir premjeru. Jam tebuvo patikėtas faktiškai antrojo Ministrės Pirmininkės pavaduotojo postas.
Pasak žinomo politologo Aleksandro Štromo, atsiskirdama nuo Maskvos, LKP išlaikė patriotizmo egzaminą, o po pralaimėtų rinkimų ramiai perduodama valdžią Sąjūdžiui – ir demokratijos. Įsidėmėtina Vytauto Landsbergio frazė 1990 m. kovo 11-ąją iš AT tribūnos: „Aš noriu pasakyti, kad Lietuvos gyvenimą, jo raidą ir visus įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną, lėmė dvi pagrindinės politinės jėgos: Sąjūdis, gimęs iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo ir vilties, ir pradėjusi persitvarkyti Lietuvos komunistų partija“.
Ir Sąjūdis, ir LKP savo rinkiminėse programose skelbė valstybingumo atkūrimo siekį. Tačiau skyrėsi savo taktika. LKP pirmenybę teikė evoliuciniam keliui su pereinamuoju laikotarpiu (“step by step”), kurį dešinieji radikalai vertino, kone, kaip tautos išdavystę. LKP kelias į nepriklausomybę iš esmės buvo Estijos ir Latvijos frontų kelias, kurį jie pasirinko iš dalies dėl savo respublikų gyventojų tautinės sudėties, bet dar daugiau – dėl įgimto pragmatizmo. Estai (kurių pėdomis ėjo latviai) samprotavo maždaug taip: kas iš to, kad, laimėję rinkimus, kitą dieną paskelbsime nepriklausomybę? Juk niekas nepasikeis: pasiliks TSRS kariuomenė ir KGB, Maskva ir toliau kontroliuos mūsų sienas ir visus ryšius su pasauliu, jai pasiliks pavaldūs geležinkeliai, jūrų ir oro transportas, uostai, visa stambioji pramonė.
Todėl po kovo 11-osios A. Rüütelis pareiškė: Širdyse mes su Lietuva, tačiau į nepriklausomybę eisime kitu, lankstesniu keliu. Paskelbę pereinamąjį laikotarpį, estai ir latviai paliko manevro laisvę M. Gorbačiovui, o lietuviai įspraudė jį į kampą. Neignoruojant didžiulio lietuvių įnašo į Imperijos griovimą, negalima nepripažinti, kad visų trijų Baltijos tautų nepriklausomybė galiausiai priklausė nuo demokratijos jėgų pergalės Rusijoje.
Ir Lietuva, ir Estija, ir Latvija tikrąją nepriklausomybę pasiekė 1991 m. rugpjūtį, žlugus imperinių jėgų pučui Maskvoje. Rugpjūčio 20 d. nepriklausomybę paskelbė Estija, o kitą dieną – Latvija. Estija nepriklausomybę paskelbė pusantrų metų vėliau negu Lietuva, tačiau nacionalinę valiutą įsivedė visais metais anksčiau (1992 m.). Tai, kaip niekas kitas, išryškina skirtumą tarp į racionalizmą linkusių pragmatikų estų ir apeigas, išorinius efektus vertinančių, emocionalių, praeitimi gyvenančių lietuvių (ir I ir II Respublikoje klesti prieš 600 metų gyvenusio Vytauto kultas; Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui pastatėme muliažą – lietuviškai nemokėjusių ir Krokuvoje rezidavusių Valdovų rūmus. Tuo tarpu pragmatizmu negarsėjantys lenkai, minėdami savo valstybės tūkstantmetį, pastatė 1000 mokyklų).
Atslūgusi įtampa ir net santarvė tautoje ir visuomenėje po 1991 m. sausį praliejo kraujo, deja, buvo trumpalaikė. Jau nuo pavasario vėl stiprėjo priešprieša tarp kairiųjų bei liberaliųjų jėgų, susivienijusių į Lietuvos ateities forumą (LAF), ir dešiniųjų radikalų – LLL, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos šaulių sąjungos, jaunalietuvių. Į jų pusę vis labiau sviro Sąjūdis.
Nepaisant daugkartinių pareiškimų apie ištikimybę Lietuvos nepriklausomybei, dešinieji radikalai ir toliau puolė 1990 m. gruodį į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP) reorganizuotą buvusią savarankišką LKP, kaltindami ją dėl visų Lietuvą ištikusių nelaimių, tariamu tarnavimu Maskvai. Gegužės 14 d. Vilniuje vykusioje kraštutinių dešiniųjų (Politinių jėgų koordinacinės tarybos) konferencijoje Šaulių sąjungos pirmininkas G. Jankus pareiškė: „Jeigu reikės, manau, kad ir fiziškai galėsim sutvarkyti suįžūlėjusius kolaborantus“. Netrukus opozicijos veikėjų butuose ir jų susitikimų su visuomene patalpose pradėjo sproginėti, anot vieno dešiniųjų politiko, „bombelės“. Naudojant smurtą, buvo žlugdomi LDDP ir LAF susirinkimai, mitingai, susitikimai su visuomene. Daugelį papiktino valdžios elgesys su 1991 m. gegužės 26 d. Vilniuje įvykusio LDDP įtakoje buvusios Lietuvos žemdirbių sąjungos suorganizuoto mitingo dalyviais: nepriimti AT Pirmininko, išvadinti „šunauja“, jie buvo išvaryti iš Nepriklausomybės aikštės į Kalnų parką.
Tuo tarpu TSKP padalinys Lietuvoje buvo lyg ir užmirštas. Tai stebino kritiškai mąstančius žmones. Nejaugi Lietuva neturi tikrų priešų? – stebėjosi niekada komunistams nesimpatizavę žmonės.
1991 m. rugpjūtį žlugus Maskvos pučui ir Lietuvai nebelikus išorinio pavojaus, dešinieji radikalai paskelbė šūkį „Apvalysim Lietuvą nuo komunistų!“. Rugsėjo 14 d. vykusi dešiniąsias politines jėgas vienijusio Konsultacinio seimo sesija konstatavo: pavojus Lietuvos nepriklausomybei dar nepraėjęs, jis gal dar net didesnis, priešai – LDDP spalvomis persidažę komunistai. LDDP pirmininkas A. Brazauskas lapkričio 7 d. iš AT tribūnos kalbėjo: šmeižto kampanija prieš LDDP peržengia bet kokias ribas; persekiojami ir atleidžiami iš darbo mūsų partijos nariai, neteisėtais valdžios sprendimais trukdoma mūsų veikla; mes neturime galimybės naudotis televizija. Parlamente ir už jo sienų pasigirdo balsų, kad reikia uždrausti ne tik TSKP, bet ir LDDP. Lapkričio 7 d. AT priėmė įstatymą „Dėl LKP/TSKP ir buvusių komunistinių organizacijų turto paėmimo“, pagal kurį neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn ne tik TSKP, bet ir LKP, komjaunimo turtas. Įstatymas pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento visus sandorius, pagal kuriuos TSKP, LKP, taip pat komjaunimo turtas buvo perduotas uždarosioms akcinėms bendrovėms, juridiniams arba fiziniams asmenims.
Priėmus šį įstatymą, iškilo rimta grėsmė nepriklausomai Lietuvos spaudai: juk daugumos laikraščių ir žurnalų steigėjai, taigi ir savininkai buvo komunistų partija, komjaunimas, tarybinė vyriausybė. Dar vasaros pabaigoje buvo nacionalizuotas populiariausias kaime leidinys „Valstiečių laikraštis“. Konsultaciniam seimui priklausiusios partijos bei organizacijos reikalavo, kad vyriausybė nusavintų arba uždarytų ir „Lietuvos rytą“ (buvusią „Komjaunimo tiesą“), „Respubliką“, „Atgimimą“, „Mažają Lietuvą“ ir kitus Kompartijos bei Sąjūdžio įsteigtus, tačiau tapusius nepriklausomais leidinius. Išgąsdinti žurnalistai gruodžio 6 d. pradėjo streiką: tą dieną „Tiesa“, „Respublika“, „Lietuvos rytas“, „Valstiečių laikraštis“, „Vakarinės naujienos“ ir kt. laikraščiai išėjo baltais puslapiais, o jų skaitytojai gavo „Laisvą Lietuvą“. Vyriausybė buvo priversta nusileisti: periodinė spauda nebuvo nacionalizuota.
JAV lietuvių intelektualui Zenonui Rekašiui atrodė, jog niekada dar Lietuvoje nebuvo tiek pykčio, šmeižtų, pasimetimo ir neapykantos, kiek viso to jis rado atvykęs į tėvynę 1991 m. vasarą. Liberalių pažiūrų politikų, intelektualų, net AT deputatų apstumdymas mitinguose, susirinkimuose ir net gatvėse, gąsdinimai, kaltinimai „KGB agentais“, nuolatinė „raganų medžioklė“ ir „tautos priešų“ paieškos tapo įprastiniu reiškiniu. Dar 1991 m. pavasarį „Laisvosios Europos“ radijas pastebėjo, kad netrukus Lietuvoje priešų bus daugiau, negu šalis turi gyventojų. Į nepriklausomybės priešų sąrašą buvo įtrauktas net Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos kultūros fondo pirmininkas, įžymus mokslininkas Česlovas Kudaba. Ant barikadų prie AT rūmų ilgokai kabėjo jo portretas su raudona žvaigžde ant kaktos. Visą 1992 m. rudenį prie Sąjūdžio būstinės kabojo plakatas „Prakeikiame tuos, kurie balsavo už Brazauską!“
Prie sumaišties žmonių protuose kėlimo nemažai prisidėjo valstybės laikraščio rašiniai „Voratinklis“, „Kliugeriada“, „17-osios kameros paslaptis“ (AT deputato Aloyzo Sakalo šmeižimas) ir kt. 1992 m. vasarį „Lietuvos aidas“ (AT Prezidiumui ir vyriausybei pavaldus dienraštis) gąsdino žmones „komunistų“ rengiamu perversmu ir kvietė piliečius imti į savo rankas valstybės pertvarkymą. Apie tariamai kovo 11-ąją įvyksiantį kairiųjų jėgų perversmą per televiziją kalbėjo ir AT pirmininkui betarpiškai pavaldus AT apsaugos tarnybos viršininkas A. Skučas.
1992 m. kovo 11-ąją žmonės rinkosi į Nepriklausomybės aikštę, kaip ir 1991 m. sausį, tiktai šį kartą ginti parlamentą ne nuo išorinių priešų, o saugoti parlamento „patriotinės mažumos“ (nuo 1992 m. pradžios AT Pirmininką besąlygiškai rėmusios Jungtinė Sąjūdžio ir Tautininkų frakcijos parlamente jau neturėjo daugumos) ir ginti AT Pirmininką nuo „nepatriotinės daugumos“.
1992 m. pavasarį buvo renkami parašai dėl „išdavikų“ Rolando Paulausko ir Vytenio Andriukaičio atšaukimo iš AT deputatų. „Patriotų“ išpuoliai prieš nuosaikių pažiūrų kunigus Ričardą Mikutavičių, Kazimierą Vasiliauską, Algirdą Dobrovolskį (tėvą Stanislovą), kaltinamus parama kairiesiems, R. Ozolui atrodė ypač simptomiški: kad mūsų gyvenime neliko nieko švento. Poetas Marcelijus Martinaitis tai, kas darėsi Lietuvoje 1991 – 1992 m. įvardijo „didžiosiomis spjaudynėmis“.
Turėdamas galvoje 1992 m. pavasarį nuolat prie parlamento piketuojančius ir mitinguojančius, AT deputatas sąjūdininkas Nikolajus Medvedevas pareiškė: „Pastarosiomis dienomis pirmą kartą nusivyliau dalimi Lietuvos žmonių (...). Nusivylęs dėl to, kad mačiau prie įėjimo į parlamentą rėkiančius, klykiančius žmones, stumdančius deputatus, spjaudančius į juos, pareiškiančius, kad jie jau sudarė karo lauko teismą, ir jo nuosprendis bus galutinis“. Kitas AT deputatas socialdemokratas Kazimieras Antanavičius priekaištavo AT Pirmininkui: ar jis pasakė kada nors savo garbintojams: „nurimkit, eikite iš čia, triukšmaukite kur nors kitur“ (ne prie parlamento rūmų – L. T.). Ne tik K. Antanavičius, daugelis tada laukė, tikėjosi, kad AT Pirmininkas tars savo svarų žodį, pasmerks dorų žmonių šmeižikus, nuolatines „priešų“ paieškas. Deja, nesulaukė. Tačiau tylėjimas taip pat buvo pozicija.
Įžvalgūs analitikai jau 1989 m. pastebėjo kai kuriuos neigiamus reiškinius Sąjūdyje. O po pergalės rinkimuose 1990 m. žiemą daugelis suprato, pasak V. Radžvilo, jog trumpiausias kelias į valdžią eina per Sąjūdį. Daug žmonių, kurių anksčiau nebuvo girdėti, staigiai pradėjo kilti į paviršių („antroji banga“, po to ir trečioji). Nuo Sąjūdžio atšlijo liberalaus mąstymo inteligentija ir apskritai nuosaikių pažiūrų žmonės. 1991 m. pavasarį dešiniąsias politines jėgas vienijusios Piliečių chartijos pirmininkas literatūrologas Vytautas Kubilius savo dienoraštyje rašė: „Landsbergis atsiduria vis labiau intelektualiniame vakume. Aplink lieka apsauga ir šūkaujantys jaunalietuviai“ („jaunalietuviais“ V. Kubilius vadino visus kraštutinius dešiniuosius radikalus). Jau II Sąjūdžio suvažiavime 1990 m. balandį buvo diskutuojama: kas svarbiau (pirmiau) – nepriklausomybė ar demokratija? Lyg tai viena prieštarautų kitam. Juk tik TSRS demokratėjimo išdavoje susikūrė Sąjūdis ir lietuviai pradėjo atkurti valstybę.
Esminė riba Sąjūdžio, o iš dalies ir Lietuvos istorijoje buvo 1991 m. gruodį vykęs III Sąjūdžio suvažiavimas. Jame priimti įstatai įvedė fiksuotą narystę ir tai reiškė Sąjūdžio virsmą politine partija. Pagal naujuosius įstatus Sąjūdžio nariais galėjo būti kone visi, net ir dešimtmečiais priklausę komunistų partijai (išskyrus vadovavusius respublikinėms, rajonų ir miestų organizacijoms), tačiau negalėjo būti priimti LDDP nariai. Oratoriai, iš suvažiavimo tribūnos kvietę šaudyti komunistus, ne tik nebuvo pasmerkti, bet netgi susilaukė dalies delegatų aplodismentų. Kas galėjo pagalvoti, jog Sąjūdis perims bolševikų lozungą „Kas ne su mumis, tas prieš mus“. Visa tai rodė Sąjūdžio išsigimimą.
Pasak V. Kubiliaus, „Sąjūdis nuo orientacijos į idėjas perėjo į orientaciją į asmenis, t. y. į autoritarizmą“. III suvažiavimas Sąjūdžio kandidatu į Respublikos Prezidentus iškėlė savo garbės pirmininką V. Landsbergį. Valstybės laikraštis ir valdžios kontroliuojama žiniasklaida pradėjo „smetonizacijos“ kampaniją: Lietuvai reikalingas gyventojų nerenkamas (užtenka AT nutarimo), niekieno nekontroliuojamas Prezidentas, kuris įvesiąs šalyje „lietuvišką“ tvarką ir išspręsiąs visas socialines problemas. Lietuvai Prezidentas reikalingas ne kada nors, o šiandien, ir ne bet koks, o realus, turintis plačius įgaliojimus, – 1992 m. sausio 27 d. iš AT tribūnos pareiškė Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas Juozas Tumelis.
Prezidento institucijos atkūrimo idėjai prieštaraujančių kaip ir nebuvo. Nesutariama tik dėl būsimojo Prezidento galių ir jo išrinkimo būdo. Centristinės ir kairiosios politinės jėgos manė, jog pirmiausia reikia valstybės Konstitucijoje reglamentuoti Respublikos Prezidento galias ir pareigas, o tik po to rinkti Prezidentą. Tuo tarpu dešinieji norėjo namo statybą pradėti nuo stogo.
Prezidento institucijos atkūrimą, o tuo pačiu ir V. Landsbergio išrinkimą parlamentiniu keliu sužlugdė Centro, Liberalų LDDP ir 1992 m. pradžioje nuo tautininkų atskilusi Tautos pažangos frakcijos. Žlugo ir dešiniųjų tuo tikslu inicijuotas 1992 m. gegužės 23 d. referendumas. Tai buvo dešiniųjų politinių jėgų, taip pat ir III Sąjūdžio bankrotas.
Daug kam nepatiko ministrų ir kt. dešiniųjų politikų arogancija. Pasak tuomet Lietuvą dažnai lankiusio Anatolio Lieveno, jie taip apsistatė masyviais sargybiniais („kūnsargiais“), kad pasirodžius žmonėms, nedaugelis teįstengdavo per sargybą juos pamatyti. Sąjūdžio Seimo tarybos 1988–1991 m. narys kun. Vaclovas Aliulis sielojosi, kad kardinolas Vincentas Sladkevičius nusigręžė nuo III Sąjūdžio ir spontaniškai nemėgo AT Pirmininko. Kai šis atvyko aplankyti iki pat salono durų lydimas apsaugos, nepatenkintas kardinolas šaukė: „Čia kurija, o ne galvažudžių lindynė!“ O be apsaugos apsilankiusį A. Brazauską kardinolas maloniai sutiko ir ilgokai su juo šnekučiavosi. Tai neliko nepastebėta žmonių. Dažnas piktinosi, prisiminęs posakį „Neduok Dieve, kad ubagaus taptų ponu“.
Tačiau pati stipriausia ir uždelsto veikimo bomba po tautos vienybės pamatais buvo 1940 m. turtinių santykių, ypač kaime, restitucija. Apverktinus jos padarinius – niekaip nesibaigiančią žemės reformą, įvairias machinacijas, artimiausių žmonių priešpriešą – jaučiame iki šiol, net ir praslinkus 20 metų. Lietuva – vienintelė pasaulio šalis, kurioje žemė tapo kilnojamuoju turtu.
Pasak V. Radžvilo, kai tūkstančiai žmonių stovėjo prie Aukščiausios Tarybos ir ją gynė, už jų nugaros stovėjo jėgos, skaičiavusios galimybes, kaip įvykdyti sau naudingą privatizaciją. Akivaizdu, jog kolūkiai („kolchozai“, anot dešiniųjų radikalų) neturėjo ateities. Tačiau juos buvo galima pertvarkyti į kooperatyvus, bendroves, arba perduoti žemę ją dirbusiems žmonėms. Beje, tas jau buvo daroma nuo 1989 m., priėmus Valstiečių ūkio įstatymą. Parlamentinė Kairiųjų (LDDP) frakcija palaikė deputatų, tarp jų žymių ekonomistų, siūlymą atsisakyti turto grąžinimo natūra, o, esant ekonominėms galimybėms, buvusiems savininkams išmokėti kompensaciją. Tačiau 1991 m. birželio 18 d. AT 59 dešiniųjų deputatų balsais priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – įstatymą, pagrindusį 1940 m. turtinės nuosavybės restituciją.
Dešinieji nuosavybės teisės tęstinumą kildino iš valstybės tęstinumo. Tačiau valstybė ir nuosavybė – skirtingi dalykai. Pasak žinomo teisininko Pranciškaus Vaitkevičiaus, nuosavybės tęstinumo nuostatos nėra nė vienos pasaulio valstybės įstatymuose. Kodėl atsikūrusi Lietuvos Respublika (jos gyventojai – mokesčių mokėtojai) turėjo kompensuoti kitos valstybės padarytas skriaudas? Ir apskritai, ar buvo galima visiems atlyginti už visą per pusę amžiaus trukusią okupaciją padarytą žalą?
Idealizuodami I Lietuvos Respubliką („smetoninę“ Lietuvą), dešinieji politikai atmetė tarpukariu vykdytos socialinės – ekonominės politikos principus. Dar XX a. pradžioje katalikų teologai (kunigai Pranciškus Bučys, Jurgis Matulaitis) išaiškino, kad Dievas sutvėrė tik žemę, o ribas nustato žmonės. Todėl jas galima keisti. Ir iš 1905 m. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo, ir iš 1920–1922 m. dirbusio Steigiamojo Seimo tribūnos buvo skelbiamas šūkis „Žemę tiems, kurie ją dirba!“, kurie, ją dirba savo rankomis. Šiuo principu buvo grindžiama ir 1922 m. žemės reforma. Dvarininkų žemė buvo nusavinta iš esmės konfiskacijos metodu, nes nustatyta už žemę išpirka buvo simboliška ir, be to, atidėta neapibrėžtai ateičiai (kai ekonomiškai sustiprėsianti valstybė). 4-ojo dešimtmečio pabaigoje spauda, dauguma politikų (tarp jų kun. Mykolas Krupavičius), Černiaus ir Merkio vyriausybių ministrai siūlė pagilinti agrarinę reformą: valdytos žemės maksimumą sumažinti iki 50, ar net 40 ha (kad sumažinti bežemių ir mažažemių skaičių). Projektą vetavo Smetona, kuriam nuosavybė buvo šventa. Po Antrojo pasaulinio karo mūsų išeiviai Vakaruose, net ir tautininkai (pvz., Vincas Rastenis) buvo įsitikinę, kad laisvoje ateities Lietuvoje 1940 m. turtiniai santykiai nebus atkurti. Todėl 1991 m. birželio 18 d. AT įstatymas buvo radikalus posūkis, nusigręžimas nuo per visą XX amžių propaguoto ir vykdyto principo „Žemę tiems, kurie ją dirba!“
Gramais apmokami „vargadieniai“ iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos išliko tik prisiminimuose. Maždaug trečdalis kolūkių jau buvo ekonomiškai stiprūs, tiek pat – vidutiniai ir trečdalis – silpni. Daugelio kaimiečių, pirmiausia tų, kurių tėvai ar seneliai buvo bežemiai ar mažažemiai, visai nedžiugino „kolchozų“ griovimo perspektyva. Kaip kolektyvizuojant žemės ūkį, taip ir jį dekolektyvizuojant, buvo panaudota prievarta. Visa tai atsiliepė 1992 m. spalio 25 d. Seimo rinkimų rezultatams. Agrarinės politikos veiksnys Lietuvos istorijoje kur kas svarbesnis negu žemės ūkyje dirbusių gyventojų santykis.
1992 m. rudenį, kada galėjo atrodyti, kad Lietuva grįžta į autoritarinio Smetonos valdymo laikus, arba dar blogiau – į kruviną 1941 metų vasarą, ar pokario metus, suveikė demokratijos mechanizmas. Žinoma, galima apgailestauti, jog, kaip ir nepastebėtos, liko centristinės jėgos, kurios, beje, dar buvo silpnos ir, be to, susiskaldžiusios. Rinkėjai tematė dvi politines jėgas: išsigimstantį Sąjūdį ir buvusius tautinius komunistus (LDDP), arba – landsbergininkus ir brazauskininkus. Atkurtoje Lietuvos valstybėje politinės partijos per rinkimus daugiausia įvertinamos pagal jų vedlių populiarumą.
Paaiškėjus pirmiesiems Seimo rinkimų rezultatams, V. Kubilius savo dienoraštyje rašė: „Rinkimai pralaimėti. Naujas Stalingradas Sąjūdžiui (...). Rinkimai – sąmoningi, aiškiai apsisprendus. Juk patvirtino Konstituciją, atmetė smulkias partijėles. Bet kodėl pasirinko LDDP? Juk tiek rašyta ir kalbėta apie jos niekšybes, o tauta tarsi negirdėjo (...). Komunistai eina, kaip anais metais praeidavo sąjūdininkai“.
Ar pateisino LDDP rinkėjų lūkesčius – jau kita tema.
Profesorius Liudas Truska
Pranešimas perskaitytas 2010 12 12