Seimo opozicijos lyderis, LSDP pirmininkas A.Butkevičius.

Pragaištinga šios Vyriausybės politika įtikino lietuvius rinktis emigraciją. Žmonės išvyksta ne tik dėl nedarbo, bet ir dėl mažo darbo užmokesčio, kuris lyginant su kaimyninėmis valstybėmis siekia dugną. Remiantis statistikos departamento duomenimis, nuo 2009-ųjų realus darbo užmokestis nuolat mažėjo – iki 2011-ųjų nebuvo nė vieno ketvirčio, kad jis viršytų praėjusių metų atitinkamo ketvirčio lygį, nors Vyriausybė žadėjo, kad atlyginimai kils. Tas pats ir su pensijomis. Dabar jau raportuojama, kad jos pakeltos iki 2009 m. lygio, tik sąmoningai nutylima, kad per trejus metus pensininkų vartojamos prekės ir paslaugos pabrango net 15 proc. Taigi pensininkai yra apgauti, nes šiemet jų pensija yra 15 proc. mažesnė negu konservatorių ir liberalų valdymo pradžioje. Beje, ir toliau sėkmingai mažėja.
Nepaisant minimų ekonominių ir socialinių bėdų, ši Vyriausybė savo arkliuko – aklo taupymo – neketina atsisakyti. Sakote, esame netaupūs, bet pažiūrėkite, kiek pritaupėme skurdo, – kaip sakė vienas Lietuvos aforizmų meistras.

Vilija Blinkevičiūtė,
Europos Parlamento narė, LSDP pirmininko pavaduotoja:

Vyriausybė gegužę kaip „bestselerį“ pateikė savo veiklos ataskaitą, kurioje gyrėsi nuopelnais sprendžiant Lietuvos problemas. Politikai ir politologai laukė ant popieriaus išdėstytų nuveiktų darbų ir priežasčių, kodėl kai kurie pažadai nebuvo išpildyti. Deja, opiausios problemos į ataskaitą neįtrauktos. Ar jos netinka tokiam „kūriniui“, o gal socialinių problemų Lietuvoje visai nėra?

Paprastai metinėje veiklos ataskaitoje būna suguldomi per metus priimti sprendimai, tačiau Vyriausybė užsimojo įvertinti beveik visą savo valdymo laikotarpį. Daugiausia giriamasi viešųjų finansų subalansavimu, tačiau nėra nė žodžio apie neigiamas šių sprendimų pasekmes – išaugusį skurdą ir socialinę atskirtį, emigraciją, nedarbą. Sumažėjęs gyventojų vartojimas bei viešojo sektoriaus finansavimas neigiamai paveikė užimtumą. Buvo taupoma sunkiausiai gyvenančių žmonių bei būtiniausių poreikių tenkinimo sąskaita. Per trejus su puse metų nebuvo parengti ir įgyvendinti jokie tokios taupymo politikos socialinių pasekmių sušvelninimo mechanizmai. Nė viena Europos Sąjungos valstybė taip nesielgė.

Daugiau sukurta ar sunaikinta?

Sunku suvokti, kaip galėjo būti taupoma net ir aktyvios darbo rinkos politikos sąskaita. 2009 m. nedarbui išaugus beveik triskart, bedarbių įtraukimas į aktyvias darbo rinkos priemones sumažėjo beveik 65 proc. lyginant su ikikriziniu laikotarpiu. Nedarbo išmokų apkarpymas ir suplokštinimas pavertė jas labiau socialinėmis pašalpomis, o ne draudiminėmis išmokomis. Visa tai dar labiau paskatino bedarbius ieškotis darbo užsienyje. Tuo tarpu valdantieji giriasi sukūrę 50 tūkst. darbo vietų. Jei Vyriausybė nori, kad visuomenė patikėtų, privalo pateikti bent vieną įtikinamą pavyzdį. Tačiau jo nėra. Atvirkščiai – daugybė darbo vietų buvo sunaikinta dėl naktinės mokesčių reformos bei beatodairiško taupymo. Taigi sukurtų ir sunaikintų darbo vietų balansas akivaizdžiai neigiamas.

Konservatoriai kažkodėl nepasigyrė, kad šoka paskui liberalų dūdelę, bet giriasi liberalizavusi darbo santykius ir numato juos toliau liberalizuoti. Profsąjungos tam nepritaria. Visa Europa darbo santykius liberalizuoja tik užtikrinant darbuotojų saugumą (FLEXICURITY). Jei darbuotojas lengviau atleidžiamas, jam turi būti garantuotas saugumas darbo rinkoje – tinkama bedarbio pašalpa, profesinis mokymas, aktyvios darbo rinkos priemonės, kurios suteiktų galimybes kuo greičiau surasti darbo. Daug saugiklių gali suteikti išplėtota kolektyvinių darbo santykių sistema. Tik, deja, Lietuvoje to nėra, todėl darbo santykių liberalizavimas smarkiai sumažins darbuotojų socialinį saugumą.

Ką davė SODROS reorganizacija?

Veiklos ataskaitoje giriamasi, jog pertvarkoma pensijų sistema, tačiau nutylimos neigiamos šio proceso pasekmės. Priėmus sprendimą ilginti pensinį amžių, nebuvo sukurta jokių saugiklių vyresnio amžiaus žmonių užimtumui didinti. Priėmus strateginius pensijų pertvarkos sprendimus, delsiama parengti reikiamus teisės aktus. Skaičiuojama, kiek sutaupyta reorganizuojant SODRĄ, tačiau neužsimenama, kiek buvusių darbuotojų papildė bedarbių gretas. O sunaikinus Kvalifikacijų bei Darbo rinkos mokymo tarnybas buvo vėjais paleistos į šias institucijas investuotos ES lėšos, sustabdytas kvalifikacijų valdymo sistemos kūrimas, susiaurintos profesinio orientavimo paslaugos. Štai kodėl peršasi išvada, kad konservatoriams daugelio institucijų pertvarkų tikslas yra vienas – atsikratyti svetimais bei įdarbinti savus. Manau, nesuklysiu sakydama, kad šios Vyriausybės valdymo laikotarpis pasižymi beprecedenčiu darbuotojų „valymo“ mastu.

Panegirikoje sau Vyriausybė neeskaluoja vienos skaudžiausių Lietuvos problemų – ekonominės migracijos. Vienu sakiniu užsimenama apie globalios Lietuvos 2011–2019 metų programą ir ją įgyvendinantį 2012–2014 metų tarpinstitucinį veiklos planą. Tačiau visiškai neaišku, kodėl šį planą pradedama įgyvendinti tik nuo 2012 m. ir kodėl atsisakoma imtis priemonių, kad emigracija būtų sustabdyta.

Šeimos politika, skatinanti negimdyti

Socialinės politikos srityje pasigendame skurdo ir socialinės atskirties mažinimo veiksmų.  Akivaizdu, jog motinystės išmokų pertvarka sumažino paskatas gimdyti. Konservatoriams jau laikas pateikti duomenis, kokius rezultatus davė jų deklaruojama šeimos politika – ar Lietuvoje padaugėjo santuokų ir sumažėjo skyrybų. Vargu. 2010 m. santuokų skaičius sumažėjo iki 18688, o 2008-aisiais jų buvo lyginant su 24 063. Ištuokos liko 2008 m. lygyje. Tad perspektyva liūdna – mažėjantis gimstamumas ir didėjanti emigracija gali turėti tragiškų pasekmių socialinės apsaugos sistemai. Keista, kad šios problemos dar nenagrinėja Seimo nacionalinio saugumo komitetas, kaip tai buvo nuolat daroma valdant socialdemokratams.

Sveikintini bandymai tobulinti piniginės socialinės paramos sistemą. Tačiau iki šiol neaišku, kaip bus kompensuojamas lėšų trūkumas savivaldybėms, kurios turi mažesnes pajamas, bet didesnius socialinės paramos poreikius? Kas svarbiau – taupymas ar pagalba žmogui? Labai nesinorėtų, kad savivaldybės, taupydamos varganas socialinių pašalpų lėšas, pamirštų žmones. Kas draudžia racionaliai naudoti valstybės lėšas, gaunamas deleguotoms funkcijoms vykdyti?  O skaudžiausia girdėti, kaip Vyriausybė deklaruoja, jog žmonės nori gyventi iš socialinių pašalpų ir masiškai sukčiauja, slėpdami nelegalias pajamas. Tokiu ydingu požiūriu grindžiamos reformos, kurios dar labiau padidins skurdą ir socialinę atskirtį Lietuvoje. Vyriausybei turėtų būti gėda.

Amžinas įšalas

Visišku nesusipratimu pavadinčiau konservatorių vykdomą darbo užmokesčio politiką. Ar ji siejama su infliacija, su skurdo riba? Nėra jokių konkrečių skaičiavimų. Lietuvoje, kaip amžino įšalo žemėje, minimali mėnesio alga (MMA) lieka įšaldyta, nors A.Kubilius gyrėsi kad kapstomės iš krizės. Beje, beveik visos ES valstybės minimalų atlyginimą didino. Premjero argumentai, jog MMA dindimas kainuos valstybės biudžetui atrodo juokingi, nes pati Finansų ministerija pripažino, jog nacionalinis biudžetas gali gauti iš MMA didinimo daugiau, negu prarasti. Neįtikina ir argumentai, kad dėl padidinto MMA žlugtų smulkusis ir vidutinis verslas. Anaiptol – gaudami didesnes pajamas gyventojai leistų sau pirkti daugiau  prekių ir paslaugų. Lietuvos ateitis neturi būti siejama su pigia darbo jėga, kaip trečiose pasaulio šalyse. Esame ES bendrojoje darbo rinkoje ir su pigia darbo jėga pagrįstu verslu pralaimėsime konkurenciją dėl darbuotojų. Ar Vyriausybė paskatino kolektyvines derybas, kurios galėtų tapti esminiu postūmiu reguliuojant darbo užmokestį privačiame sektoriuje? Atsakymas aiškus.

Tad kai tiek daug nepadaryta, kai susitikę su politikais žmonės teklausia vieno – kaip išgyventi su 600 litų – arogantiška ir atitolusi nuo realybės veiklos ataskaita neturi jokios reikšmės.